Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Jis trenkė žemėn skrybėlę ir prisiekė, sakė, jog tebūnie jis prakeiktas, bet jis tikras, kad mane nuskriaustų — vardas ir karūna manęs neapgintų. Sakė, kad aš buvau kvailė, negi pagrobimas nieko nepamokė? Negi nemačiau? Negi nežinojau? Kilmingumo magija yra iliuzija, kurią gali sugriauti žmogus be sąžinės. Jis rėkė ant manęs: negi aš maniau, kad jis buvo vienintelis prievartautojas Škotijoje? Negi dabar palikčiau jo apsaugą?

Aš taip pat netekau kantrybės. Prisiekiau, jog jis klysta, kad net sukčiausias škotų lordas žino savo karalių. Sakiau, kad jie niekad nekenktų karališkojo kraujo atstovui, jie gali būti pikti, bet jie nebuvo visiškai pasiutę — jie negalėtų manęs pasičiupti.

Ir tada jis man pasakė. Jis rėžė tiesą į veidą, prisiekiau viską išsiaiškinti, bet bijojau išgirsti. Jis prisipažino, jog kartu su maištininkų lordais sudarė paktą nužudyti Darnlį, kuris kaip ir aš buvo karališko kraujo. Jie susijungė ir pasirašė priesaiką nužudyti Darnlį, kuris buvo karalienės vyras, princo tėvas, pats karališko kraujo. Botvelas uždėjo savo sunkias rankas man ant pečių ir pasakė: „Marija, klausyk, tavo kūnas nėra šventas. Jei kada nors buvo — toks nebėra. Man gana. Jie visi žino, jog tave turėjau — ir be tavo sutikimo. Jie visi žino, jog tu mirtingoji. Tu gali būti išprievartauta, gali būti sugundyta. Gali būti nužudyta. Gali būti įmesta į kalėjimą, gali būti nukirsdinta. Aš juos šito išmokiau. Dieve, atleisk man, nežinojau, jog šią pamoką jie išmoks. Maniau, būsi saugi, jei padarysiu tave savo, bet viskas, ko pasiekiau, tai išsklaidžiau tavo kerus. Parodžiau, ką galima padaryti. Parodžiau, kad vyras gali su tavimi daryti viską, ką nori, su ar be tavo leidimo/’

Aš jo net negirdėjau. Tą akimirką jis pasakė tiesą, bet aš nesiklausiau. Tik paklausiau: „Kas? Pasakyk vardus. Pasakyk, kas nužudė Darnlį. Jie — lavonai.“

Atsakydamas jis įkišo ranką į liemenę ir ištraukė tą patį susitarimą, kuriuo jie prisiekė, išvyniojo ir akimirką palaikė. Jis tarė: „Čia tau. Tai gali būti paskutinis dalykas, kurį padarysiu dėl tavęs. Jis įrodo absoliutų tavo nekaltumą dėl jo žmogžudystės ir mūsų kaltę. Bus išsiskyrimo dovana tau.“

Tada nujojo šalin neatsisveikinęs. Nė žodžio netaręs. Popierius buvo priesaika, jame buvo beveik visų didžiųjų mano rūmų lordų vardai, maištingi, išdavikiški žudikai: įskaitant mano įbrolį Džeimsą. Jie prisiekė susivienyti mano vyro Dadlio nužudymui.

Ir — voila — Botvelo vardas buvo viršuje. Jis buvo kaltas kaip ir visi. Šitai jis stengėsi pasakyti tą dieną, kai mane paliko. Jie visi galėjo prisiversti nužudyti neliečiamą karališką asmenį kaip aš. Bet kuris žmogus be sąžinės tai galėtų. Botvelas taip pat.

1569 m. gruodis Koventris Džordžas

Negaliu miegoti šiame purviname miestelyje. Mūsų kareiviai triukšmauja visą naktį, lyg nepasitenkinimo murmėjimas, o miestelio merginų spiegimai perveria naktį tarsi raganų klyksmas.

Apsirengiu žvakių šviesoje, palikdamas Besę miegančią. Tyliai išeidamas iš miegamojo matau ją sujudant, jos ranka išsitiesia lovoje ten, kur aš miegu. Apsimetu nepastebintis, kaip ji juda. Nenoriu kalbėti su Bese. Nenoriu su niekuo kalbėti.

Aš kaip nesavas. Mintis ateina, kai leidžiuosi girgždančiais laiptais, išeinu pro priekines duris. Sargas tarpduryje mane pamatęs nerangiai sveikinasi ir praleidžia. Aš sutrikęs. Nebesu nei sutuoktinis, nei karalienės tarnas. Aš jau nebe Talbotas, įžymus savo ištikimybe ir nuosaikumu. Nesijaučiu gerai savo vietoje, negaliu jaustis išdidus. Jaučiuosi kaip bejėgis berniukas.

