Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Daugelis pietiečių ir šiauriečių tikės, kad karalienė Marija turi visišką teisę į laisvę ir turėtų už ją kovoti. Kai kurie, žinau, manys, kad ji turi teisę į Anglijos sostą, ir neprisijungs prie armijos prieš ją. Jie nežygiuos prieš teisėtą sosto paveldėtoją, kas keltų kardą prieš gerojo karaliaus Henriko giminę? Prieš jo mylimos sesers anūkę? Toks teisėtas Tiudoras turėtų būti ginamas kiekvieno anglo. Taigi šimtai, galbūt tūkstančiai ateis į šiaurę kovoti už ją, senąją religiją ir už viską, ką myli. Didžioji šalies dalis grįžtų prie senųjų papročių, jei tik galėtų, tai jų geriausia proga. Grafai iškėlė šventųjų Kristaus žaizdų vėliavą. Žmonės apie ją bursis.

Sesilis neturi jokių žinių apie Hovardą; ši tyla mums atskleidžia jo baimės dydį. Kai hercogas atves savo vyrus į mūšio lauką, jų bus daugiau nei tų, kuriuos Elžbieta galėtų apginkluoti. Jis nusives pusę Anglijos su savimi. Hovardų šeima karta iš kartos valdė didžiąją dalį šalies rytų, netgi rinkdavosi princus. Kai Hovardai pripažįsta soste esantį karalių, pusė šalies jais paseka, nesusimąstydami lyg skalikai paskui ragą. Kai Hovardai nepalaiko karaliaus, jie pritaria užkariautojui. Kai Hovardai ims palaikyti karalienę Mariją, tai bus Elžbietos galas.

Sesilis bijo, galėčiau lažytis iš savo garbės. Jis to nesako, bet rašo iš Vindzoro, kas reiškia, jog jie atidavė Londoną tam, kad apginkluotų vienintelę pilį, kurią tikisi apginti. Tai blogiausia, ką galima atsiminti. Karalius Henrikas niekada neapleido Londono. Kaip ir jo tėvas. Net karalienė Marija, susidūrusi su Viatu ir galingu protestantų maištu, niekada neatidavė Londono. Mažoji karalienė Džeinė užsisklendė bokšte. Bet karalienė Elžbieta apleido savo sostinę ir ruošiasi apgulčiai be vilties sulaukti paramos iš užsienio. Net blogiau: užsienio armijos telkiasi prieš ją. Joks krikščioniško pasaulio karalius neateis Elžbietai į pagalbą, jie leis jai žlugti ir džiaugsis jos mirtimi. Tai derlius, kurį Sesilis pjauna iš savo įtarumo politikos. Jis su karaliene tapo Prancūzijos priešais, nekenčia Ispanijos, jie atskirti nuo savo žmonių, tarsi pašaliečiai karalystėje. Jis susivienijo su piratais, pirkliais, su puritonais ir jų apmokamais informatoriais; dabar paskelbė karą savo karalystės diduomenei, kuri turėtų jai patarinėti.

Turėčiau būti ten, Vindzoro pilyje, turėčiau būti ten su sau lygiais, su karaliene. Ji turėtų gauti lordų patarimus, žmonių, kurių kartos tarnavo sostui, kurie amžiais griebdavosi ginklų Anglijos karalių saugumui. Ji neturėtų būti priklausoma nuo klerko Sesilio, kuris atėjo iš niekur ir buvo niekas iki vakar. Kaip jis gali skleisti atsargumą ir sveiką protą, jei pats yra kupinas siaubo? Kaip jis gali suartinti žmones, jo baimės bei sekliai mus išskyrė, padarė priešais? Ar lordai gali jai patarinėti, juk daugumą ji apkaltino išdavyste? Geriausi Anglijos žmonės yra uždaryti Taueryje arba namų arešte.

Dievas mato, dabar, jos siaubo laikotarpiu, noriu jai tarnauti. Dievas žino, patarčiau jai neginkluoti vyrų, nerinkti karių, patarčiau jai susitaikyti su škotų karaliene bei pradėti derybas, pažadėti sugrąžinti ją į Škotiją, elgtis su ja kaip su gera pussesere, o ne kaip su priešu. Patarčiau jai neklausyti Sesilio, kuris visur mato priešus, todėl visur jų sukuria.

Ką gi, negaliu tarnauti karalienei apgultoje Vindzoro pilyje, bet tarnausiu jai čia. Tai mano užduotis, ir ji nėra lengva. Aš tarnausiu jai čia, saugosiu moterį, kuri užimtų jos sostą, vengsiu, jei galėsiu, armijos, kuri ją išvaduotų. Melsiuosi Dievui savo būdu — nes, tiesą pasakius, nežinau, ar aš katalikas, ar protestantas, nežinau, kaip atskirti, ir man nerūpi. Svarbiausia, kad įvykus stebuklui, bus išvengta šio karo, kad pusbrolis nekariaus Anglijoje su pusbroliu. Kai sudėliojau šią maldą, ėmiau šnibždėti kitą, gerosios karalienės vardan: „Šventoji Marija, Dievo motina, apsaugok ją. Apsaugok savo dukrą. Apsaugok savo angelą. Apsaugok mano brangiausiąją. Apsaugok ją.“

1569 m. lapkritis Koventris Marija

Žinia nuo mano ambasadoriaus vyskupo Leslio, susukta ir tvirtai spaudžiama rudame mažojo Antonio Babingtono kumštyje, galų gale nukrenta į mano sterblę. Mūsų laikinoje būstinėje Koventryje, geriausiame name visame mieste, bjaurioje ankštoje vietoje.

Paskubomis rašau geras naujienas. Mūsų kampanija pakeliui. Roberto Ridolfis grįžo iš Ispanų Nyderlandų ir matė armadą. Jie jau pasiruošę išplaukti paremti jus. Jie išsilaipins Hartlepule arba Hale, bet kuriame mieste, kuris jus pripažins, tada ispanų kariai žygiuos jūsų išlaisvinti. Elžbieta surinko negausią armiją iš Londono pirklių ir jų mokinių, bet jie lėtai juda pirmyn, kiekviename sustojime prarasdami vyrus, kurie neturi jokio noro kovoti.

Jūsų armija triumfuoja, kiekvienas šiaurės miestas ir miestelis atveria vartus vienas po kito. Mes prirėmėme Elžbietos Šiaurės tarybą Jorke, ji nepajėgė ištrūkti iš miesto, apsupta mūsų armijos. Jų lyderis, Sasekso grafas, lieka ištikimas Elžbietai, bet neturi pakankamai vyrų ištrūkti iš miesto, ir šalis yra jūsų. Jūsų armija šiuo metu dominuoja kiekviename kaime bei mieste į rytus nuo Peninio. Tikroji religija atstatyta kiekvienoje šiaurės parapijų bažnyčioje, šiaurės karalystė paklūsta jūsų įsakymams, būsite išlaisvinta artimiausiu metu bei grąžinta į Škotiją, į jūsų sostą.

Skaitau paskubomis, negaliu susilaikyti nesišypsojusi. Jis man rašo, kad šiaurės grafai gudriai sužaidė. Jie pareiškė, kad nemaištaus prieš Elžbietą, apie išdavystę negali būti nė kalbos, tai ne maištas.

Kova yra prieš jos piktuosius patarėjus ir jų politiką. Jie tik reikalauja Bažnyčios atkūrimo, kad Romos katalikų religija vėl būtų laisvai praktikuojama visoje Anglijoje, o aš būčiau sugrąžinta į Škotijos sostą bei pripažinta Anglijos paveldėtoja. Būtent šitų reikalavimų nuosaikumas pritraukia paramą, nes jie teisingi. Mes triumfuojame. Nė vienas žmogus Anglijoje neprieštarautų tokiai programai. Viskas, ko mums trūksta, tai Elžbietos pasiuntinio su balta vėliava, prašančio derybų.

Vyskupas Leslis ragina mane būti kantriai, nedaryti nieko, kas galėtų leisti Elžbietai ir jos sekliams įtarti, kad bendrauju su šiaurės armija. Būti brangenybe, kuri tyliai pernešama iš vienos vietos į kitą, kol pagaliau ras savo apsodą.

„Deus vobiscum “, — užbaigia jis. „Tebūnie Dievas su tavimi. Tai ilgai netruks“.

Sušnabždu — „Et avec vous, et avec vous, ir su tavimi “— ir metu laišką į liepsną, kuri dega mažame židinyje.

Turėsiu laukti, nors ir norėčiau joti šiaurės armijos priešakyje. Turėsiu būti išlaisvinta, nors norėčiau išsivaduoti pati. Būsiu kantri ir lauksiu čia, kol vargšas Šrousberis vaikšto miesto sienomis nuolatos žiūrėdamas į šiaurę, ar jie neateina manęs. Rasiu kantrybės, žinau, kad šis žiaurus laukimo ir baimės žaidimas, kurį Elžbieta žaidė su manimi, staiga pakrypo man palankia kryptimi, ne vėliau kaip už savaitės josiu atgal į Edinburgą šiaurės armijos priešakyje ir pareikalausiu savo sosto bei teisių. Dabar ji turi laukti ir bijoti, o aš būsiu toji, kuri spręs, ar būti jai gailestingai. Aš tarsi brangus laivas, kuris taip ilgai laukė toli nuo prieplaukos, dabar jaučiu prasidėjusį potvynį, laivas švelniai tempia inkarus, srovė mane greitai neša, aš grįžtu namo.

1569 m. lapkritis Koventris Besė

Vien todėl, kad esame toli nuo savo žemių, nereiškia, kad kas nors valgo mažiau, bet dabar viskas turi būti perkama rinkos kainomis. Auksas, kurį atsivežiau, pavojingai senka. Dėl žiemos sezono nėra jokių vaisių ar šviežių daržovių, bet net džiovinti vaisiai ir žieminės daržovės mums per brangios.