Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

— Kam tai rūpi?

— Ką?

— Aš paklausiau, kam tai rūpi? Kam rūpi, jei jie ją išsiveš ir nukirs galvą, išmes kūną kažkur griovyje? Kam ji rūpi?

Kambaryje tvyro siaubinga tyla. Mano vyras žiūri į mane taip, tarsi būčiau pabaisa. Kvailys ir Pabaisa spokso vienas į kitą, galvoju, kuo gi mes tapome. Prieš dvidešimt vieną mėnesį buvome tik ką susituokę — vyras ir žmona, patenkinti sutartimi, kurią sudarėme, besimėgaujantys vienas kitu, vienos didžiausių karalystės šeimų galvos. Dabar mes sužlugdyti, mūsų turtų nebėra. Mes sužlugdėme save.

— Einu pasakysiu jai, kad pradėtų rinktis daiktus, — tariu griežtai.

— Mes daugiau nieko negalime padaryti.

Jis dar nerimsta, paima mano ranką.

— Tu negali jos leisti keliauti su Hastingsu, — neatlyžta. — Bese, ji pas mus svečiuose, ji siuvo su tavimi, valgė su mumis ir medžiojo su manimi. Ji nekalta, tu žinai. Ji mūsų draugė. Negalime jos išduoti. Jei ji iš jos su juo, aš įsitikinęs, kad ji nepasieks namų gyva.

Mąstau apie savo Čatsvortą, savo turtus ir tai mane nuramina.

— Dievo valia bus įvykdyta, — sakau. — Ir karalienė turi paklusti.

— Bese! Pasigailėk jos kaip jaunos moters! Pasigailėk jos kaip gražios, draugų neturinčios jaunos moters.

— Dievo valia bus įvykdyta, — pakartoju, mąstydama apie naujas paradines duris ir portiką su gipsinėmis gėlėmis, marmurinę įėjimo salę; mąstydama apie naują arklidžių pastatą, dėl kurio turiu likti gyva. Galvoju apie savo vaikus, gerai susituokusius ir jau turinčius gerą vietą dvare, apie dinastijas, kurias pradėsiu, apie anūkus, kuriuos turėsiu, ir santuokas, kurias jiems suorganizuosiu. Mąstau apie tai, kiek toli jau nuėjau ir kiek dar eisiu. Eičiau į patį pragarą, bet namų neprarasčiau.

— Tegyvuoja karalienė.

1569 m. spalis Tatberio pilis Marija

Grafienė ateina į mano kambarį, jos veide tiek švelnumo, kiek titnago gabale.

— Jūsų šviesybe, jūs vėl leisitės į kelionę. Žinau, kad jums patiks.

— Kur vyksiu? — paklausiu. Mano balse nuskamba baimė, esu tikra, kad ir ji tai išgirdo.

— Į Ašbi de la Zušą, Lesteršyre, — trumpai atsako ji. — Pas grafą Hantingdoną.

— Man labiau patiktų pasilikti čia. Aš liksiu čia.

— Karalienės įsakymą privalu vykdyti.

— Bese...

— Jūsų šviesybe, aš nieko negaliu padaryti. Negaliu dėl jūsų nepaklusti valdovės įsakymui. Neprašykite manęs to. Niekas negali to manęs prašyti.

— Ką su manim darys Hantingdonas?

— Na, jis priims jus prabangiau, nei čia pajėgiame mes, — sako ji tokiu tonu, tarsi sektų vaikui pasaką.

— Bese, parašyk Sesiliui dėl manęs, paklausk, ar galiu pasilikti čia. Prašau tavęs — ne — įsakau tau parašyti jam.

Ji stengiasi šypsotis, bet jos veidas įsitempęs.

— Nagi, juk jums čia net nepatinka! Gal šimtą kartų skundėtės dėl blogo kvapo. O jau drėgmė! Lesteršyras tiks jums daug geriau. Tai nuostabi vieta medžioti. Galbūt karalienė pakvies jus pasisvečiuoti rūmuose.

— Bese, aš bijau Henrio Hastingso. Jis nelinki man gero. Leisk man pasilikti su jumis. Aš reikalauju. Aš įsakau tau. Parašyk Sesiliui ir pranešk jam, kad noriu likti su lordu Šousbeviu.

Tačiau tai, kaip aš tariu jos vyro vardą „Šousbevis“, staiga sukelia jos įtūžį.

— Iššvaistėte pusę mano vyro turto, pusę mano pačios turto, — spjauna ji. — Turto, kurį atnešiau už jo tekėdama. Sugriovėte reputaciją jo valdovės akyse; dėl to ji abejoja jo lojalumu. Elžbieta įsakė jam atvykti į Londoną apklausai. Kaip manote, ką jie jam padarys? Juk jie galvos, kad mes palankūs jums.

Ji stabteli, aš pastebiu piktą pavydą jos akyse. Vyresnės moters pavydo, dėl mano išvaizdos, dėl mano jaunystės. Nebuvau pagalvojusi, kad ji šitaip jaučiasi. Nemaniau, kad pastebi, kaip jos vyras elgiasi su manimi.

— Jie galvoja, kad mano vyras jums palankus. Nebus sunku rasti liudininkų, kurie teigs kad jis ypač jums palankus.

— Alors, Bese, juk puikiai žinai...

