Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Rašau prie savo stalo, kai pasigirsta beldimas, ir Merė Seton įpuola į kambarį, jos kapišonas pusiau nusmukęs nuo galvos.

— Jūsų šviesybe, niekada nepatikėsite...

— Kas?

— Elžbieta buvo atskirta nuo Bažnyčios! Pats šventasis tėvas paskelbė popiežiaus bulę prieš ją. Jis sako, kad ji yra užkariautoja be jokių teisių į sostą, joks krikščionis neprivalo jai paklusti. Jis teigia, kad šventa pareiga ją nutempti nuo pasisavintos valdžios. Jis kviečia krikščionis visame pasaulyje jai nepaklusti. Jis skatina kiekvieną Romos kataliką maištauti. Jis kviečia įsiveržti kiekvieną Romos katalikų kariauną. Jis ragina visus krikščionis ją sunaikinti. Tai tarsi kryžiaus žygis!

Vos galiu kvėpuoti.

— Pagaliau, — pratariu. — Man buvo tai pažadėję. Šiaurės lordai man sakė, kad Robertas Ridolfis gavo šventojo tėvo pažadą, jog tai bus padaryta. Kai nieko apie tai neišgirdau, pamaniau, jog nepavyko. Aš net suabejojau Ridolfiu!

— Ne! Jis buvo tau atsidavęs. Bulė buvo paskelbta pernai, — sušnabžda Merė išsikvėpusi. — Kaip tik laiku sukilimui. Tačiau bulė tik dabar gauta. O! Jei tik ji būtų gauta anksčiau! Jei būtų gauta per sukilimą! Visa Anglija būtų pasipriešinusi Elžbietai.

— Dar ne vėlu, — greitai pasakau. — Visi, kas yra tikrojo tikėjimo, žinos, kad jų pareiga ją nuversti, o šventasis tėvas įvertino mane kaip Anglijos karalienę. Be to, tai privers mano šeimą bei Ispanijos Pilypą veikti. Dabar tai ne tik teisingumas, bet ir jų šventa pareiga pasodinti mane į Škotijos sostą ir Anglijos taip pat.

Merės akys blizga.

— Aš vėl matysiu jus dėvint karūną, — pareiškia.

— Matysi mane su Anglijos karūna, — pažadu. — Tai ne tik reiškia mano laisvę, tai reiškia, kad popiežius pripažįsta mane kaip tikrąją Anglijos sosto paveldėtoją. Jei šventasis tėvas sako, kad aš esu Anglijos karalienė, kas stos prieš mane? Visi pasaulio katalikai dėl savo tikėjimo privalo mane paremti. Mere, aš būsiu Anglijos ir Škotijos karalienė. Aš karūnuosiu savo sūnų kaip Velso princą.

— Ačiū Dievui, kad šventasis tėvas nusprendė jūsų naudai!

— Ačiū Dievui, dėl Ridolfio, kuris papasakojo jam mano atvejį, — sakau tyliai. — Jis puikus mano draugas. Dieve, padėk jam, kad ir kur jis būtų. Kai viskas susitvarkys, jis galės būti tarp vyrų, kurie prašys apdovanojimo už tarnavimą man.

1570 m. gegužė Čatsvortas Besė

Girdžiu skambinant varpais Čatsvorto bažnyčioje, kai kloju škotų karalienės lovą. Marija čia turi atvykti po kelių dienų, ir mano širdį užplūsta siaubas. Tai negali vėl būti sukilimas. Meldžiu Dievo, kad tik nebūtų ispanų armados išsilaipinimo. Pasiunčiu vieną iš pažų berniukų išsiaiškinti, kas nutiko. Grįžęs jis mane randa skalbykloje su paklode drebančiose rankose ir papasakoja, kad karalienė Marija Stiuart paskelbta tikrąja Anglijos karaliene, popiežius kviečia visus tuos, kurie yra senojo tikėjimo, sunaikinti išperą Elžbietą ir pasodinti tikrąją karalienę Mariją į sostą. Sakoma, kad dėl jos vyksta sukilimas Norviče, o visi Anglijos rytai esą palaikys tikrąją karalienę ir tikrąjį tikėjimą.

Aš tokia pritrenkta, kad apsimetu norinti tyro oro, išeinu į galeriją ir susmunku ant suolo tarp nutapytų šventųjų. Sunkiai patikiu, kad šitas košmaras nuolat tęsiasi, o mes niekada nepasiekiame pergalės, niekada nepasiekiame taikos. Žiūriu į nutapytus šventuosius, tarsi jie galėtų atsakyti į klausimus, kaip iškentėti šių laikų sunkumus, kuriuos patiriame. Dievas žino, esame maža šalis, ir tik keletas mūsų turi viziją, kaip ji turi atrodyti. Dabar sena Romos kekšė ant mūsų užtraukė likusio krikščioniško pasaulio įtūžį: Ispanijos Pilypo, Prancūzijos madam Serpent — jie manys, kad mūšis prieš mus yra kryžiaus žygis, šventasis karas. Jie manys esą vadovaujami Dievo mūsų sunaikinimui. Jie eis prieš mus ir susivieniję mus užvaldys.

