Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Negaliu nepastebėti jos veido nušviečiančios laimės. Iškart suprantu, kad ji šito tikėjosi, pajuntu pažįstamą baimę, kaip bendraudamas su turinčiais tamsių paslapčių žmonėmis. Galbūt tai buvo jos tamsus planas ir suktas samdytas žudikas.

— O mano sūnus? Mano Džeimsas? Ar turi žinių apie mano sūnų?

Tai motinos atsakas. Ji tikra moteris. Neturėčiau būti įtarus.

— Jis saugus, — patikinu ją, — jis saugus.

— Tu tikras? Jis tikrai saugus?

— Jie taip sako.

— Iš kur žinai?

— Iš Sesilio. Turėtų būti tiesa. Jis man parašė pranešdamas, kad netrukus jums parašys karalienė. Ji turi keletą pasiūlymų, kuriuos norėtų pateikti, ir tikisi, kad jie viską išspręs. Bent taip jis sako.

— O! — iškvepia ji suimdama mano rankas ir prieidama artyn. Ji iškart suprato, ką tai reiškia. Nėra pasaulyje už ją nuovokesnės moters.

— Šousbevi, — sako ji. — Tai mano nauja pradžia. Morėjui mirus, škotai turės mane įsileisti į sostą. Daugiau nėra nieko, kas perimtų valdžią. Nėra kito paveldėtojo. Elžbieta mane parems — dabar ji neturi išeities, nėra kito. Arba aš, arba niekas. Ji turės mane paremti. Sugrįšiu į Škotiją ir vėl būsiu karaliene, — ji trumpam nusijuokia. — Pagaliau, — iškvepia. Po visko, ką patyrėme, jie turės mane priimti.

— Garbė Dievui, — sakau.

— Jūs vyksit su manimi? — sušnibžda. — Vyksit kaip mano patarėjas?

— Nežinau, ar galiu...

— Vykit su manimi kaip draugas, — pasiūlo ji taip tyliai, kad ją išgirstu tik palenkęs taip, kad jos lūpos prie mano ausies, ir galiu justi jos alsavimą ant skruosto. Mes artimi kaip mylimieji

— Man reikia vyro šalia. Tokio, kuris vadovautų mano armijai, tokio, kuris naudos savo turtus, mokės mano kareiviams. Ištikimo anglo, kuris už mane tvarkys reikalus su Sesiliu ir Elžbieta. Man reikia kilmingo anglo, kuris išlaikys škotų lordų pasitikėjimą, kuris patikins anglus. Aš praradau savo vyrą hercogą. Man reikia jūsų, Šousbevi.

— Negaliu palikti Anglijos... Negaliu palikti karalienės... arba Besės...

— Palikite jas dėl manęs, — paprastai sako ji, kai apie tai kalba, viskas atrodo nepaprastai aišku. Kodėl ne? Kodėl neturėčiau vykti su šia gražiausia moterimi ir nesaugoti jos? Kodėl neturėčiau klausyti širdies? Vieną didingą akimirką manau, kad galėčiau tiesiog išvykti — lyg Besė, karalienė ir Anglija būtų visai nesvarbios. Lyg neturėčiau vaikų, jokių įvaikių, jokių žemių, lyg neturėčiau šimtų giminaičių, tūkstančių pavaldinių ir tarnų, daugybės nuomininkų ir darbininkų, kurių net nesuskaičiuočiau. Lyg galėčiau pabėgti tartum berniukas pas mylimą mergaitę. Akimirką manau, kad galėčiau taip padaryti, kad tai mano pareiga moteriai, kurią myliu. Manau, kad garbingas vyras su ja vyktų, neliktų namie. Garbingas žmogus, kilmingas žmogus, vyktų ir gintų ją nuo priešų.

— Palikite juos visus dėl manęs, — pakartoja ji. — Vykite į Škotiją su manimi ir būk draugas bei patarėjas. Ji nutyla. Tada ištaria žodžius, kuriuos norėčiau išgirsti labiau už viską pasaulyje — O, Džordžai, mylėkite mane.

1570 m. vasaris Tatberio pilis Besė

Ši jauna moteris, mano varžovė ir mano sąskaitų tuštintoja, atrodo, turi devynis prakeiktus gyvenimus ir velnišką sėkmę. Ji pergyveno Hastingso sargybą, kuris išjodamas paliko ją mums, nors prisiekė verčiau išvysiąs ją mirusią, nei ardančią taiką Anglijoje, ji atlaikė šiaurės sukilimą, nors daug geresnių vyrų bei moterų mirs ant ešafoto už mažesnius nusikaltimus nei jos, ji atlaikė slaptų sužadėtuvių negarbę, nors jos sužadėtinis yra uždarytas Taueryje, o jo tarnai ant kankinimų suolo. Ji sėdi mano didžiajame kambaryje, siuvinėja puikiausiais šilkais kaip ir aš priešais židinį, liepsnojantį brangiausiomis malkomis, ir visą tą laiką jos žinutės keliauja ambasadoriui, iš jo — Viljamui Sesiliui, po to karalienei, iš Škotijos ateina žinios kiekvienam jų, viskas daroma tam, kad ją didingai grąžintų į sostą. Po visko, ką ji padarė, visos šitos didžiulės jėgos stengiasi jai sugrąžinti sostą. Net Sesilis sako, jog ji turi būti sugrąžinta, nes nėra jokio kito kilmingo škoto.

