Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

— Kiekviename virvės gale karo maištininkas, — sakau ryžtingai. — Ir karalienė galėjo kiekvieno vietoje pakarti šimtus.

— Taip, išties, ji prarado visą paramą, — saldžiai sutinka Marija. — Nebuvo šiaurėje nė vieno miesto ar miestelio, kuris ją palaikytų. Jie visi norėjo tikrosios religijos bei pamatyti mane laisvą. Netgi tu turėjai bėgti prieš šiaurės armiją, Bese. Kaip tu kruopščiai ruošei savo vežimus ir nervinaisi dėl savo gėrybių! Netgi tu žinojai, kad šiaurėje nebuvo nė vieno Elžbietai ištikimo miesto ar miestelio. Turėjai plakti savo arklius ir kuo greičiau pro juos prajoti, kol pro vežimo galą byrėjo sidabro puodukai.

Mano palydoje nuvilnija pataikaujančio juoko banga iš minties apie mano kovą su katalikų žvakidėmis. Palenkiu galvą prie savo siuvinio ir sugriežiu dantimis.

— Stebėjau tave, — sako ji tyliau, pritraukdama arčiau kėdę, kad galėtume asmeniškai pakalbėti. — Tomis dienomis kelyje į Koventrį buvai išsigandusi.

— Kas čia blogo, — sakau besigindama. — Dauguma žmonių buvo išsigandę.

— Bet tu bijojai ne dėl savo gyvybės.

Papurtau galvą.

— Aš — ne bailė.

— Ne, tu tikrai nesi bailė. Tu esi drąsi. Tu nebijojai dėl savo gyvybės, dėl vyro saugumo. Tu taip pat nebijojai mūšio. Bet kažkas tau įvarė siaubą. Kas tai buvo?

— Namo netektis, — prisipažįstu.

Ji negali manimi patikėti.

— Ką? Tavo namo? Nors tau ant kulnų lipo armija, galvojai apie savo namą?

Linkteliu.

— Visada.

— Namas? — pakartoja. — Kai kilo pavojus gyvybei?

Šiek tiek sugėdinta nusijuokiu.

— Jūsų šviesybe, jūs nesuprastumėte. Jūs buvote daugelio dvarų karalienė. Jūs nesuprastumėte, ką man reiškia įgyti mažą turtą ir stengtis jį išlaikyti.

— Tau labiau rūpi tavo namo, o ne vyro saugumas?

— Buvau neseniai tapusios našle moters dukra, — ėmiau aiškinti, nors nemanau, kad ji mane supras, net ištarus paraidžiui.

— Varginga moteris yra prasčiausias daiktas pasaulyje. Viena moteris neturi nieko: nei namų savo vaikams, ji negali uždirbti pinigų maistui, priklauso nuo savo šeimos gerumo, be jų dosnumo badautų, kol numirtų. Ji gali pamatyti mirštančius vaikus, nes trūksta pinigų gydytojui, ji alktų, nes neturi jokios profesijos ar įgūdžių. Moterims uždrausta mokytis ir prekiauti. Moteris negali būti kalviu ar raštininku. Viskas, ką gali padaryti moteris be išsilavinimo, be sugebėjimų, — parduoti save. Aš nusprendžiau, kad nesvarbu, kiek man tai kainuotų, aš turėsiu nuosavybę ir laikysiu jos įsikibusi.

— Tai tavo karalystė, — staiga prabyla ji. — Tavo namas yra tavo maža karalystė.

— Būtent, — atsakau. — Jei prarasiu namą, būsiu išmesta į pasaulį be jokios apsaugos.

— Visai kaip karalienė, — ji linkteli. — Karalienė privalo turėti karalystę, be jos ji niekas.

— Taip, — sutinku.

— Ar ši tavo baimė netekti namų reiškia, kad savo vyrus matai kaip aprūpintojus, ir nieko daugiau? — smalsiai klausia ji.

— Aš mylėjau savo vyrus, nes jie man buvo geri ir paliko savo turtus, — pripažįstu. — Myliu savo vaikus, nes jie mano brangiausieji ir mano paveldėtojai. Jie tęs, kai manęs jau nebus. Jie bus mano turto paveldėtojai, jiems priklausys mano namai ir brangenybės, prašau, Dieve, padėk jiems, ir jie turės titulus ir garbę.

— Kai kurie pasakytų, kad tu moteris be švelnios širdies, — pastebi ji. — Moteris su vyro širdimi.

— Aš nesu moteris, kuri brangina moteriško gyvenimo nežinomybę, — tvirtai atsakau. — Nesu moteris, kuri puikuojasi savo priklausomybe. Aš verčiau pati užsidirbčiau savo turtą, nei pasikliaučiau turtingu žmogumi ir patikėčiau jam savo saugumą.