Jei škotų karalienė triumfuos, tai greičiausiai įvyks šiandien arba rytoj, turėsiu su ja derėtis dėl taikos kaip su savo nauja karaliene. Mintys apie ją kaip Anglijos karalienę, apie jos vėsias rankas, apie mane, kai klupau prieš ją siūlydamas savo ištikimybę, yra tokios stiprios, kad vėl sustoju, ranka atsiremiu į miesto sieną, kol nusiraminsiu. Praeinantis kareivis klausia: „Ar viskas gerai, milorde?“, atsakau: „Taip, viskas gerai. Nieko tokio.“ Jaučiu savo širdį besidaužančią krūtinėje nuo minties, jog galėsiu pasiskelbti jos žmogumi, jos tarnyboje, visa garbe prisiekęs jai iki mirties.

Aš svaigstu nuo tos minties. Jei ji laimės, šalis vėl apvirs aukštyn kojomis, bet žmonės greitai pasikeis. Pusė iš jų nori, kad sugrįžtų senosios tradicijos, o likę paklus. Anglija turės jauną gražią karalienę, Sesilis bus dingęs, pasaulis bus kitoks. Tai bus lyg aušra. Kaip šilta pavasario aušra, ne sezoninė viltis žiemos viduryje.

Ir tada prisimenu. Jei ji atsisės į sostą, tai bus per Elžbietos mirtį arba pralaimėjimą, o Elžbieta — mano karalienė, ir aš jai tarnauju. Niekas to negali pakeisti iki jos mirties arba nuvertimo; prisiekiau paaukoti gyvybę, jei galėsiu užkirsti tam kelią.

Apėjau miesto sieną iki pietinių vartų ir sustoju akimirkai įsiklausyti. Esu tikras, jog girdėjau kanopų bilsmą, dabar sargas žiūri pro ambrazūrą ir sušunka: „Kas eina“?, išgirdęs atsakymą atveria vieną vartų pusę.

Pasiuntinys akimirksniu nušoka nuo arklio, dairosi aplink.

— Lordas Šrousberis? — teiraujasi sargo.

— Aš čia, — prisistatau lėtai eidamas artyn, lyg žmogus neskubantis pasitikti blogų žinių.

— Pranešimas, — taria jis vos garsiau nei šnabždėdamas, — nuo mano šeimininko.

Man nereikia klausti jo šeimininko vardo, jis nepasakys savo. Tai vienas iš gražiai apsirengusių, gerai apmokamų Sesilio gaujos vyrukų. Ištiesiu ranką pranešimo ir mosteliu ranka į virtuvę, kur jau dega ugnis ir kepa duona.

Sesilis kaip visada lakoniškas.

Kol kas nepriimk jokių škotų karalienės pasiūlymų. Bet saugok ją. Ispanų laivynas Nyderlanduose apginkluotas ir pasiruošęs išplaukti; bet dar neišplaukė. Jis vis dar uoste. Būk pasiruošęs kuo greičiau ją atgabenti į Londoną, vos tik liepsiu. Sesilis

1569 m. gruodis Koventris Marija

— Kol miegojote, atnešė laišką, — Agnesė Livingstoun mane pažadina ankstyvą rytą švelniai paliesdama mano petį. — Jį įteikė vienas iš kareivių.

Mano širdis suspurda:

— Duok jį man.

Ji paduoda. Tai maža popieriaus skiautelė iš Vestmorlando, raštas nublukęs nuo lietaus. Net neužkoduotas. Jis man liepia saugoti tikėjimą ir viltį, jis nebus nugalėtas, jis manęs nepamirš. Jei ne šį kartą, tai kitąkart. Aš vėl pamatysiu Škotiją, vėl būsiu laisva.

Bandau atsisėsti ir mosteliu Agnesei atnešti arčiau žvakidę, kad matyčiau, ar dar kas nors parašyta. Tikėjausi, jog jis parašys, kada atvyks manęs, susitikęs su ispanais. Atrodo lyg malda, o aš tikėjausi plano. Jei tai būtų žinutė nuo Botvelo, jis būtų pasakęs, kur ir kada man būti; jis būtų pasakęs, ką turėčiau daryti. Jis nebūtų prašęs išlaikyti viltį, nebūtų žadėjęs manęs nepamiršti. Mes niekada taip nekalbame.

Jei tai būtų Botvelo žinutė, nebūtų gedulingo tono. Jis niekada apie mane negalvojo lyg apie tragišką princesę. Laiko mane realia moterimi pavojuje. Jis manęs negarbina kaip meno kūrinio, gražaus daikto. Jis man tarnauja kaip kareivis, priima mane kaip kietaširdį žmogų, padeda man, kaip vasalas tarnauja monarchui. Nemanau, jog kada nors pažadėjo kažką, ko jis nemėgino.

Jei tai būtų Botvelas, ten nebūtų tragiško atsisveikinimo. Ten būtų būrys smarkiai jojančių pašėlusių vyrų, atvykstančių nakčia, apsiginklavusių žudyti ir užtikrintų pergale. Bet Botvelas prarastas, kalėjime Malmėje, turiu pasitikėti Šrousberio apsauga, Norfolko ryžtu, Vestmorlando drąsa — trys neužtikrinti baugštus vyrai, tebūnie jie prakeikti. Palyginus su mano Botvelu, jie kaip moterys.