— Mūsų tiek mažai, — sušnabždu sau. Tai tiesa. Mes esame maža sala, su priešiškais kaimynais Airijoje, Prancūzijoje ir Ispanų Nyderlanduose, kurie už pusdienio plaukimo. Mūsų tiek mažai, kurie supranta, kokį likimą mums skyrė Dievas. Mūsų tiek mažai, kurie pasiruošę tarnauti kaip Jo šventieji, atnešantys Jo tikrosios Bažnyčios tyrumą į Angliją, Jo išrinktąją šalį. Mes apsupti priešų, mes gundomi šėtono, mes užgulti senosios religijos prietarų ir melų; jei galės, jie mus sunaikins.

Liepiu berniukui bėgti ir pasakyti vikarui nustoti skambinus varpais. Pasakyti jam, kad tai mano įsakymas. Jei skambina perspėdami, tai nė vienam iš mūsų nereikia priminti, kad esame ant katastrofos slenksčio. Sena moteris soste, jokio paveldėtojo vaikų darželyje, tikėjimas nuolatine grėsme, besikurianti tauta gali būti nušluota per akimirką. Kita vertus, jei jie skambina kaip Darame, Jorke, Ripone ir net Bernardo pilies gale sakydami, kad senasis tikėjimas triumfuos, tada gali nutildyti varpus ir eiti velniop, kol mano žodis kažką reiškia Derbišyre.

Aš — protestantė. Gyvensiu ir mirsiu kaip protestantė. Mano priešai manys taip esant todėl, kad religija pradėjo man pralobti, cinikai rodys į mano aukso žvakides, švino ir anglies kasyklas, akmens skaldyklas, net į šiuos vogtus nutapytus šventuosius mano galerijoje. Bet cinikai nesupranta, kad šias gėrybes man davė Dievas kaip atlygį už tikėjimo tyrumą. Esu tikra protestante. Nepripažįstu šios Stiuartų katalikės karalienės, neigiu Romos kunigų išmintį, neigiu duonos ir vyno šventumą. Tai tik duona ir vynas. Tai nėra Kristaus kūnas ir kraujas. Mergelė Marija buvo moteris kaip bet kuri mūsų, Jėzus buvo dailidė, dirbantis vyras, besididžiuojantis savo stalais, kaip aš esu dirbanti moteris, besididžiuojanti savo namais ir žemėmis. Šventųjų karalystė bus tada, kai pasaulis užsitarnaus tyrumą, o ne tada, kai pakankamai pinigų bus pripilta į bažnyčios aukų lėkštutę. Tikiu į Dievą — ne į burtus, dalijamus senosios Bažnyčios kunigų už tam tikrą kainą. Tikiu Biblija, kurią galiu skaityti anglų kalba. Ir labiau nei kuo kitu, tikiu savimi, savo pasaulio suvokimu. Tikiu, kad esu atsakinga savo likimą, nuodėmes, gerus darbus, gyvenimo apsisprendimą ir apskaitos knygas, kurios pasako, kaip man sekasi. Netikiu stebuklais, tikiu sunkiu darbu. Ir netikiu, kad karalienė Marija dabar yra Anglijos karalienė, nes kažkoks senas kvailys Romoje nusprendė taip pasakyti.

1570 m. gegužė Kelyje į Čatsvortą Marija

Esame laimingiausia, ekscentriškiausia pora, — didžiausias Anglijos didikas ir teisėta karalienė, kai keliaudami drauge. Sužinojau, kad jis mane myli, kai jojome naktį į Koventrį. Pavojų akivaizdoje jis galvojo tik apie mane. Bet išmokau jį vertinti jau prieš tai, per pirmąją kelionę, kai jojome iš Boltono pilies į Tatberį, ir aš tikėjausi, jog palydės mane į Škotiją už keleto dienų. Šiose kelionėse išmokau mėgautis jo draugija, tokio malonumo niekada nejaučiau su jokiu kitu vyru. Aš jo netrokštu; pati idėja juokinga — jokia Botvelą pažinojusi moteris negalėtų pasitenkinti saugiu garbingu ar net tyliu vyru. Bet jaučiu, kad juo galiu remtis, galiu pasitikėti jo apsauga, su juo galiu būti savimi. Jis man primena mano uošvį Henrį II, Prancūzijos karalių, kuris visada manimi taip gerai rūpinosi, kuris mane brangino kaip savo mažą perlą, kuris visada įsitikindavo, kad mane tinkamai aptarnauja ir pagerbia kaip Škotijos karalienę, kita Prancūzijos karalienę ir Anglijos karalienę. Tylus nuolatinis Šrousberio rūpinimasis man primena buvimą branginama mergaite, turtingiausio ir galingiausio vyro Europoje favorite.