Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Net negalėjau jos patikinti, jog ji bus saugi. Visi vyrai, kurie užtarė ją prieš karalienę Elžbietą, kurie bandė pasipriešinti Sesilio baimės ir įtarumo pagimdytiems patarimams, dabar yra nemalonėje. Kai kurie iš jų yra Taueryje, kai kurie ištremti ir niekada negalės pasirodyti Anglijoje. Kai kurie pasmerkti mirčiai, jų žmonos taps našlėmis, jų namai bus parduoti. Ir mane iškvietė pas karalienę, įsakė palikti savo kalinę, perduoti ją savo priešui. Buvau atvesdintas į dvarą, lyg jie netikėtų mano savanorišku atvykimu. Aš įtariamas, galiu džiaugtis, nes liepė atvykti į dvarą, o ne tiesiai į Tauerį.

Nuvykti ten užtrunka beveik savaitę. Vienas žirgas apšlumba, ir mes negalime nusipirkti kito, kai kurie keliai neprajojami dėl sniego pusnių, turime joti aplink aukštesnėmis vietomis, kur žieminis vėjas gelia tarsi peilis. Staigūs vėjo šuorai drebia man į veidą sniegą, aš toks apgailėtinas, toks pavargęs nuo savo nevykusios ištikimybės ir nepavykusios neištikimybės, jog verčiau amžinai likčiau ilgoje šaltoje kelionėje, nei ankstyvą žiemos sutemą atvykčiau į Vindzorą. Ten būsiu nesvetingai sutiktas ir apgyvendintas varganuose kambariuose.

Dvaras niūrios nuotaikos, patranka vis dar užtaisyta ir nukreipta į Londoną. Jie vis dar gyja nuo baimės, jog šiauriečių armija vėl ateis, jie varžosi savo panikos. Man tenka tris dienas laukti, kol Sesilis nusprendžia, jog karalienė turi laiko susitikti su manimi. Laukiu karališkajame priimamajame, nuolat pasiruošęs iškvietimui, dykinėju su kitais vyrais, kuriems karalienė taip pat neranda laiko. Pirmą kartą manęs nepriima, vos paminėjus mano vardą. Mano vertė menka netgi bendražygiams, net tiems, kuriuos laikiau draugais. Valgau didžiojoje salėje, ne savo privačiuose kambariuose, išjoju vienas, niekas neprašo mano draugijos. Niekas net nesustoja su manimi pakalbėti, niekas maloniai nesutinka. Jaučiuosi lyg būčiau šešėlis, smarvė. Aš smirdžiu išdavyste. Visi bijo, niekas nenori būti pamatytas su įtariamuoju.

Sesilis mane sutinka savo įprastine ramybe, lyg niekada nebūtų manęs įtarinėjęs, lyg niekada manęs nemaldavo susidraugauti su škotų karaliene ir mus visus išgelbėti, lyg dabar neplanuotų mano žlugimo. Jis man sako, jog karalienė aiškinasi sukilimo žalą, priims mane kai tik galės. Jis man pasakoja, kad Norfolkas, škotų karalienės ambasadorius Roso vyskupas Leslis ir ispanų ambasadorius — visi buvo susimokę planuodami ir finansuodami sukilimą, o jų kaltė turi būti škotų karalienės bendrininkavimo garantas.

Šaltai atsakau manąs, jog menkai tikėtina, kad Norfolkas, karalienės Elžbietos pusbrolis, žmogus gavęs naudos iš jos iškilimo į valdžią, stengtųsi savo giminaitę nuversti. Jis galėjo tikėtis išlaisvinti sužadėtinę, bet tai neturi nieko bendro su maištu prieš savo pusseserę karalienę. Sesilis klausia, ar turiu įrodymų. Jam būtų labai malonu pamatyti kokius nors laiškus ar dokumentus, kurių man iki šiol nepavyko parodyti. Net negaliu prisiversti atsakyti.

Einu atgal į apartamentus, kuriuos man paskyrė dvare. Galėčiau apsistoti savo name Londone, bet nenoriu jo atidaryti tokiai trumpai viešnagei, be to, nenoriu viešinti savo pasirodymo mieste. Namas visada buvo didingas mano šeimos centras, čia atvykstame demonstruoti savo didingumo, o dabar visai nesijaučiu didingas: aš sugėdintas. Tiesiog taip. Mane taip nusmukdė dvi karalienės ir jų patarėjų sąmokslas, kad net nenoriu miegoti savo lovoje su galvūgalyje išraižyta diadema. Net nenoriu eiti per savo akmens piliorius su ant kiekvieno akmens pieštu ornamentu. Atiduočiau visą šitą puošnumą už galimybę susitaikyti su savimi. Jei tik galėčiau vėl pajusti, kad pažįstu save, savo žmoną, savo karalienę. Galų gale šitas sukilimas sugriovė tik mano sielos ramybę.

