Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Parašysiu Sesiliui. Jis supranta, ką reiškia žemės ir namai moteriai, kuri augo nieko neturėdama. Jis gali maloningai išklausyti prašančią apsaugoti savo mylimą vyrą moterį. Jis gali maloningai išklausyti neseniai vedusią nelaimingą moterį. Jei maldausiu išgelbėti savo turtą, jis supras, jog tai kažkas daugiau nei sentimentai, tai verslas. ‘

1570 m. sausis Tatberio pilis Marija

Botvelai, gavau tavo laišką. Žinau, jei galėtum, būtum atvykęs. Aš tavęs laukiau, kai buvo laikas; bet dabar man viskas baigta. Matau, kad baigta ir tau. Mes buvome puikūs lošėjai ir pralaimėjome. Melsiuosi už tave.

Marija

Baisiai šalta, niūru ir Liūdna. Rytais vos prisiverčiu išlipti iš lovos. Senasis skausmas šone vėl sugrįžo, ir kai kuriomis dienomis negaliu nei valgyti, nei gulėti lovoje nesurikusi iš skausmo. Ištisas dienas susimaišęs su sniegu pliaupė stingdantis lietus, viskas, ką matau pro menką langą, yra pilkas dangus, viskas, ką girdžiu, nenustojantis lašėjimas, lašėjimas, lašėjimas nuo stogo į žemai telkšantį purvą.

Ši pilis tokia drėgna, kad net kaitriausia židinio ugnis negali išdžiovinti drėgmės pėdsakų ant sienų tinko, mano baldai ima žaliuoti nuo šalto žalio pelėsio. Manau, Elžbieta išrinko man šią vietą tikėdamasi, kad čia numirsiu. Kai kuriomis dienomis trokštu, kad taip ir įvyktų.

Vienintelis dalykas, įvykęs kaip norėjau, buvo Šrousberio grafo sugrįžimas iš Vindzoro pilies. Maniau, jis ten pasitiks mirtį; bet Elžbieta nusprendė dar šiek tiek juo pasitikėti. Netgi geriau, ji nutarė mane palikti jo žinioje. Niekas nežino, kodėl taip turėtų būti; bet ji — tirone, ji gali būti įnoringa. Manau, kad užsakius žudynes, jos perdėtos baimės buvo pamaitintos. Ji kaip visada perlenkia: atsiuntė du papildomus kalintojus, išvarė mano namų tarnus ir palydovus, grasino namų areštu, suėmė mano šeimininką, o dabar ji leidžia pasilikti Šrousberiui ir atsiunčia malonų laišką, klausiantį apie mano sveikatą.

Šrousberis jį atneša; jis toks išbalęs ir persikreipęs, jog pagalvočiau šitą laišką esant jo egzekucijos įsakymu. Jis beveik nežiūri į mane ir aš tuo džiaugiuosi, nes esu susisiautusi pledais kėdėje prie židinio, pasikreipusi nuo bandymo sumažinti skausmą šone, dar niekada prasčiau neatrodžiau.

— Ar jūs liksit su manimi? — jis turbūt išgirdo palengvėjimą mano balse, nes jo pavargęs veidas atsakydamas sušvelnėja.

— Taip. Atrodo, man atleido už leidimą jums susitikti su šiaurės lordais, Dieve, apsaugok jų sielas. Bet esu jūsų sargybinis laikinai, mane perspėjo nedaryti klaidų.

— Aš atsiprašau, kad suteikiau jums tiek vargo.

Jis papurto galvą.

— O, jūsų šviesybe, žinau, kad niekada šito nesiekėte. Ir žinau, kad nesąmokslavote prieš įšventintą karalienę. Jūs galėtumėte siekti laisvės, bet negrasintumėte jai.

Nuleidžiu akis. Kai pažiūriu viršun, jis man šypsosi.

— Norėčiau, kad būtumėt mano patarėjas ir sargybinis, — sakau labai tyliai. — Man būtų sekęsi daug geriau, jei mane visada būtų palaikęs toks vyras, kaip jūs.

Akimirkai stoja tyla. Girdžiu židinyje krustelint rastą, maža ugnelė nušviečia kambarį.

— Aš taip pat norėčiau, — dusliai sutinka jis. — Norėčiau pamatyti jus vėl tampant savimi, sveiką ir saugią.

— Ar man padėsit? — mano balsas vargiai garsesnis už ugnies traškėjimą.

— Jei galėsiu, — atsako. — Jei galėsiu nesuteršdamas garbės.

— Ir nesakykit Besei, — priduriu. — Ji per gera Sesilio draugė, kad būčiau saugi. Maniau, jis sudvejos, juk prašau susivienyti su manimi prieš žmoną. Bet jis nedvejoja.

