Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Jis papurto galvą.

— Jis nesukilo su šiaurės grafais. Jis nukeliavo į dvarą. Galų gale nusprendė paklusti karalienei. Atsidavė jos valiai. Jis yra jos vasalas, tikisi jos malonės.

— O, — sakau. Kandžioju lūpą, kad daugiau nieko nepasakyčiau. Dieve, mano, koks kvailys, koks bailys, koks išverstakailis. Tebūnie Norfolkas prakeiktas už savo kvailumą, kuris mane sužlugdys. Botvelas niekada nesukeltų grėsmės sukilimui ir anksti nepasiduotų. Botvelas būtų išjojęs į mūšį. Botvelas niekada gyvenime nevengė kovos. Atsiprašymas jį būtų uždusinęs.

— Ir man nemalonu jums pranešti, jog lordas Dakrė per sieną pabėgo į Škotiją.

— Jo sukilimas baigtas?

— Viskas baigėsi. Karalienės armija kontroliuoja šiaurę, o jos budeliai kiekviename kaime karia vyrus.

Linkteliu.

— Man jų gaila.

— Man taip pat, — trumpai atsako. — Daugeliui jų buvo įsakyta sekti savo senjorą lordą, jie atliko savo pareigą. Daugelis jų manė vykdantys Dievo valią. Jie yra paprasti žmonės, kurie nesuprato į šalį atėjusių pokyčių. Jie mirs už tai, jog nesuprato Sesilio politikos.

— O aš? — sušnabždu.

— Hastingsas jus paims, kai tik keliai bus tinkami keliauti, — praneša jis liūdnu balsu. Negaliu šito uždrausti. Jį sulaiko tik blogas oras; kai nutirps sniegas, jis jus išsigabens. Aš pats įtariamas. Meldžiu Dievo, jog neįsakytų uždaryti į Londono Tauerį apkaltinus išdavyste, kai jus nugabens į Lesterį.

Pasijuntu drebanti nuo minties, kad teks su juo išsiskirti.

— Ar tu nekeliausi su mumis?

— Man neleis.

— Kas mane gins, kai tu nebeglobosi?

— Hastingsas bus atsakingas už jūsų saugumą.

Aš net nesišaipau iš to. Tik apdovanoju jį ilgu išgąstingu žvilgsiu.

— Jis jūsų nenuskriaus.

— Bet, milorde, kada jus vėl pamatysiu?

Jis pakyla nuo kėdės ir palenkia savo kaktą prieš ilgą akmeninę židinio atbrailą.

— Nežinau, jūsų šviesybe, mano brangioji karaliene. Nežinau, kada mes vėl susitiksime.

— Kaip aš ištversiu? — girdžiu, koks silpnas mano balsas. — Be jūsų... ir ledi Besės, be abejo. Kaip ištversiu be jūsų?

— Hastingsas jus gins.

— Jis mane įkalins savo name arba dar blogiau.

— Jei tik jie apkaltins jus išdavyste. Jūs negalite būti apkaltinta jokiu nusikaltimu, tik bandėte pabėgti. Jums gresia pavojus, jei sukėlėte sukilimą, — jis dvejoja, — būtina, kad tai prisimintumėte. Jūs turite aiškiai įsivaizduoti skirtumą, jei kas nors jūsų klaustų. Jūs negalite būti apkaltinta išdavyste, nebent jie įrodytų, jog planavote karalienės nužudymą. — Jis sustoja, pažemina balsą: — jei norėjote vien laisvės, tada jums negrės jokie kaltinimai. Jei kas nors klaustų, prisiminkite. Visada sakykite, jog teplanavote pabėgti. Jie negali jūsų liesti, jei tvirtinsite, jog jūsų vienintelis planas buvo ištrūkti.

Linkteliu.

— Suprantu, kalbėsiu atsargiai.

— Ir netgi atsargiau rašykite, — pataria jis. — Sesilis yra užrašytų žodžių žmogus. Niekada nerašykite savo vardo prie to, ką jis gali pavadinti išdavyste. Jis seks jūsų laiškus. Niekada negaukite ir niekada nerašykite nieko, kas grėstų karalienės saugumui.

Linkteliu. Stoja tyla.

— O kaip buvo iš tikrųjų? — klausia Šrousberis. — Dabar, kai viskas baigta, ar jūs sudarėte sąmokslą su šiaurės lordais?

Leidžiu jam išvysti linksmumo švystelėjimą.

— Aišku, sudariau. Ką dar čia galiu veikti?

— Tai ne žaidimas! — suirzta jis. — Jie yra tremtyje, vienas jų apkaltintas išdavyste, o šimtai vyrų mirs.

— Mes galėjome laimėti, — tvirtinu užsispyrusi. — Buvome arti tikslo. Žinote tai, manėte, jog laimėsime. Buvo proga. Jūs manęs nesuprantat, Šrousberi. Turiu būti laisva.

