Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Gera jam kovoti prieš Sesilį, kaip vaikui su savo išdykusiais draugais, praleisti nemačiomis nesibaigiančius Škotijos karalienės laiškus, pramogauti moters, pakankamai jaunos, kad tiktų jam į dukras, ir jo karalystės priešės draugijoje; bet eiti taip toli, kad dvaras nemokėtų mums, ką skolingas! Jie nori kelti mokesčius, net neatsako į mano ataskaitas. Eiti taip toli, kad jie abejoja mūsų ištikimybe! Negi jis apie nieką negalvoja? Nejaugi nežiūri į priekį? Negi nežino, kad išdaviko turtai iškart, be įspėjimo, pereina į karalystės iždą? Negi nesusimąstė, kad Elžbieta atiduotų savo rubinus, kad iš manęs atimtų Čatsvortą? Negi nedavė jai dingsties dėl kvailo neatsargumo su šiaurės lordais? Ar jis nepakankamai kvailas? Švaistūnas kvailys? Švaistantis mano palikimą taip pat greit, kaip ir savo? Mano vaikai susituokę su jo, mano laimė priklauso nuo jo, negi jis viską pamintų, nes nemąsto apie ateitį? Ar aš jam kada nors galėčiau už tai atleisti?

Jau anksčiau buvau ištekėjusi ir žinau, kada medaus mėnuo, kai matomas tik žavingas jaunikis vietoje to, kuris yra paprastas mirtingasis, baigiasi. Bet niekada nejaučiau, jog mano santuoka žlunga. Niekada nelaikiau savo vyro kvailiu ir niekada nenorėjau, kad jis nebūtų milordu ir ponu, o aš turėčiau saugoti savo turtus pati viena.

1569 m. spalis Tatberio pilis Džordžas

Kiek tik gyvensiu, niekad neatleisiu šiam rudeniui. Kiekvienas krintantis lapas — tai dalelė mano išdidumo. Kai medžiai liko pliki, tamsoje išvydau boluojančius savo gyvenimo kaulus, šaltyje, be dengiančio lapijos mirguliavimo. Buvau suklaidintas. Nieko nesupratau. Sesilis yra daugiau nei tarnas, daug daugiau. Jis žemvaldys, jis prievaizdas. Jis visos Anglijos prievaizdas, o aš tesu tik dvaro nuomininkas, kuris neteisingai suvokė savo ilgą gyvenimą čia, savo šeimos namus, meilę šaliai, nuosavybės teisę. Maniau čia esąs žemės savininkas, bet matau, kad man niekas nepriklauso. Bet kada viską galiu prarasti. Aš kaip valstietis — blogiau, aš lyg naujakurys svetimoje žemėje.

Maniau, kad Anglijos lordai matė geresnį kelią valdyti šiai šaliai, nei Sesilio nesibaigiantį rengimąsi karui, nesibaigiančią neapykantą visiems Elžbietos įpėdiniams, nuolatinę pelkynų šešėlių baimę, beprotišką katalikų baimę, tad galime nuversti Sesilį ir patarinėti karalienei. Manėm, galį jai parodyti, kaip teisingai tartis su Škotijos karaliene, susidraugauti su prancūzais ir sudarinėti sąjungas su Ispanija. Tikėjomės ją išmokyti gyventi kaip gerbiamai karalienei, ne siaubo apsėstai užkariautojai. Vylėmės suteikti jai tokią paramą savo sosto dešinėje, kad ištekėtų ir susilauktų įpėdinio. Bet klydau. Kaip Besė man paslaugiai sako: kvailai klydau.

Sesilis pasiryžęs visus su juo nesutinkančius sumesti į Tauerį. Karalienė klausosi tik jo ir bijo išdavystės ten, kur yra tik nuomonių skirtumas. Ji dabar nesikonsultuos su nė vienu iš lordų, ji nepasitiki nė Dadliu. Ji sunaikintų net šešėlius, jei tik galėtų. Kas žino, kokią naudą iš to gauna Sesilis? Norfolkas ištremtas iš pusseserės dvaro, įsivėlęs į maištą; šiaurės lordai telkiasi savo žemėse. Mane iki šiol jis laiko tik gėdingai nepatikimu ir lengvai pakeičiamu.

Tik gėda. Baisi gėda.

Sielvartauju dėl susiklosčiusių įvykių. Besė, sustingusi ir išgąsdinta, drąsiai gali manyti, kad buvau kvailys. Mano žmonos nuomonė apie mane yra dar viena dėmė, kurią turiu išmokti priimti šiuo šalčio ir tamsos metu.

Sesilis man brūkšteli, kad du jo parinkti lordai atvyks paimti Škotijos karalienės į savo rankas ir ją išveš. Tada keliausiu į Londoną apklausai. Nieko daugiau nesako. Kodėl jis man turėtų ką nors aiškinti? Negi valdytojas ką nors aiškina nuomininkui? Ne, jis tiesiog duoda savo nurodymus. Jei karalienė Elžbieta mano, kad manimi negalima pasitikėti saugant Škotijos karalienę, ji nusprendė, kad netinku jai tarnauti. Dvaras žinos, ką ji mano apie mane, pasaulis žinos, ką ji mano apie mane. Mano širdį, mano išdidžią nepajudinamą širdį žeidžia tai, kad aš jau žinau, ką ji apie mane mano.

