Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Ak, taip. Tai nutiko man. Nepriekaištauju jam už lošimus, tyliai iškenčiu pasitaikančius ūmaus pykčio priepuolius. Netgi apsimetu nematanti, kaip jis garbina jaunąją karalienę. Tačiau negaliu atleisti už tai, kad mano dvaras atsidūrė pavojuje. Jeigu mano vyras bus pripažintas kaltu dėl išdavystės, jam nukirs galvą. Visas jo turtas atiteks valstybei, aš prarasiu Čatsvortą. Prarasiu viską, ką aš ir mano ankstesnieji sutuoktiniai kaupėme visą gyvenimą. Negaliu atleisti jam, kad taip kvailai rizikavo. To bijau labiau negu minties, kad jam gali nuriedėti galva. Prarasti Čatsvortą — reikštų prarasti viso gyvenimo darbą. Prarasti Čatsvortą — reikštų prarasti pačią save. Jis yra kvailys, o aš esu ponia Kvailė, per jį galiu tapti ponia Kvaile be namų, kas būtų dar blogiau.

1569 m. lapkritis pakeliui iš Tatberio pilies Marija

Botvelai, rašau paskubomis, jie mane veža į Koventrį. Dabar mūsų akimirka! Aš galiu tau pažadėti pergalingą kovą. Atvyk, jei gali, atvyk, nepaisant, kiek tau tai kainuotų. Atvyk dabar!

M.

Vestmorlandas turi didesnę nei tūkstančio žmonių armiją Brancepato pilyje, ir žinutė perduota, kai sustojome pietų, man pranešė, kad prie jų jau prisijungė Nortumberlando vyrai. Taigi dabar yra du tūkstančiai stiprių vyrų. Du tūkstančiai — tai armija, kuri galėtų užgrobti šiaurę, tai pakankamai didelė armija užgrobti Londoną.

Jie netruks išlaisvinti mane, Norfolkas žygiuoja šiaurėn prisijungti iš Keningholo, o trys šventosios kariuomenės: jo, Nortumberlando ir Vestmorlando, nešančios penkių Kristaus žaizdų vėliavą, susivienys ir keliaus į Koventrį pas mane.

Aš net nesitikiu didelio mūšio. Šrousberis turi porą šimtų vyrų, Hastingsas — ne daugiau nei keturiasdešimt. Nė vienas iš jų nėra tikras kovotojas. Pusė iš jų katalikai, daugelis prijaučia man, aš matau tai iš jų drovių kreivų šypsnių, kai joju tarp jų, ir iš to, kaip jie nunarina galvą nusilenkdami man jojant pro šalį. Kai mes žygiuojame pro apleistą pakelės šventyklą, pusė iš jų persižegnoja, ir karininkai nekreipia dėmesio. Tai yra vyrai, kurie buvo pakrikštyti Katalikų bažnyčioje, kodėl jie turėtų norėti permainų? Kam jiems mirti ginant permainą, kuri jiems neatnešė nieko, išskyrus nusivylimą?

Jau temsta pirmas mūsų kelionės vakaras, kai Šrousberis grįžta prie manęs.

— Jau netoli, — tarė jis padrąsinančiai — Ar jūs nepavargusi?

— Šiek tiek, — atsakiau. — Ir labai šalta. Kur mes praleisim naktį?

— Ašbi de la Zuše, — pranešė jis. — Lordo Hastingo pilyje.

Mane apėmė baimė.

— Aš maniau... — pradėjau ir tada nutraukiau mintį. — Ar mes ten apsistosim? Aš nenoriu ten pasilikti. Nenoriu būti jo namuose.

Jis ištiesia ranką ir paliečia mano pirštinę. Jis švelnus lyg mergina.

— Ne, ne, mes ten tik vienai nakčiai. O tada išvyksim.

— Jis manęs ten nesulaikys? Neužrakins, kai atvyksime?

— Jis negali. Jis vis dar mano globoje.

— Jūs manęs jam neperduosit? Ką jis besakytų?

Jis purto galvą:

— Aš nuvešiu jus į Koventrį ir saugosiu. Neturėjau prasitarti, kur mes traukiame, — sumurma. — Nesakykit savo damoms ir tarnams, prašau.

Linkteliu. Mes visi jau žinome.

— Pažadu nesakyti. Ir jūs būsit šalia manęs?

— Būsiu, — prižada jis švelniai.

Kelias sukasi, ir mes dardame link dunksančios pilies, juoduojančios prieš žiemos popietės tamsą. Griežiu dantimis. Aš nebijau Hastingso, aš nieko nebijau.

Po vakarienės į mano kambarį atėjo Šrousberis patikrinti, ar man patogu, ar gerai aptarnauta. Beveik tikėjausi, kad jis pasiūlys man laisvę, pateiks kokį nors būdą ištrūkti. Bet klydau. Šis žmogus yra beviltiškai sąžiningas. Net kai pralaimi, jis nesistengs išvengti nuostolių. Šiąnakt jis pasmerktas, tačiau vis tiek man mandagiai šypsosi, matau švelnumą jo nuvargusiame veide.

— Ar jums patogu? — klausia dairydamasis į prabangius baldus, kuriuos Besė skubiai iškrovė ir surinko tuščiuose kambariuose. — Atsiprašau už prastą apgyvendinimą.

— Man pakankamai gerai, — atsakiau. — Tik nesuprantu, kodėl turime taip greitai joti, kur mes vykstame.

