Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Rašau Sesiliui maldaudama, kad atsiųstų pinigų išlaikyti karalienės namų ūkį, kad atsiųstų naujienų apie šiaurės armiją, kad atsiųstų patikinimą, jog žino apie mūsų ištikimybę. Rašau Henriui klausdama dvaro naujienų ir liepdama likti su Robertu Dadliu. Liepiu jam, kaip motina, nesvajoti imtis ginklo dėl karalienės ir nevykti pas mane. Jei tik Sesilis žinotų, kokia aš įbauginta, kiek mažai liko monetų, kokia išsekusi mano drąsa, jis pasigailėtų ir pagaliau man atrašytų.

Jei mano vyras grafas yra įtariamas, kaip ir pusė Anglijos lordų, tada mano likimas kabo ant plauko kartu su juo, su šiaurės armija, su škotų karalienės likimu. Jei šiaurės armija mus greit užklups, negalime tikėtis pergalės. Net negalėtume išlaikyti šio mažo miesto prieš juos. Turėsime atiduoti jiems karalienę, ar jie pasodins ją į Škotijos, ar į Anglijos sostą, mes su Džordžu vienodai pražuvę. Bet lygiai taip pat, jei Anglijos armija mus pasieks pirmoji, jie atims Škotijos karalienę iš mūsų, nes nepasitiki mūsų apsauga. Mes su Džordžu būsime pražuvę, pažeminti ir apkaltinti.

Mano didžiausias nusivylimas, mano gilus apgailestavimas šiomis neramiomis dienomis dėl to, kad mes išvis sutikome priimti škotų karalienę, kad maniau galėsianti kontroliuoti savo vyrą, kai ji bus mūsų namuose. Taip pat nuogąstauju dėl to, kad kai jis pasakė atiduosiąs atgal mano žemes, kaip bausmę už abejojimą jo sugebėjimais, aš greitai nepasakiau: „Taip!“ ir ten pat nepasirašiau dokumentų. Jei, neduok Dieve, Džordžą pagrobs škotai arba apkaltins anglai, žus mūšyje ar pabėgs su mylima škotų karaliene, tada bet kuriuo atveju neteksiu Čatsvorto, savo namo Čatsvorte, savo numylėto namo Čatsvorte. Aš beveik mieliau mirčiau, nei netekčiau Čatsvorto.

Sunku patikėti, kad praleidusi visą gyvenimą besituokdama dėl naudos, rinkusi mažus žemės sklypus, po truputį kaupusi turtą, kad galų gale turėčiau vieną didingiausių namų Anglijoje ir juo rizikuočiau dėl Elžbietos geranoriškumo užgaidos bei jos pusseserės, kitos karalienės, gero elgesio. Kada Elžbieta parodė gerą valią kitai moteriai? Kada Marija gerai elgėsi? Mano laimė priklauso nuo dviejų moterų, o aš nė viena jų nepasitikėčiau. Mano sėkmė priklauso nuo vyro, kuris myli vieną moterį, tarnauja kitai ir yra kvailys. O aš esu didžiausia kvailė iš visų trijų, nes skęstu jų sukurtame liūne.

1569 m. lapkritis Koventris Džordžas

Pagaliau žinios iš Daramo; bet jokių gerų žinių mums. Šiauriečių armija žygiuoja į pietus. Jie išklausė mišias Daramo katedroje, atšventė savo triumfą su dideliu Te Daum ir patraukė su savo vėliavomis žemyn didžiuoju šiauriniu keliu. Mes manome, kad jie atvyksta išlaisvinti karalienės. Juos pastebėjo Ripono kelyje, sakoma, kad jie turi keturis tūkstančius pėstininkų; o didžiausia jų jėga yra žirgai. Jie turi beveik du tūkstančius raitininkų, yra žavūs jauni šiaurės namų džentelmenai, užgrūdinti metų metais pasienio reiduose, ištreniruoti riterių turnyruose, trokštantys kovos, aistringi, ir visi jie įsimylėję škotų karalienę. Juos veda Vestmorlandas ir Nortumberlandas, net Nortumberlando grafienė joja su armija prisiekinėdama, jog geriau mirti mūšyje, nei praleisti tokį šansą atkurti tikrąjį tikėjimą.

Drebu kai tai girdžiu. Akimirkai širdis ima stipriau plakti, kai pagalvoju apie plazdančias vėliavas ir armijos žygį dėl tikrosios Bažnyčios. Jei tik galėčiau būti su jais, savo draugais, jei tik galėčiau turėti jų tvirtumą. Jei galėčiau paleisti karalienę ir joti su ja, prisijungti prie jų. Būtų puiki diena! Jočiau su karaliene pasitikti jos armijos! Kai įsivaizduoju, turiu nulenkti galvą ir prisiminti, kad privalau tarnauti karalienei Elžbietai, daviau savo žodį kaip Talbotas. Aš nepajėgiu sulaužyti žodžio. Verčiau rinkčiausi mirtį, nei gėdą. Aš privalau.

