Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Tai dar vieni spąstai.

— Galbūt jie neturi kur eiti. Galbūt jie yra vargani tarnai, kurie nesusiranda kito šeimininko. Nežinau.

Ji linkteli.

— Gerai. Bet kodėl jai leidai susitikti su šiaurės lordais?

— Jūsų šviesybe, jie prie mūsų prisiartino atsitiktinai, kai jodinėjome. Nemaniau, kad dėl to gali būti žalos. Jie trumpai jojo su mumis, su ja privačiai nesusitiko. Neturėjau jokio supratimo, ką jie planavo. Matėte, kaip išgabenau ją šalin nuo pavojaus tą pačią minutę, kai buvo sutelkta jų armija. Skrupulingai vykdžiau viską, ką liepdavo Sesilis. Net jis tai jums patvirtins. Atgabenau ją į Koventrį per tris dienas. Laikiau nuošalyje nuo jų ir atidžiai saugojau. Jie neatvyko, mes buvome per greiti. Laikiau ją saugią jums. Jei jie būtų atvykę, būtume pražuvę.

Ji linkteli.

— O tos absurdiškos sužadėtuvės?

— Norfolkas man apie tai parašė, ir aš perdaviau laišką karalienei, — atsakiau sąžiningai. — Mano žmona iškart perspėjo Sesilį, — nutyliu, kad ji tai padarė nepasakiusi man. Kad niekada neskaityčiau privataus laiško ir jo neperrašyčiau. Kad man gėda, jog Besė yra Sesilio šnipė, o aš esu įtariamas. Besė kaip Sesilio šnipė išgelbės nuo įtarinėjimo šešėlio. Bet aš jau pažemintas.

— Sesilis man nieko apie tai nesakė.

Pažiūriu tiesiai melagiui į veidą. Regiu subtilų smalsumą. Jis palinksta į priekį, tarsi norėdamas išgirsti mano atsakymą.

— Mes jam iškart pranešėme, — manieringai pakartoju. — Nežinau, kodėl jis tai nuo jūsų nuslėpė. Maniau, jis jums pasakys.

Sesilis linkteli, lyg būčiau teisingai pasakęs.

— Ar ji manė, kad padarys mano pusbrolį karaliumi? — aršiai puola Elžbieta. — Ar ji manė, kad jis valdys Škotiją ir varžysis su manimi čia? Ar Tomas Hovardas manė būsiąs Škotijos karaliumi Tomu?

— Ji manimi nepasitikėjo, — atsakau pakankamai teisingai. — Tik žinau, jog pastaruoju metu tikėjosi, jums leidus, susituokti su juo, kad jis padėtų škotų lordams. Jos didžiausias noras, kiek žinau, buvo sugrįžti į savo karalystę. Ir gerai ją valdyti, būnant jūsų sąjungininke.

Aš nepasakau — „kaip jai pažadėjote“. Nepasakau — „kaip mes visi žinome, kad turėtumėte“. Nepasakau — „jei tik būtumėte klausiusi savo širdies, o ne piktos Sesilio vaizduotės, viso šito nebūtų įvykę“. Karalienė nėra tokia šeimininkė, kuri norėtų, jog jai primintų sulaužytus pažadus. O aš kovoju už savo gyvybę.

Ji atsikelia iš kėdės ir eina prie lango pažiūrėti kelio, kuris veda iš pilies. Papildomi sargybiniai stovi prie kiekvienų durų ir įėjimo. Dvaras vis dar bijo apgulties.

— Vyrai, kuriais pasitikėjau visą gyvenimą, šį kartą mane išdavė, — prabyla karčiai. — Vyrai, kuriems būčiau patikėjusi savo gyvybę, pakėlė prieš mane ginklus. Kodėl jie tai padarė? Kodėl jie mieliau rinktųsi šią prancūzų augintą pašalietę, o ne mane? Šią karalienę be reputacijos? Šią vadinamąją gražuolę? Daug vyrų turėjusią mergiotę? Aš paaukojau savo jaunystę, grožį ir gyvenimą šiai karalystei, o jie bėga paskui karalienę, kuri gyvena tuštybei ir geismui.

Aš vos drįstu kalbėti.

— Manau, tai buvo labiau jų tikėjimas... — atsargiai pasakau.

— Tai ne tikėjimo reikalas, — ji suka ratą aplink mane, — aš leisčiau visiems praktikuoti kokį tik nori tikėjimą. Iš visų Europos monarchų aš vienintelė, kuri leistų žmonėms garbinti ką nori. Aš vienintelė, kuri pažadėjo ir garantuoja laisvę. Bet jie tai daro ištikimybės reikalu. Ar žinai, kas jiems pažadėjo auksą, jei sukiltų prieš mane? Popiežius. Jis turėjo bankininką, dalijantį auksą sukilėliams. Mes viską apie tai žinome. Jiems sumokėjo užsienio ir priešų pajėgos. Dabar tai jau ne ištikimybės, o išdavystės reikalas. Tai ne tikėjimo pasirinkimas, o klausimas, kas bus karaliene. Jie pasirinko ją. Dėl to jie mirs. Ką renkiesi tu?