— Šiaurinėse grafystėse šiek tiek neramu, ir mes norime užtikrinti jūsų saugumą, — paaiškino jis.

Vyras perkelia pėdą, vengia mano žvilgsnio. Galėčiau mylėti šį žmogų už jo beviltišką sąžiningumą; manau, jis yra pirmas mano kada nors pažinotas vyras, nesugebantis meluoti.

— Yra viena kita bėda, — nenoriai pasako. — Karalienę neramina šiaurinių žemių lojalumas. Jums nėra reikalo jaudintis. Bet aš liksiu su jumis, kol pasieksime tikslą ir būsite saugi.

— Aš pavojuje? — išplėčiau akis.

Jis neryškiai nurausta:

— Ne. Aš niekad nevesčiau jūsų į pavojų.

— Milorde Šrousberi, jei šiaurės grafai ateis manęs, jūsų ir mano brangūs draugai, ar mane paleisite? — šnabždu prieidama artyn ir uždedama savo ranką ant jo. — Ar leisite mane pas juos, kad būčiau laisva? Jie yra jūsų draugai, taip pat ir mano.

— Jūs apie tai žinote?

Linktelėjau.

Jis žiūri į savo batus, į ugnį, į sieną. Tik ne į mane.

— Jūsų šviesybe, aš esu varžomas žodžio, negaliu išduoti savo karalienės. Negaliu jūsų paleisti, kol ji neįsakys.

— Bet jei aš būčiau pavojuje?

Šrousberis purto galvą, labiau iš suglumimo, nei nepritardamas.

— Aš geriau mirčiau, nei leisčiau plaukeliui nukristi nuo jūsų galvos, — prisiekia. — Bet aš negaliu išduoti savo karalienės. Nežinau, ką daryti. Jūsų šviesybe, aš nežinau. Nežinau, ką daryti. Negaliu būti neištikimas karalienei. Aš jai prisiekiau. Nė vienas mano luomo vyras niekada neišdavė savo karaliaus. Negaliu išduoti priesaikos.

— Bet neleisit lordui Hastingsui manęs išsivežti? Neleisit manęs pagrobti iš savo globos?

— Ne, to neleisiu. Ne dabar. Ne šiomis pavojingomis dienomis. Laikysiu jus saugią. Bet negaliu jūsų paleisti.

— O jei jis įsakys mane nužudyti?

Jis krūpteli lyg į jo širdį smogtų peilis.

— Jis to nepadarytų. Joks vyras negalėtų.

— O jei jis privalės? Jei bus įsakyta?

— Karalienė niekada neduotų įsakymo tokiam nusikaltimui. Tai neįsivaizduojama. Ji man sakė, kad ketina būti jūsų giminaite, ji nori elgtis sąžiningai. Ji pati sakė, kad norėtų būti jūsų draugė.

— Bet Sesilis...

Jo veidas apsiniaukia:

— Aš pasiliksiu su jumis. Aš jus saugosiu. Aš atiduočiau savo gyvybę dėl jūsų. Aš... — jis paspringsta savo žodžiais.

Atsitraukiu. Viskas nutiko taip, kaip jo žmona ir bijojo, ir ji buvo pakankamai kvaila man tai pasakyti. Jis mane įsimylėjo ir plėšosi dėl ištikimybės senai karalienei bei jausmų man. Ištraukiu savo ranką. Neteisinga buvo kankinti tokį rimtą vyrą. Be to, jau gavau pakankamai. Manau, kai ateis laikas, jis mane paleis. Tikrai manau taip padarys. Kad ir ką dabar sakytų, jis taip įsitraukęs į mano reikalą, kad nepaklus karalienei, nuplėš garbę nuo savo išdidaus vardo, bus savo šalies išdavikas. Kai šiaurės armija bus mus apsupusi ir pareikalaus mane paleisti pas juos, esu tikra, jis mane paleis. Žinau tai. Aš jį laimėjau. Jis visas mano. Jis to dar net nežino. Bet jį paveržiau iš karalienės ir žmonos. Jis mano.

1569 m. lapkritis Ašbi de la Zušo pilies Besė

Neįmanoma gauti patikimų žinių, užmiestis gyvas paskalomis ir baime, kaimuose trūksta vyrų, kurie pabėgo į šiaurės armiją. Moterys paliktos užnugaryje, jų kvaili veidai šviečia viltimi, jos tiki, kad geros dienos vėl grįš. Šios įsivaizduojamos geros dienos bus mano pabaiga ir mano turtų sunaikinimas. Jei ši karalienė, Marija Stiuart, taps vienintele karaliene, ji nebus man palanki. Pirmas jos padarytas dalykas bus senosios Bažnyčios atkūrimas. Jie norės atgauti pastatus, susigrąžinti turtus. Norės, kad būtų sugrąžintos auksinės žvakidės nuo mano stalo, jų Venecijos vynas, šakutės, auksiniai ąsočiai ir samčiai. Norės mano žemių, kasyklų ir karjerų. Kai škotų karalienė bus soste, ji mane gerai prisimins kaip moterį, kuri apsimetinėjo draugiška, bet vieną lemtingą naktį prapliupo pavydu. Mano pažadai būti jos gelbėtoja padarys menką įspūdį, kai visa Anglija yra jos geriausia draugė. Jei ši šiaurės armija užkariaus Angliją ir pasodins į sostą savo karalienę, aš neteksiu namų ir turtų, vietos pasaulyje ir visko, ko kada nors siekiau.