Apie mane ji mano blogai.

Blogiau yra tik asmeninis, slaptas skausmas, kuriuo niekada negalėsiu pasiskųsti ar atskleisti kitai gyvai sielai. Škotijos karalienė bus atimta iš manęs. Galiu jos nepamatyti.

Galiu jos niekada daugiau nepamatyti.

Mane pažemino viena karalienė ir netenku kitos.

Negaliu patikėti, kad jos neteksiu. Įpratau būti jos sargybiniu, saugoti ją. Įpratau vaikščioti rytais ir žvelgti į jos kiemą, matyti jos langines uždarytas, jei ji dar miega, arba atviras, jei jau pabudusi. Įpratau rytais su ja jodinėti, vakare valgyti. Įpratau žavėtis jos dainavimu, matyti, kaip ji šoka, jausti nuolatinį nepaprastą grožį, nežinau, kaip be jos gyvensiu. Negaliu ryte atsibusti ir leisti dieną be jos. Dievas — mano liudininkas; negaliu be jos praleisti gyvenimo.

Nežinau, kaip tai nutiko, tikrai nebuvau neištikimas nei Besei, nei savo karalienei, tikrai nepasikeitė mano lojalumas nei žmonai, nei monarchei, bet negaliu nieko daryti, tik kasdien žiūrėti į Škotijos karalienę. Ilgiuosi jos, kai nematau. Kai ji ateina — atbėga laiptais į arklidžių kiemą, arba lėtai eina į mane saulės šviesoje — juntu, kad šypsausi kaip berniukas, kupinas džiaugsmo ją matydamas. Nieko daugiau, tik nekaltas džiaugsmas, kai ji prie manęs artėja.

Negaliu prisiversti suvokti, kad jie ateis ją ir atims iš manęs, kad negaliu pasipriešinti. Tylėsiu, kai jie pasiims ją, bet neprieštarausiu.

Du lordai, kurie ją išsiveš, atvyksta vidurdienį. Atidarda į kiemą su savo sargybiniais. Karčiai nusišypsau. Jie sužinos, kaip brangu tuos sargybinius išlaikyti: pamaitinti, pagirdyti ir saugoti nuo kyšininkavimo. Jie sužinos, kaip ji negali būti saugi, kad ir kiek užmokėtų. Koks vyras galėtų jai atsispirti? Koks vyras atimtų iš jos teisę kasdien jodinėti? Koks vyras galėtų sutrukdyti jai nusišypsoti savo sargybiniui? Kokia jėga galėtų neleisti jauno kareivio širdžiai daužytis krūtinėje, kai ji pasisveikina?

Einu jų sutikti, gėdydamasis jų buvimo ir mažo purvino kiemo, tada atšoku, atpažinęs jų vėliavas ir matydamas vyrus, kuriuos Sesilis parinko pakeisti manęs saugant šią jauną moterį. Mielas Dieve, kad ir kiek man tai kainuotų, negaliu jos paleisti. Privalau nesutikti.

— Milordai, — sumikčioju, siaubas trukdo man kalbėti. Sesilis atsiuntė Henrį Hastingsą, Hantingdono grafą, ir Valterį Devero, Herfoldo grafą, jos pagrobti. Jis galėjo atsiųsti porą samdomų italų žudikų su užnuodytomis pirštinėmis.

— Apgailestauju, Talbotai, — šiurkščiai sako Hantingdonas, kai nepatenkintai krioktelėjęs pagaliau išsirita iš balno. — Londone prasidėjo velniava. Nežinia, kas bus.

— Velniava? — pakartoju. Greit mąstau, ar pasakyti, kad ji serga; ar išdrįsčiau paslapčia ją išgabenti atgal į Vingfildą. Kaip man ją nuo jų apsaugoti?

— Karalienė savo saugumui persikraustė į Vindzorą ir pilyje pasiruošė apgulčiai. Visus Anglijos lordus ji kviečia į dvarą, visi jie įtariami kenkimu. Tu taip pat. Apgailestauju. Tu turi prisistatyti iškart, kai tik padėsi mums savo kalinę perkelti į Lesteršyrą.

— Kalinę? — žvelgiu į kietą Hastingso veidą. — Į tavo namus?

— Ji jau nebe svečias, — Devero sako šaltai. — Ji kalinė. Ji įtariama sąmokslo organizavimu su Norfolko hercogu. Mes norime ją nugabenti ją ten, kur ji bus izoliuota. Į kalėjimą.

Apsidairau po mažą kiemą, į vienintelius vartus su arka, į griovį ir vienintelį kelią, vedantį į kalvą.

— Labiau izoliuota, nei čia?

Devero trumpai nusijuokia ir taria, beveik sau: