Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Išsiaiškink, su kuo ji sutiktų. Mes paremtume jos grįžimą į Škotijos sostą, ir jei reikėtų, garantuotume Anglijos sosto paveldėjimą. Ji turėtų garantuoti religijos laisvę, bet kaip karalienė galėtų praktikuoti savo tikėjimą. Ateityje turėtų išsirinkti vyrą, patariama tarybos. Ji gali turėti Notfolką, jei jo dar nori.

Manau supranti, kad mūsų situaciją vertinu niūriai, labai niūriai. Laukiu pralaimėjimo šiaurės armijai, bet turime įtikinti karalienę Mariją nenuversti Elžbietos. Mes tavimi pasikliaujame, tu susitarsi su ja, kad karalienė Elžbieta liktų soste. Kai ispanų armada atplauks į mūsų uostą ir išlaipins armiją, mes pralaimėsim. Mes negalime apsiginti nuo tokių pajėgų. Net negalime atsilaikyti prieš šiaurės armiją. Viskas priklausys nuo susitarimo, kurį gali sudaryti su karaliene Marija. Prašau, pasistenk, Šrousberi. Mes nesutardavome praeityje, bet dabar reikia išmesti tai iš galvos.

Tai daroma, kad išsaugotume karalienės Elžbietos gyvybę ir jos sostą, darome viską vardan jos ir Dievo.

Tekstas neturėtų stebinti. Galų gale, dairiausi neįveikiamo priešo dienų dienas; bet visgi esu šokiruotas, vos išlaikau laišką rankose. Mano pirštai dreba.

Turėsiu daryti, kaip įsakyta. Kai tik ispanai išsilaipins, turėsiu pradėti kalbėti su karaliene Marija lyg maldautojas su nugalėtoju. Turėsiu jos maldauti karalienės Elžbietos laisvės ir gyvybės. Teks išsiaiškinti, ar galėsiu ją įkalbėti būti dosnia. Bet, kalbant sąžiningai, nesuprantu, kodėl ji turėtų būti gailestinga, kai jai pačiai jokio gailestingumo nebuvo parodyta.

Kai karalienė Marija įsakinės šiaurės bei ispanų armijoms, ji valdys Angliją. Nesuprantu, kodėl ji tiesiog nepasiimtų sosto. Tada ji bus Anglijos ir Škotijos karalienė Marija, o Elžbieta taps nušalinta karaliene bei kaline.

1569 m. gruodis Koventris Marija

Aš drebu iš susijaudinimo ir negaliu to nuslėpti. Negaliu atrodyti romi bei nuraminti balso. Aš esu prancūzų princesė, turėčiau valdytis, bet norisi šokti aplink kambarį bei rėkti iš pasitenkinimo. Atrodo, kad audra, kurią iššaukiau, užplūdo Angliją tarsi didžiulė banga jūroje. Mano armija užėmė visą šiaurę bei šiandien užgrobė Hartlepulo uostą ispanų armadai, kuri ten išsilaipins. Popiežius mane užtars ir lieps kiekvienam Romos katalikui Anglijoje imtis ginklo vardan manęs. Negaliu nuslėpti džiaugsmo bei susijaudinimo, todėl liepiu Merei Seton, kad praneštų, jog sirguliuoju ir turiu likti savo kambaryje. Niekas neturi manęs pamatyti.

Hartlepulas yra giliavandenis uostas, ir ispanų laivynas turi nuplaukti trumpą reisą iš Nyderlandų. Jie galėtų plaukti per naktį ir rytoj būtų čia. Jie dabar gali būti jūroje, net šiuo metu. Kai ispanų armija bus išlaipinta, jai tereiks peržygiuoti šalį pas mane. Dabar likusį laiką nelaisvėje skaičiuosiu dienomis.

Girdžiu stuksenimą prie išorinių kambarių durų ir tylų balsą lauke. Tai Šrousberis, bet kur pažinčiau jo drovias intonacijas. Merė Seton praneša, kad jis atėjo pasiteirauti apie mano sveikatą.

— Įleisk jį, — sakau, pakylu iš krėslo bei išsitiesinu sijonus. Žvilgteliu į veidrodį. Aš paraudusi, akys blizgančios. Jis pamanys, kad karščiuoju, o ne jaudinuosi.

— Jūsų šviesybe, — įeina ir nusilenkia tardamas.

Duodu pabučiuoti ranką:

— Mano brangusis Šousbevi.

Jis nusišypso išgirdęs tariant savo vardą bei įsižiūri į mano veidą:

— Girdėjau, nesveikuojate. Jaudinausi dėl jūsų. Bet matau, kad jūs dar gražesnė nei visada.

— Nestipriai karščiuoju, — atsakau, — bet nemanau, kad tai rimta.

Merė Seton pasitraukia mums iš kelio prie lango.

— Gal norėtumėte, kad apžiūrėtų daktaras? Galėčiau iš Londono atvežti gydytoją, — jis sudvejoja, — ne, negaliu šito pažadėti. Nemanau, jog pavyktų įkalbėti leistis į kelionę tokiais neramiais laikais. Gal patikrinti, ar neatsirastų patikimas vietinis?

Papurtau galvą:

— Rytoj būsiu sveika, esu tuo tikra.

— Sunkūs laikai, — pasako jis, — nieko keisto, kad nesveikuojate. Tikėjausi nuvežti jus į Vingfildo dvarą dvylikai dienų per Kalėdas, ten būtų patogiau.

— Mes galime vykti į Vingfildą? — klausiu svarstydama, ar jis turi naujos informacijos. Ar gali žinoti, kur dabar mano armija? Ar jis gali tikėtis mane nuvežti į namą, kuris negalėtų būti apgintas.

— Tikiuosi, — tarstelėjo jis, ir iš jo neužtikrinto balso suvokiu, jog jie artėja prie mūsų, o jis žino esąs nugalėtas. Ramios Kalėdos su manimi Vingfilde yra jo svajonė, kuri niekada nebus įgyvendinta.

— O, tai bus mūsų antrosios Kalėdos kartu, — pasakau ir stebiu, kaip lėtai rausta jo oda.

— Aš nežinojau... — pradeda jis ir nutyla. — Jei jus paims, — pradeda ir iškart pasitaiso, — kai jus iš manęs paims...

— Ar jie netoli? — sušnibždu — Ar tu jų lauki?

Jis linkteli:

— Negaliu pasakyti.

— Nesipriešink, — raginu, — neištverčiau, jei tave dėl manęs sužeistų. Jų bus daug daugiau, juk žinai, ir Koventrio vyrai nesiims ginklų dėl Elžbietos. Prašau, tiesiog pasiduok.

Jis liūdnai šypteli:

— Turiu atlikti pareigą karalienei. Jūs tą žinote.

— Aš taip pat negaliu kai ko pasakyti, — sušnibždu, — aš taip pat turiu paslapčių. Bet žinau, kad jie yra jėga, neįveikiama jėga. Kai jie atvyks, noriu, kad tu man pažadėtum, jog ateisi pas mane, į mano pusę, ir aš tave apginsiu.

— Tai aš turėčiau jus ginti, — užginčija jis, — tai mano pareiga ir mano... mano...

— Tavo kas? — manau, jis atsakys „troškimas’ 1, ir tada būsim labai arti prisipažinimo. Žinau, kad neturėčiau pakelti savo akių ir veido į jį; bet aš tai padarau, žengiu artyn, ir mes stovime arti lyg meilužiai.

— Tai mano įprotis, — paprastai atsako, — turiu paklusnumo savo karalienei įprotį. Aš įsipareigojęs. Įsipareigojęs karalienei Elžbietai.

Jis pasitraukia nuo manęs, akys nuleistos:

— Aš tik atėjau patikrinti, ar jums nereikia daktaro, — kalba, žiūrėdamas į batus, — džiaugiuosi radęs jus gerai besijaučiančią. — Jis nusilenkia ir išeina.

Išleidžiu jį. Mano saugumas yra jo nepripažintoje meilėje man, jis — mano, net jei to nežino. Mano išgelbėjimas yra nuolatos artėjanti armija. Mano ateitis žygiuoja manęs link, žingsnis po žingsnio, jauni šiauriečiai vyrai ant savo greitų žirgų atvyksta išgelbėti manęs nuo Elžbietos. Geriausia Europos armija atvyksta puikiaisiais laivais. Tuoj būsiu nepriklausoma.

Jei Botvelas ištrūko, jis bus pakeliui pas mane, žeme, jūra, pėsčiomis, raitas, laivu; jei jam teks ropoti keturiomis, jis tai padarys. Tai bus mūšis, kurio jis nepraleis. Jis kaip apsėstas nekenčia anglų, nekenčia kaip tikras pasienio gyventojas. Jo giminė puldinėjo anglų žemes ir kentėjo anglų puolimus ištisus amžius. Jis padarytų bet ką jiems pakenkti. Nugalėti juos atvirame mūšyje jam būtų gyvenimo palaima.

Mes vėl susitiksime taip pat, kaip išsiskyrėme — mūšio lauke. Jis mane paliko po siaubingai ilgos dienos ant Cerberio kalvos, kur pagaliau man viską pasakė. Jis nuspėjo, kad maištingieji škotų lordai garantuotų mano ir jo saugumą; bet jie išduotų savo priesaiką tą pačią minutę, kai tik jis dingtų jiems iš akių. Jis sakė, kad jį paskelbtų nusikaltėliu ir suimtų. Maldavo, kad leisčiau jam jėga mus išgelbėti, pabėgti kartu. Bet maniau žinanti geriau. Sakiau, jog jie negali manęs nuskriausti, aš — karališko kraujo. Jie nedrįstų man nieko padaryti, jaučiausi tikra savo saugumu. Niekas negalėjo manęs paliesti, mano persona buvo šventa, o jis buvo mano vyras, jie niekada nedrįstų jo liesti.