— Besė yra seklė, — pasako jis, girdžiu jo balse kartėlį. — Jos draugystė galėjo išgelbėti mano gyvybę, bet negaliu jai už tai padėkoti. Ji yra draugė ir sąjungininkė, jo informatorė. Jos ataskaita mane išgelbėjo. O jo valdžia viską lemia. Besė visada draugauja su galingiausiu. Dabar jos pasirinkimas krypsta link Sesilio, kaip kadaise link manęs.

— Jūs nemanot, kad jie... — bandau užsiminti apie meilės romaną. Bet Šrousberis papurto galvą dar man nebaigus.

— Tai nėra neištikimybė, tai daug blogiau, — liūdnai sako jis. — Tai nelojalumas. Ji mato pasaulį kaip kovos lauką tarp anglų ir visų kitų, kaip mūšį tarp protestantų ir katalikų. Atlygis anglų protestantams yra galia ir turtai, tai viskas, kas jiems rūpi. Jie mano, kad Dievas juos taip myli, jog net duoda pasaulio turtus. Jie mano, kad jų turtai įrodo, jog jie viską daro teisingai, numylėti Dievo, — jis nutyla ir pažiūri į mane. — Mano nuodėmklausys juos būtų pavadinęs pagonimis. Mano motina juos paskelbtų eretikais.

— Jūs esat tikrojo tikėjimo? — sušnabždu nepatikliai.

— Ne, ne dabar, bet kaip kiekvienas šių dienų protestantas Anglijoje, buvau auklėjamas senosios Bažnyčios, buvau pakrikštytas kataliku, buvau išmokytas laikyti mišias, pripažinau šventojo tėvo valdžią. Negaliu pamiršti savo vaikystės auklėjimo. Mano motina gyveno ir mirė senajame tikėjime. Negaliu kitaip galvoti karalienės patogumui. Negaliu tikėti kaip Besė, kaip Sesilis, kad galime įskaityti Dievo mintis. Kad mums nereikia kunigų ar vyskupo. Kad viską žinome patys. Nors mūsų godumas yra palaimintas.

— Jei kada nors būsiu Anglijos karalienė, leisiu žmonėms garbinti ką jie nori, — pažadu.

Jis linkteli.

— Žinau. Žinau, kad jūs būtumėte pati... pati maloningiausia karalienė.

— Jūs būtumėt mano brangiausias draugas ir patarėjas, — sakau su lengva šypsena. — Būtumėt mano sekretorius ir tarybos vadovas, — vardiju titulus, kuriuos užgrobė Sesilis. Žinau, kad Šousbevis jų nori.

— Tada greitai sveikite, — paragina, girdžiu jo balse švelnumą. — Jūs turite būti sveika ir stipri prieš ko nors siekdama. Ilsėkitės ir stiprėkite, mano... jūsų šviesybe.

1570 m. sausis Tatberio pilis Džordžas

Viską keičiančios žinios iš Londono. Toks pasaulis, kuriame dabar gyvename! Viskas vėl persivertė netikėtai, beveik be priežasties. Ateina laiškas nuo Sesilio, taigi turiu priežasčių juo nepasitikėti. Bet tai naujienos, kurių net negalėtų nuslėpti ar sukurti. Tai turi būti tiesa. Škotų karalienei vėl nusišypsojo laimė, jos žvaigždė vėl kyla aukštyn. Ji yra karalienė, kurios sėkmė kinta kaip potvyniai ir atoslūgiai, staiga ji vėl pakilo. Jos įbrolis, sosto užgrobėjas, jos didžiausias priešas, lordas Morėjus, buvo nužudytas Škotijoje, šalis vėl liko be valdovo. Pačiame Škotijos vyriausybės priešakyje atsivėrė skylė. Jie neturi, kas užimtų sostą. Jie turi ją priimti atgal. Kito nėra. Neįtikėtina, kai ji puolė žemiau nei bet kada gyvenime, jos sėkmė vėl atsigręžė, ir ji vėl bus karalienė. Jie privalo ją susigrąžinti. Išties, jie nori ją matyti karaliene.

Užuot skubėjęs su laišku pas Besę, kaip būčiau padaręs prieš keletą mėnesių, einu tiesiai per kiemą ieškoti karalienės. Jai geriau, ačiū Dievui. Aš randu ją vilkinčią gražiu juodu velvetu, dėliojančią ryšulių, kurie keliavo iš namų į namus ir nebuvo išpakuoti, turinį. Ji laiko sau prie veido raudoną brokatą, kad pažiūrėtų į save veidrodyje, ir juokiasi. Manau, niekada nemačiau jos gražesnės.

— Milorde, pažiūrėkite į šią suknelę... — pradeda ji, bet pamato mano veidą ir laišką rankose, meta suknelę savo draugei Merei Seton ir greitai eina prie manęs.

— Džordžai?

— Apgailestauju jums pranešdamas, kad jūsų įbrolis, lordas Morėjus, miręs, — sakau.

— Miręs?

— Nužudytas.