Kai ji ruošiasi atsakyti, už manęs atsiveria durys, žinau, kad tai mano vyras grafas. Suprantu net neatsisukdama, jos veidas nušvinta jį pamačius. Žinau, kad ji šypsotųsi bet kuriam vyrui. Ji turi visus kekšės sugebėjimus. Bet kuris vyras ar berniukas — nuo mano aštuonmečio pažo Babingtono iki mano keturiasdešimt dvejų metų vyro — ja vienodai žavisi. Ji netgi akivaizdžiai flirtavo su Hastingsu, likus dienoms iki išvykimo.

Negaliu apsakyti, kaip man apmaudu matyti jos šypsenos intymumą, kaip ji ištiesia ranką, mane siutina, kai matau jį palinkstant virš jos rankos, bučiuojant pirštus, trumpam juos laikant. Nėra nieko nepadoraus jo elgesyje. Jos gestai karališki, o jis susikaustęs dvariškis. Dievas žino, kad karalienė Elžbieta daug tiesmukiškiau flirtuoja su bet kuriuo nauju atvykėliu savo laukiamajame, jo dvare daugiau sąvadavimo. Elžbieta gali būti atvirai gašli ir jos nuolatinis pataikavimų alkis tapo priežodžiu tarp jos dvariškių. Ši karalienė, priešingai, nors daug labiau geidžiama, niekada nenuklysta nuo labiausiai kerinčių manierų.

Bet, manau, man iki sielos gelmių įkyrėjo matyti ją savo kambariuose, sėdinčią mano geriausiame krėsle, su mano vyru, besilankstančiu jai, tarsi ji būtų nusileidęs angelas, o ne labai nepatikima moteris.

— Atvyko pasiuntinys iš Londono, — praneša jis. — Atnešė jums laiškus. Maniau iškart norėsite juos pamatyti.

— Iš tiesų, noriu, — ji pakyla iš savo vietos, ir mes visi taip pat turime pašokti. — Aš juos perskaitysiu savo kambariuose.

Ji man nusišypso.

— Susitiksime per pietus, ledi Bese, — paleidžia ji mane. Bet pasisuka į mano vyrą:

— Ar ateisite pažiūrėti, ką jie rašo? — pakviečia jį. — Būtų malonu išgirsti jūsų patarimą.

Suspaudžiu lūpas nurydama žodžius, kurių net neturėčiau pagalvoti. Pavyzdžiui: kokią pagalbą jis galėtų suteikti, jei apie nieką negalvoja ir nieko neplanuoja? Kaip jis gali pasirinkti kokią nors kryptį, kai nežino, ko yra vertas, kiek jam kainuotų, jei galėtų tai sau leisti? Ar kuris nors jūsų žino, kad jis kasdien klimpsta į skolas? Kokios pagalbos galėtum laukti iš kvailio? Nebent pati esi kvailė?

Mano vyras grafas, kurį dabar mintyse vadinu: mano vyras kvailys, paduoda jai savo ranką ir kartu išeina, jų galvos greta. Jis pamiršo su manimi tiek pasisveikinti, tiek atsisveikinti. Jaučiu savo damų žvilgsnius, atsisėdu ant kėdės ir spragteliu joms pirštais:

— Tęskite, — sakau. — Paklodės pačios nepasisiuva.

1 570 m. vasaris Tatberio pilis Marija

Botvelai, tu juoksies skaitydamas, kaip ir aš juokiuosi rašydama. Mano įbrolis Morėjus mirė, jie nori mane susigrąžinti karaliene. Šią vasarą būsiu savo soste ir kitą dieną išlaisvinsiu tave. Man visada sekėsi, o tave galinčio sulaikyti kalėjimo dar nepastatė.

Marija

1570 m. balandis Tatberio pilis Džordžas

Nors ir nenoromis, tapau karalienės Marijos patarėju. Privalau, tai garbės tarnyba. Jos negalima palikti be galimybės pasitarti. Ji neturi nieko, kuo galėtų pasitikėti. Jos sužadėtinis, Norfolko grafas, įkalintas ir gali jai rašyti tik slapta, jos ambasadorius, vyskupas Džonas Leslis, nieko nepranešė nuo pat suėmimo, o Sesilis visą laiką ją spaudžia susitarti dėl sugrįžimo į Škotiją sąlygų, kurios netgi man atrodo negailestingos.

— Pernelyg skubate, — baru ją. — Esate per daug nekantri. Negalite sutikti su šiomis sąlygomis.

Jie nori jai primesti seną Sesilio Edinburgo sutartį, kuri padaro Škotiją pavaldžia valstybe, tarnaujančią Anglijai, negalinčią sudaryti sąjungų, nevykdančią užsienio politikos. Jie nori, kad Škotija virstų protestantiška šalimi. Pati Marija galėtų melstis vienumoje, beveik paslapčiomis. Jie netgi nori, kad ji nebepretenduotų į Anglijos sostą, reikalauja, kad nebūtų paveldėtoja. Kaip teisėta karalienė ji pasiruošusi prisiimti šį pažeminimą, šią kančią, kad vėl užimtų Škotijos sostą ir sugrįžtų pas sūnų.