Ji šiurpina savo įniršiu. Parklumpu ant kelių.

— Kaip visada. Aš renkuosi jus, jūsų šviesybe. Aš buvau jums ištikimas nuo pat jūsų atėjimo į sostą, o prieš jus — jūsų seseriai, o prieš ją — jūsų šventajam broliui. Prieš jį — jūsų kilmingajam tėvui. Dar anksčiau mano šeima tarnavo kiekvienam karūnuotam Anglijos karaliui nuo pat Viljamo Užkariautojo. Kiekvienas Anglijos karalius gali pasitikėti Talbotų ištikimybe. Jūs ne tokia. Aš nesu kitoks. Širdimi ir siela priklausau jums, kaip ir visada mano šeima ištikima Anglijos karaliams.

— Kodėl jai leidai rašyti Ridolfiui? — pratrūksta ji. Tai spąstai. Sesilis nuleidžia galvą, jis stebi savo pėdas, kad geriau girdėtų mano atsakymą.

— Kas? Kas toks Ridolfis?

Ji padaro nedidelį gestą ranka.

— Ar tu man sakai, kad nežinai šito vardo?

— Ne, — nuoširdžiai atsakau, — niekada negirdėjau apie tokį žmogų. Kas jis?

Ji ignoruoja mano klausimą:

— Tada nesvarbu. Pamiršk šitą vardą. Kodėl jai leidai rašyti ambasadoriui? Ji rezgė su juo išdavikišką sukilimą, kol buvo tavo globoje. Turėjai žinoti.

— Prisiekiu, nežinojau. Kiekvieną rastą laišką siunčiau Sesiliui. Kiekvieną jos papirktą tarną išsiunčiau. Savo tarnams moku dvigubai, kad būtų ištikimi. Moku už papildomus sargybinius iš savo kišenės. Gyvename skurdžiausioje mano pilyje, kad ji būtų šalia. Stebiu tarnus, stebiu ją. Niekada nenurimstu. Turiu apversti kiekvieną vedančio į pilį kelio grindinio plytą ieškodamas paslėptų laiškų, turiu išnaršyti jos siuvinėtus šilkus. Turiu apieškoti mėsininko vežimėlį, perpjauti duoną. Kad ieškočiau laiškų, pats turiu būti sekliu. Ir visa tai darau, nors tai nėra darbas Talbotui. Ir apie visa tai pranešu Sesiliui, lyg būčiau vienas iš jo mokamų seklių, o ne didikas, prižiūrintis karalienę. Aš padariau viską, ko galėjote paprašyti, ir net daugiau. Aš žeminausi dėl jūsų. Aš atlikau užduotis, kurių, maniau, niekada neteks vykdyti mano kilmės žmogui. Viskas pagal Sesilio prašymą. Viskas dėl jūsų.

— Jei tu viską darei, kodėl nežinojai, kai ji rezgė sąmokslus po tavo stogu?

— Ji gudri, — aiškinu toliau, — ir kiekvienas vyras, kuris ją pamato, nori jai tarnauti. Iškart pasigailiu pasakytų žodžių. Turiu būti atsargus. Matau, kaip rausta karalienės skruostai po skaistalais. — Suklaidinti žmonės, kvaili žmonės, kurie pamiršta, ką jūs jiems padarėte. Jie siekia jai tarnauti iš savo pačių kvailumo.

— Jie sako, kad jai neįmanoma atsispirti, — taikiai pastebi, paskatindama mane sutikti.

Papurtau galvą.

— Nepasakyčiau, — dėbteliu prieštaraudamas. — Man ji dažnai atrodo ligota, prastos nuotaikos, nepastovi, ne itin maloni, ne ta moteris, kuria galėčiau gėrėtis.

Pirmą kartą ji į mane pažvelgia susidomėjusi, o ne priešiškai.

— Ką? Ji tau neatrodo graži?

Patraukiu pečiais.

— Jūsų šviesybe, prisiminkite, kad aš neseniai susituokęs. Aš myliu savo žmoną. Jūs žinote, kokia rami, tvarkinga ir pastovi yra Besė. Ir jūs esate mano karalienė, gražiausia ir gracingiausia karalienė visame pasaulyje. Niekada per šiuos trejus metus nepažvelgiau į kitas moteris, išskyrus jus ir savo Besę. Škotų karalienė yra našta, kurią paprašėte nešti. Tempiu kaip sugebėdamas. Darau iš meilės bei ištikimybės jums. Bet negali būti nė kalbos apie mėgavimąsi jos draugija.

Akimirkai beveik galiu ją matyti, savo išskirtinę karalienę Mariją, lyg būčiau ją prisišaukęs melu, ji stovi prieš mane, jos blyškus veidas nuleistas, tamsios blakstienos prie tobulų skruostų. Bemaž girdžiu trečią sykį giedantį gaidį, kai vėl išsižadu savo meilės.