Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Atsakydamas į tai jis nusišypso ir nusilenkia man, lyg būčiau imperatorienė, tada nubėga šalin, lyg ilgakojis kumeliukas žydinčiame pavasario lauke. Toks meilus, meilus berniukas, verčia mane galvoti apie savo sūnų, mažąjį Džeimsą, apie vyrą, kokiu tikiuosi jis bus.

Nešu šunį ir dėžutę į savo kambarius, kur stovi altorius. Užrakinu duris ir pažiūriu į Babingtono paketą. Matau nesulaužytą Roso vyskupo Leslio antspaudą, jis rašo iš Londono.

Aš sielvartauju iš visos širdies jums pranešdamas, jog milordai Vestmorlandas, Nortumberlandas ir Norfolko grafas yra dingę. Norfolkas pasidavė, ir yra Taueryje kaltinamas išdavyste, Dieve, padėk jam. Nortumberlandas prisijungs prie jo, kai tik jį čia atgabens. Jis rinko jums armiją Škotijoje, bet suktasis jūsų įbrolis jį sučiupo ir pardavė Elžbietai už išpirką. Tai buvo trisdešimt sidabro monetų.

Vestmorlandas pradingo, sklinda kalbos, jog jis pabėgo į Europą, galbūt į Prancūziją, galbūt į Nyderlandus, Nortumberlando grafienė yra su juo. Ji jojo jūsų armijos priešakyje, palaimink ją, Dieve, ir dabar baisiai už tai moka. Ji bus ištremta našlė. Vestmorlando žmona pasitraukė į jų užmiesčio namą, skelbia nieko nežinanti apie sąmokslą ir norinti tyliai taikiai gyventi. Ji tikisi, jog Tiudorų keršto banga ją aplenks.

Tavo sužadėtinis, Norfolkas, beveik neabejotinai bus apkaltintas išdavyste, padėk jam, Dieve. Sesilis švęs šią savo priešų žūtį, o mes turime melsti, jog Ispanijos karalius Pilypas arba jūsų prancūzai pusbroliai pasistengtų, kad garantuotų jūsų saugumą, kol šie drąsūs vyrai išgirs kaltinimus ir mirs dėl jūsų. Jūs esate trečias šio sąmokslo punktas, aš net neabejoju, kad bet kokie įrodymai, panaudoti prieš Norfolką, įpainios ir jus. Melskite Dievo, kad jie nedrįstų artintis prie jūsų, nors visų, kas jus myli, gyvybės yra pavojuje.

Aš nuolatos palaikau ryšį su de Spe, Ispanijos ambasadoriumi, dėl jūsų apsaugos. Bet jūsų ištikimas tarnas Robertas Ridolfis, kuris paskolino auksą Norfolkui ir man atgabeno ispanų auksą su Šventojo Tėvo paramos pažadu, pradingo nuo žemės paviršiaus. Baiminuosi dėl jo. Manau turėsime manyti, kad jį suėmė. Bet kodėl turėtų suimti jį ir nesuimti manęs? Meldžiu, jog jis būtų saugiai pasislėpęs, o ne kalinys ar lavonas.

Bijau dėl savo laisvės ir gyvybės. Miestas yra tarsi tamsus kiemas naktį, pilnas seklių, kiekvienas žingsnis aidi, kiekvienas praeivis stebimas. Niekas nepasitiki savo kaimynu, visi klausosi prie kiekvieno kampo. Meldžiu Dievo, kad karalienė būtų gailestinga, ir Sesilis nesunaikintų tų vargšų suimtų vyrų. Meldžiu Dievo, kad jus paliktų, kur esate, su patikimu sargu. Parašysiu, kai tik galėsiu. Norėčiau turėti geresnių žinių jums ir būti drąsesnis, bet išlieku ištikimas jūsų draugas ir tarnas, Džonas Leslis.

Prisiekiu niekada jūsų nenuvilti, ne dabar, kai jums to reikia.

Lėtai, vieną po kito metu lapus į mažą židinį. Jie juoduoja ir raitosi ugnyje, stebiu kartu su mano viltimis kaminu kylančius dūmus. Šiaurės lordai nugalėti, Norfolkas Taueryje. Jo gyvybė bus jo pusseserės Elžbietos rankose. Turiu tikėti, jog ji niekada nesunaikins savo giminaičio, savo pusbrolio. Be abejo, ji nežudys jo vien už norą mane vesti.

Paimu deimantinį jo atsiųstą žiedą ir prispaudžiu prie lūpų. Mes susižiedavę, jis davė savo žodį, aš savo, aš nepaleisiu jo. Jis man atsiuntė šį vertingą žiedą, ir mes esame pasižadėję. Be to, jei mes ištversime, jei jis atlaikys kaltinimus ir išvengs ešafoto, tada mūsų tikslas geras kaip visada. Kodėl ji neturėtų jo paremti kaip Škotijos karalienės vyro? Kodėl jis negalėtų susilaukti su manimi vaikų, kurie paveldėtų Anglijos ir Škotijos sostus? Jis vis dar mano geriausias pasirinkimas. Bet kuriuo atveju, kol Botvelas neištrūks, kito neturiu.