Nesuprantu tokios logikos, nes tai turi daryti kiekvienas, kurio rankos paspaudimas yra pažadas, ir kuris nesukčiauja. Arba ji netinkama būti karaliene — kaip neabejodami kadaise manė škotai, ir mes pritarėme. Arba dabar ji tokia pat tinkama, kaip ir buvo, mums atlikus tris jos valdymo tyrimus. Sprendimų teisingumas mane glumina. Norfolko grafas laukia teismo dėl išdavystės, Nortumberlando grafui įvykdyta mirties bausmė už dalyvavimą šiaurės sukilime, Vestmorlando grafas amžiams ištremtas, niekada nebeišvys savo žmonos ir žemių — jie visi siekė savo karalienės sugrąžinimo, kuri dabar bus sugrąžinta. Sausį šimtai žmonių mirė apkaltinti išdavyste. Bet dabar, vasarį, ta pati išdavystė yra politika.

Ji yra prakeikta moteris, prisiekiu. Nė vienas vyras nebuvo laimingas ją vedęs, nė vienas turnyro nugalėtojas nesidžiaugė garbe kautis už ją, ir nė viena šalis nebuvo valdoma geriau. Ji atneša nelaimes į kiekvienus namus; ir aš, nors tik vienąkart, galiu tai paliudyti. Kodėl tokiai moteriai turėtų būti atleista? Kodėl ji turėtų nesusimokėti? Kodėl tokiai Jezebelei turėtų taip prakeiktai sektis?

Dirbau visą gyvenimą, kad užsitarnaučiau savo vietą pasaulyje. Turiu draugų, kurie mane myli, ir pažįstamų, kurie manimi pasitiki. Gyvenu pagal taisykles, kurių išmokau būdama jauna moteris: mano žodis yra pažadas, mano tikėjimas yra mano širdyje, esu ištikima karalienei, mano namai yra mano turtas, mano vaikai yra ateitis, aš patikima. Esu garbinga ir protinga verslo moteris. Jei matau galimybę, ją išnaudoju; bet niekada nevagiu ir neapgaudinėju. Imsiu pinigus iš kvailio, bet ne iš našlaičio. Tai nėra kilmingųjų manieros, bet aš pagal jas gyvenu. Kaip galėčiau gerbti moterį, kuri meluoja, apgaudinėja, sąmokslauja, suvilioja ir manipuliuoja? Kaip galėčiau jos nelaikyti niekinga?

Aš negaliu atsispirti jos žavesiui, esu tokia pat kvaila, kaip bet kuris iš tų vyrų, kai ji pažada mane pasikviesti į Holirudhausą ar Paryžių; nors ji mane apžavi, bet žinau, kad ši moteris yra bloga.

— Mano pusbrolis su manimi elgėsi labai žiauriai ir neteisingai, — pastebi ji, kai viena mano dama (turiu nuosavų damų!) turi pakankamai kvailumo pasakyti, kad jos pasiilgs, kai ši grįš į Škotiją. Didelis žiaurumas, bet pagaliau ji mato tai, ką matė visas pasaulis prieš dvejus metus — karalienę, kurios negalima sužlugdyti. Mane privalo sugrąžinti. Ji buvo kvaila ir žiauri, bet pagaliau ji mato priežastį.

— Manau, ji buvo neįtikėtinai kantri, — irzliai sumurmu sau į siuvinį.

Škotų karalienė nesutikdama išlenkia antakius.

— Ar tu manai, kad ji man pakanti? — pasiteirauja ji.

— Jos dvaras buvo suskilęs, jos pusbrolis sugundytas nelojalumu, jos lordai sąmokslavo prieš ją, ji susidūrė su didžiausiu jos valdymo sukilimu, parlamentas reikalauja įvykdyti visiems dalyvavusiems sąmoksle egzekuciją, įskaitant jus, — rūsčiai pažiūriu į savo damas, kurių ištikimybe buvo suabejota, kai tarp mūsų atsirado ši žavi jauna karalienė su savo romantiškomis istorijomis apie Prancūziją ir vadinamąjį tragišką gyvenimą. Karalienė galėjo paklausyti savo patarėjų ir pakviesti koriką kiekvienam tavo draugui. Bet ji to nepadarė.

— Kartuvės yra kiekvienoje sankryžoje, — pastebi karalienė Marija. — Šiaurėje nėra daug žmonių, kurie sutiktų su tavimi, kad Elžbietos gailestingumas krinta kaip švelnus lietus.