Sutinku Besės sūnų Henrį ir savo sūnų Gilbertą, bet jie jaučiasi nepatogiai šalia manęs, manau, jie girdėjo, jog esu įtariamas žmonos išdavyste su škotų karaliene. Jie labai myli Besę, natūralu, kad abu palaiko jos pusę. Nedrįstu jiems teisintis, paklausiu, kaip sveikata, ar nėra įsiskolinę, ir paleidžiu. Jie sveiki, turi pinigų, manau, turėčiau džiaugtis.

Trečią laukimo dieną, kai jie nusprendė, kad jau pakankamai prisikentėjau, viena iš freilinų ateina ir pasako, jog karalienė mane priims savo asmeniniuose kambariuose po vakarienės. Paaiškėja, jog negaliu valgyti. Sėdžiu savo įprastoje vietoje didžiojoje salėje, prie stalo su sau lygiais; bet jie su manimi nekalba, laikau nuleidęs galvą tarsi nuplaktas pažas. Kai tik galiu, palieku stalą ir vėl slenku į jos laukiamąjį. Jaučiuosi lyg vaikas, kuris tikisi švelnaus žodžio, bet yra tikras, jog gaus lupti.

Bent galiu būti tikras, kad manęs nesuims. Tai turėtų šiek tiek guosti. Jei norėtų mane suimti, būtų tai padariusi per tarybos susirinkimą, kad visi pamatytų mano pažeminimą kaip perspėjimą kitiems. Jie atimtų mano titulus, apkaltintų neištikimybe ir nuplėšę nuo galvos skrybėlę išsiųstų su sargybiniais iš šonų. Ne, tai bus uždaras pažeminimas. Karalienė mane kaltins, kad nuvyliau ją, nors galiu įrodyti, kad niekada nepadariau nieko, kas pakenktų. Viską dariau, kaip buvo įsakyta, galiu atsakyti į kaltinimus, kad aplaidžiai saugojau škotų karalienę, ir į paplitusį gandą, kad esu ją įsimylėjęs. Tiesą sakant, jei apkaltins, kad myliu Mariją Stiuart, sąžiningai to paneigti negalėsiu. Manau, jog to neneigsiu. Net nenoriu neigti. Dalis manęs, pamišusi mano dalis, nori tai pranešti.

Kaip ir maniau, labiau už viską karalienę liūdina intymūs gandai. Kai galų gale įleidžia į jos asmeninius kambarius, kur gausu atvirai jos besiklausančių damų, o karalienės pašonėje stovi Sesilis, nuskamba pirmasis jos priekaištas:

— Būčiau maniusi, jog iš visų vyrų, tu, Šrousberi, kvailai nesuklupsi prieš gražų veidelį, — pareiškė ji, vos man įėjus.

— Taip nėra, — ramiai atsakau.

— Nesuklupai? Ar jos veidelis negražus?

Jei ji būtų vyras, tokie klausimai nebūtų mesti su tokia pavydžia energija. Joks vyras negalėtų tinkamai atsakyti į klausimą apie varžovę beveik keturiasdešimties metų moteriai, kurios grožis jau išnykęs, o konkurentė net trisdešimties neturinti, gražiausia moteris pasaulyje.

— Tikrai esu kvailys, — atsakau tyliai, — bet nepamečiau dėl jos galvos.

— Tu leidai jai daryti viską, ko tik panorėjo.

— Leidau jai daryti tai, kas, maniau, teisinga, — aiškinu nuvargęs. — Leidau jai išjoti, kaip ir buvo įsakyta, dėl sveikatas. Man prižiūrint ji apsirgo, aš gailiuosi. Leidžiu jai sėdėti su savo žmona ir siuvinėti dėl draugijos. Tiksliai žinau, jos niekada nekalbėjo apie nieką, išskyrus nereikšmingus dalykus.

Tai išgirdus matau spindesį jos tamsiose akyse. Ji visada didžiavosi savo intelektu ir kone vyrišku išsilavinimu.

— Moterų plepalai, — užsimenu ir stebiu jos pritariantį linktelėjimą.

— Ir daugumą naktų ji vakarieniavo su mumis, nes norėjo draugijos. Ji įpratusi turėti daug žmonių aplink. Ji įpratusi prie dvaro, o dabar neturi nieko.

— Po savo herbu! — pareiškia ji.

— Kai pirmąkart atidavėte ją mano priežiūrai, liepėte su ja elgtis lyg su valdančia karaliene, — atsikertu kuo švelniau. Privalau tvardytis, būtų pražūtinga net pakelti toną. — Aš rašiau jums ir Sesiliui tuzinus kartų klausdamas, ar galiu sumažinti jos namų ūkį.

— Bet niekada taip nepadarei! Jai tarnauja šimtai!

— Jie visada sugrįžta, — sakau. — Aš juos išsiunčiu ir jai pasakau, kad ji turi turėti mažiau tarnų ir palydovų, bet jie niekada neišvyksta. Palaukia keletą dienų ir sugrįžta.

— Ar jie taip ją myli? Ar ji numylėtinė? Ar jos tarnai taip ja žavisi, jog tarnauja veltui?