Ištraukiu paslėptą ant altoriaus esančioje Biblijoje sunumeruotą kodą ir pradedu rašyti laišką savo būsimam vyrui, Norfolkui. Išsiųsiu laišką vyskupui Lesliui ir tikėsiuosi, kad jis sugebės perduoti mano mylimajam. Jei jis bus su manimi, jei Elžbieta jo pagailės, mes vis dar galėtume atgauti Škotiją pagal susitarimą, nes iškovoti mūšiu nepavyko.

Brangus vyre, melsiuos už jus kasdien, pasninkausiu kartą per savaitę, kol jus paleis. Aš esu jūsų, jūs esate mano, būsiu jūsų iki mirties. Teatleidžia Dievas tiems, kas eina prieš mus, nes aš niekada neatleisiu. Būkite drąsus, būkite ištikimas, ir aš būsiu. Galbūt draugai sukils dėl mūsų, ir mes galiausiai atsikariausime sostą. Galbūt laimėsime jį taikiai. Jei pavyktų įkalbėti Elžbietą, kaip kad aš bandysiu, leisti mums susituokti, ir ji sugrąžintų mus, savo mylinčius pusbrolius, į sostą. Melsiu šito. Melsiu dienos, kai išties tapsite mano vyru, o aš vėl būsiu Škotijos karalienė.

Jūsų žmona prieš Dievą, Marija

Užantspauduoju laišką ir padedu paruoštą pirmai progai kontrabanda išgabenti lauk, tada ateina Agnesė paruošti mane lovai. Mano naktiniai marškiniai buvo labai ankšti, todėl juos atidaviau ir pasirinkau kitus, tada mes kartu pasimeldžiame, ir aš ją paleidžiu. Visą šį laiką mano mintys zuja kaip žebenkštis narve, besisukinėjanti pirmyn ir atgal, lakstanti ratu. Galvoju apie Botvelą, kitą žvėrį narve. Galvoju apie jį einantį per kambarį, apsisukantį, grįžtantį atgal. Galvoju apie jį žiūrintį pro grotuotą langą į atsispindinčią mėnesieną tamsiame Malmės sąsiaurio vandenyje, stebintį dangų, įrėžiantį žymę sienoje, žyminčią dar vieną naktį nelaisvėje. Tai jau aštuoni šimtai aštuoniasdešimt septinta naktis praleista atskirai, daugiau nei du su puse metų. Jis prisimins tą naktį, kaip ir aš. Jam nereikės dar vieno įbrėžimo sienoje, kad žinotų, kiek laiko buvo atskirtas nuo manęs. Jis bus uždarytas vilkas, erelis pakirptais sparnais. Bet jis bus savimi, jie jo nepalauš. Vilkas vis dar ten, vis dar vilkas, nors ir narve. Erelis pasiruošęs pakilti, nepasikeitęs. Prieš užmigdama, parašau jam, žinau, kad jis nemiega, galvoja apie mane.

Botvelai, mano užtemdyta žvaigžde, visi draugai suimti arba ištremti, sekliai slepiasi, o ambasadorius bijo. Bet aš neprarandu vilties. Nepasiduodu. Laukiu tavęs ir žinau, kad ateisi.

Nesitikėk atlygio. Nieko nesitikėk iš manęs, žinome, kas mes esame vienas kitam, ir tai lieka mūsų paslaptimi.

Laukiu tavęs ir žinau — ateisi.

Marija

1570 m. sausis Tatberio pilis Džordžas

Žiemos dienos bėga pro šalį. Hastingsas vis dar čia, pramogauja jodamas prižiūrėti, kaip karia vyrus, pavadintus maištininkais. Juos atiduoda kartuvėms tarsi pagonys aukas kažkokiems žiauriems dievams. Aš vos galiu iškęsti išvykimą iš pilies, negaliu sutikti kaltinančių Tatberio našlių žvilgsnių. O pilyje, be abejo, neturiu ką veikti.

Besė užsiėmusi ekonominėmis ataskaitomis ir begalinėmis sąskaitų knygomis. Ji nekantrauja nuvykti į Čatsvortą ir pasikviesti Henrį bei kitus vaikus. Negalime išvykti, kol Hastingsas nepaims škotų karalienės, ir visi laukiame įsakymų.

Kai jie atvyksta, nesulaukiame to, ko tikėjomės. Einu ieškoti Besės į mažą kambarėlį, kurį ji paskyrė savo darbams, su Sesilio laišku rankoje.

— Man įsakyta atvykti į dvarą, — pranešu tyliai.

Ji pažiūri nuo savo stalo, sąskaitų knyga vis dar atversta prieš ją, rašalas džiūsta ant plunksnos, spalva nyksta nuo veido, kol jis tampa baltas kaip popierius prieš ją.

— Ar tu būsi apkaltintas?

— Tavo brangus draugas Sesilis atsisako man pranešti, — atrėžiu karčiai. — Ar jis tave informavo asmeniškai? Ar tu žinai? Ar mane išsiųs tiesiai į Tauerį? Ar tai kaltinimas išdavyste? Ar jam pateikei įrodymų prieš mane?