— Buvo didi proga. Aš tai matau. Bet pralaimėjote, — sunkiai taria jis. — Ir septyni šimtai vyrų, kurie mirs, pralaimėjo, ir šiaurės lordai, kurie mirs arba bus ištremti, pralaimėjo, ir didžiausias grafas Anglijoje, kovojantis už savo gyvybę ir gerą vardą, pralaimėjo... ir aš jus praradau.

Atsistoju, stoviu šalia jo. Jei jis dabar pasuktų galvą, pamatytų mane, žiūrinčią į jį, mano veidas laukia bučinio.

— Aš praradau jus, — pakartoja, atsitraukia nuo manęs, nusilenkia ir patraukia link durų, — ir nežinau, kaip ištversiu, kaip ištversiu be jūsų.

1570 m. sausis Tatberio pilis Besė

Mūsų nebūtų galima laikyti nugalėtojais. Hastingsas paniuręs, trokšta grįžti namo. Jis nori joti pats prižiūrėti korimų, lyg mūsų pavaldinių gyvybės jam tebūtų sportas: kita žudymo rūšis, kai per daug sniego medžioklei. Karalienė išbalusi ir ligota, ji skundžiasi šono, kojos, galvos skausmais ir sėdi savo kambarių tamsoje, uždarytomis nuo šaltos žiemiškos šviesos langinėmis.

Mano vyras taip pat tylus ir niūrus, lyg namuose kas nors būtų miręs, vaikšto savo reikalais beveik ant pirštų galų. Mes beveik nesišnekame, nebent apie darbus namuose ir šeimos reikalus. Aš negirdėjau, kad jis bent kartą juoktųsi nuo tada, kai Vingfilde buvome vasarą ir manėme, jog karalienė už keletos dienų keliaus atgal į Škotiją, į savo sostą.

Elžbietos teisingumas slegia mūsų žemes lyg žiauri žiema. Pasklido žinios apie suplanuotas egzekucijas, ir vyrai iš kaimų dingsta kasnakt, palikdami tik pėdsakus sniege ir žmonas tartum našles, neturinčias kas nudaužytų ledą nuo šulinio vandens. Čia jau nebus kaip anksčiau bent jau vienai kartai. Mes žlugsime, jei jauni stiprūs vyrai pabėgs, o į jų vietą galerose paims jų sūnus.

Aš neapsimetu žinanti, kaip valdyti šalį, esu neišsilavinusi moteris, man rūpi tik prižiūrėti žemes ir statyti namus, prižiūrėti knygas, auginti vaikus geriausiam turtui, kokį tik jiems galiu rasti. Bet žinau, kaip valdyti fermą, žinau, kada žemė yra sugadinta, ir niekada nemačiau nieko liūdnesnio ir labiau apgailėtino už šiaurės dvarus šiais karčiais 1570 metais.

1570 m. sausis Tatberio pilis Marija

Babingtonas, meilus pažas Antonis Babingtonas, atneša mano mažą šuniuką, kuris vis stengiasi pabėgti iš kambarių pasilakstyti po arklidžių kiemą, kur gyvena šiurkšti sarginė kalytė. Jis labiausiai atsidavęs jos kavalierius. Blogas šuo, nepaisant arklidžių kiemo kalės žavesio, jis turėtų būti išrankesnis. Sakau jam, bučiuodama švelnią šilkinę galvą, kol Babingtonas įraudusiu veidu jį laiko sakydamas:

— Aš jį išmaudžiau ir ištryniau rankšluosčiu, jūsų šviesybe.

— Tu esi geras berniukas, — sakau, — o jis yra blogas šuo. Turėjai jį prilupti.

— Jis per mažas, — teisinasi pažas. — Per mažas mušti. Mažesnis už kačiuką.

— Ką gi, dėkoju, kad parnešei, — sakau išsitiesdama.

Antonis įkiša ranką į liemenę, ištraukia dėžutę, pakiša po šunimi ir viską paduoda man.

— Ačiū, Babingtonai, — sakau garsiai, — aš — tavo skolininkė. Įsitikink, jog nerizikuoji, — primenu švelniai, — tai blogesnis reikalas už neklusnaus šuns parnešimą namo.

Jis nurausta kaip mažas berniukas, toks ir yra:

— Padaryčiau bet ką... — sumikčioja.

— Tada padaryk, — perspėju jį, — bet nerizikuok dėl manęs. Daryk tik tai, ką gali padaryti saugiai.

— Aš dėl jūsų paaukočiau gyvybę, — skubiai išrėžia. — Kai užaugsiu, pats jus išlaisvinsiu, galite manimi pasitikėti. Sukursiu planą, galėsime jį pavadinti Babingtono sąmokslu, visi žinos, aš jus išlaisvinsiu.

Uždedu pirštų galus ant jo skruosto:

— Ir aš tau už tai dėkoju, — sakau tyliai. — Bet nepamiršk rūpintis savimi. Prisimink: man reikia tavęs laisvo ir gyvo, kad tarnautum. Susirasiu tave, kai būsi vyras, Antoni Babingtonai.