Tuo metu Hastingsas toliau mane tikina, kad Elžbietos armija yra pakeliui į šiaurę, bet niekas negali pasakyti, kodėl jie taip ilgai trunka ir kur jie yra. Mano paties vyrai yra neramūs, jiems nepatinka šis mažas purvinas Koventrio miestelis; turėjau išmokėti tik pusę jų atlyginimo, nes beviltiškai trūksta monetų. Besė daro ką gali, bet maisto atsargos vargingos. Pusė ilgisi namų, o kita pusė norėtų prisijungti prie priešų. Kai kurie iš jų jau sprunka.

Lordas Hunsdonas — ištikimas karalienės pusbrolis — karalienės Marijos šalininkų yra užspaustas Niukastle, jis negali nukakti į vakarus nuraminti Jorko, kuris yra ant nevilties slenksčio. Šiaurės rytai palaiko Mariją. Hundsonas atsargiai žygiuoja žemyn pakrante, tikėdamasis bent jau nusigauti į Halą. Bet sklando siaubingi gandai, kad ispanai gali išsilaipinti Hale, ir miestas neabejotinai prisijungtų prie jų. Sasekso grafas įkliuvęs į spąstus Jorke, nedrįsta išžygiuoti. Visas Jorkšyras pripažino šiaurės armiją. Vienintelis seras Džordžas Bovas atsilaikė prieš juos, užsibarikadavo mažame Bernardo pilies turgaus miestelyje. Tai vienintelis miestelis pripažįstantis Elžbietą, vienintelis miestelis Anglijos šiaurėje, palaikantis Elžbietos, o ne škotų karalienės reikalavimus; bet nepaisant šito, kasdien jo vyrai pabėga pro pilies vartus prisijungti prie katalikų.

Kiekvieną dieną Elžbietos armija nenoriai slenka link mūsų, šiaurės armijos pasitikėjimas ir skaičius auga, ji greičiau žygiuoja pirmyn ir sutinkama kaip išvaduotoja. Elžbietos armija pasivėlina, šiaurės armija žygiuoja arčiau mūsų ir didina tikimybę, kad šiauriečiai čia bus pirmi ir paims škotų karalienę, tada karas baigsis be mūšio, Elžbieta bus nugalėta savo šalyje, savo pusseserės, net nesužvangėjus kardui ją ginant. Tinkama trumpo karaliavimo pabaiga. Greita trumpalaikio ir nesėkmingo eksperimento su senmerge protestante karaliene pabaiga. Tai bus trečias Henriko vaikas, kuriam nepavyko išlikti. Kodėl turėtume nepamėginti jo sesers anūkės? Tai bus antras pražūtingas protestantų Tiudoras, kodėl neturėtume grįžti prie senųjų papročių?

Besė man neseniai pašnibždėjo nedidelę savo ekonomo iš Čatsvorto paskalą, kas man suteikia mažą žiburėlį vilties šiais beviltiškais laikais. Jis pranešė, kad pusė tuzino fermerių, kurie pabėgo, kai šiaurėje buvo sugriežtinti reikalavimai, sugrįžo namo, nutrintomis kojomis, bet išdidūs, sakydami, kad sukilimas jau baigėsi. Jie skelbia, kad žygiavo po penkių Kristaus žaizdų vėliava, kad matė armiją susirinkusią Daramo katedroje, kad katedra buvo peršventinta, o visos jų nuodėmės atleistos, kad geri laikai jau čia, atlyginimai bus padidinti, škotų karalienė užims Anglijos sostą. Jie buvo sutikti savo kaimuose kaip didvyriai ir dabar visi tiki, jog karas baigėsi bei Škotijos karalienė laimėjo.

Tai man suteikia mažutę viltį, kad šitie paprasti patiklūs žmonės pasitenkins Daramo užgrobimu, senosios šiaurės karalystės įkūrimu ir išsiskirstys. Tada galėsime derėtis. Žinau, kad tik drąsinu save. Norėčiau turėti patikimų žinių. Norėčiau būti tikras, kad galėsiu ją apsaugoti.

Hastingsas spėja, kad šiaurės lordai ruošiasi įkurti šiaurės karalystę ir laukti Elžbietos armijos pačių pasirinktose žemėse.

Jie turi persvarą, taip pat rinksis mūšio lauką. Jie turi kavaleriją, o Elžbietos armija beveik neturi žirgų. Jauni šiaurės raiteliai sukapos į gabalus Londono pameistrius. Hastingso skelbiamos perspektyvos niūrus, bet viskas, kas atideda mūšį, yra gera naujiena man. Bent jau nereiks susiremti su savo kraštiečiais, savo draugais Vestmorlandu ir Persiu mūšyje šiandien ar rytoj. Baiminuosi momento, kai teks įsakyti Derbišyro vyrams galąsti ginklus prieš Vestmorlando bei Nortumberlando vyrus. Baiminuosi dienos, kai teks įsakyti vyrams šaudyti į savo pusbrolius. Esu įsitikinęs, kad mano vyrai atsisakys.