— Nežinau, — šaltai nukerta ji. — Nežinau nieko apie jo jausmus jums, nei apie jūsų jam. Ar apie jūsų vadinamąjį žavesį, apie jūsų vadinamuosius kerus, tavo žymųjį grožį. Nežinau, kodėl jis negali jums atsakyti „ne“, kodėl švaisto dėl jūsų savo turtą, netgi mano turtą. Nežinau, kodėl viskuo rizikavo norėdamas jus išlaisvinti. Kodėl griežčiau nesaugojo, neuždarė kambaryje, neišvaikė tavo dvariškių. Tačiau toliau taip elgtis jis negali. Susitaikykite su tuo. Bandykite savo žavesį su Hantingdono grafu, ir žiūrėkite ar veikia.

— Hantingdonas ištikimas Elžbietai, — beviltiškai sakau. — Juk žinai. Jis yra jos giminaitis. Jis piršosi jai. Jis yra kitas galimas sosto įpėdinis, po manęs ir mano sūnaus. Negi manai, kad galėčiau jį apžavėti?

— Dievas mato, galite bandyti, — atkerta ji, padaro reveransą ir traukiasi durų link.

— O jeigu ne, kas tada? — klausiu jos išeinančios. — Kas nutiks? Kas man nutiks jo valdose? Siunti mane į mirtį ir tai žinai! Bese! Bese!

1569 m. lapkritis Tatberio pilis Džordžas

Negaliu miegoti. Negaliu valgyti, kai vyksta tokie dalykai. Negaliu ramiai sėdėti kėdėje ar jausti malonumo jodinėdamas. Išpirkau jai dar keturias dienas įrodęs, kad jie neturi pakankamos apsaugos. Kad neaišku, kur esant Šiaurės armijai, jie negali drįsti jos išsivežti. Galėtų pakliūti su ja tiesiai į pasalą. Niekas nežino, kiek žmonių prisijungė prie šiaurės lordų. Niekas nežino, kur jie dabar yra. Hastingsas burbėdamas, pasiunčia žygūną sukviesti daugiau vyrų.

— Kam varginies? — klausia Besė, jos rudos akys šaltos. — Juk ji vis tiek privalės išvykti. Kam rūpiniesi, kad Hastingsas turėtų gerą sargybą? Būčiau galvojusi, jog turėtum norėti, kad ją išvaduotų.

Norėčiau atsakyti: „Nes padaryčiau bet ką, kad ji liktų su manim po vienu stogu dar bent dieną.“

Tačiau tai būtų visiškai neišmintinga. Taigi dėstau:

— Sklinda naujienos, kad Vestmorlandas ir Nortumberlandas pajudėjo, ir jie turi didesnę nei dviejų tūkstančių armiją.

Nenoriu saviškių nusiųsti tiesiai į bėdą. Mums nieko gero iš to, jei jie nužygiuos tiesiai į pasalą.

Besė linkteli, tačiau neatrodo įtikinta.

— Mes nenorėtume užspęsti jos čia, — sako ji. — Ta armija sulėks prie jos kaip vapsvos prie puodo uogienės. Kuo greičiau ji iš čia dings, tuo geriau. Mes juk nenorime, kad ji čia pasiliktų. Nenorime, kad jos armija susirinktų čia dėl jos.

Linkteliu. Mažiau nei prieš metus mes, neseniai susituokę jaunavedžiai, abu tikrai nenorėjome, kad ji čia atvyktų ir trukdytų mūsų laimei. Tačiau dabar? Dabar mūsų norai skirtingi. Besė tik planuoja, kaip apsaugoti savo turtus šiais pavojingais laikais. O aš dėl kažkokių priežasčių visai nepajėgiu planuoti. Negaliu galvoti. Tikriausiai mane vėl kamuoja podagra. Niekad dar nesijaučiau toks apsvaigęs, toks pavargęs ir nesveikas. Valandų valandas praleidžiu žiūrėdamas pro langą skersai kiemą, kur matau uždarytas jos apartamentų langines. Turbūt tikrai sergu. Nieko negaliu galvoti, išskyrus tai, kad ji po mano stogu liks dar vos keturias dienas, o aš net negaliu rasti priežasties pereiti kiemą ir su ja pasikalbėti. Keturios dienos, praleisiu jas kaip šuva, tupintis prie durų ir nežinantis, kaip patekti į vidų. Staugiu mintyse.

1569 m. lapkritis Tatberio pilis Besė

Aušta, kai išgirstu smarkų beldimą į pagrindinius pilies vartus. Iškart nubundu, įsitikinusi, kad šiauriečių armija jau čia. Džordžas nesijudina, jis guli lyg akmuo, nors žinau, kad jis tikrai nubudęs. Šiomis dienomis, jis, rodos visai nemiega. Guli ir klausosi, užmerkęs akis, nesikalba su manimi ir neduoda man galimybės pasikalbėti su juo. Netgi dabar, kai kažkas daužo vartus, jis net nekrusteli — jis yra žmogus, kuriam visą gyvenimą kiti atidarinėjo duris. Piktai išsiropščiu iš lovos, užsimetu apsiaustą, užsirišu raištelius ir bėgu žemyn laiptais. Lauke vartininkas atlapoja vartus, purvinas raitelis įbilda į kiemą. Jo veidas aušros šviesoje atrodo baltas. Ačiū Dievui, tai pasiuntinys iš Londono, o ne armija iš šiaurės. Ačiū Dievui, kad jie neatkeliavo jos atsiimti, kai stoviu čia su naktiniais, o mano vyras guli lyg antkapis lovoje.