Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Su juo vėl jaučiuosi jauna gražuole, mergaite, kuria buvau: neišlepinta, be rūpesčių, kupina besąlygiško tikėjimo, kad viskas visada man gerai klosis, kad visi visada mane mylės, kad vieną po kito paveldėsiu visus sostus ir teisėtai, be pasipriešinimo būsiu galingiausia pasaulyje karalienė.

Mes jojame greta, jis kalba apie kaimą, rodo kraštovaizdį. Išmano apie paukščius, ne vien medžiojamus, bet ir giesmininkus bei mažus gyvatvorės paukštelius, pažįsta gamtą. Jam rūpi žemė, jis ją myli kaip kaimietis, jis gali man pasakyti gėlių pavadinimus ir juokiasi, kai mėginu pakartoti jų neištariamus vardus.

Man dabar leidžiama joti priešakyje sargybinių. Aš vėl karalienė su palydovais, ne kalinė su sargais, pagaliau jojame šviežiame ore, netrukdomi palydovų, neapsupti dulkių audros. Kiekviename kaime kaip niekada paprasti žmonės išeina pažiūrėti manęs, kartais jie susirenka sankryžoje prie kartuvių, kur grandinėse siūbuoja žmogus, žuvęs už mano tikslą. Šrousberis greitai pravestų mane pro šias siaubingas lėles, bet aš sustabdau žirgą ir leidžiu žmonėms išvysti, kaip persižegnoju, nulenkiu galvą maldoje už gero žmogaus sielą, kuris žuvo už tikrąjį tikėjimą ir tikrąją karalienę.

Beveik kiekviename kaime pastebiu greitus, pusiau slepiamus judesius, kai gerieji vyrai ir moterys taip pat persižegnoja, o jų lūpos šnibžda „Sveika, Marija 11žodžius. Tai mano žmonės, aš — jų karalienė. Vieną kartą Elžbieta ir jos išdavikiška armija mus nugalėjo, bet tai nepasikartos. Ir mes vėl ateisime. Ateisime su popiežiaus vėliava. Būsime nenugalimi. Jie gali būti tuo tikri.

— Mes josime iš Čatsvorto į Vingfildą, — aiškina jis, — kai sustojame pavalgyti ant upės kranto paprasto keptos mėsos, duonos ir sūrio. Čatsvortas yra Besės namas, ji gaili kiekvieno ten išleisto penso, jei jis neskirtas jos amžiniems perstatymams ir pertvarkymams. Verčiau priimčiau jus po savo stogu, Vingfildo dvaras buvo mano šeimos ištisas kartas. Iš Vingfildo, jei susitarsi su karaliene, palydėsiu jus į Edinburgą.

— Aš sutiksiu, — sakau, — kaip galiu jai atsakyti? Esu jos kalinė, nieko blogiau ji negali padaryti. Mes abi spąstuose. Vienintelis kelias man ir jai išsilaisvinti, yra mums susitarti. Negaliu derėtis su ja, neturiu kuo. Esu priversta sutikti.

— Netgi kai ji turi jūsų sūnų? — klausia jis.

Atsisuku į jį.

— Galvojau apie tai, yra sprendimas, kurį apsvarstyčiau, jei jūs man padėtumėt?

— Žinoma, — iškart sutinka jis. — Žinote, kad dėl jūsų padaryčiau bet ką.

Akimirką pasimėgauju žodžiais ir einu prie pagrindinio klausimo.

— Ar jūs tarnautumėt jo sargybiniu? Jei princas Džeimsas gyventų su tavimi, tavo namuose, ar juo rūpintumėtės, kaip rūpinotės manimi?

Jis apstulbintas.

— Aš?

— Aš jumis pasitikėčiau, — paprastai sakau. — Nepasitikėčiau niekuo kitu. Jūs jį saugotumėt dėl manęs, ar ne? Rūpintumėtės mano berniuku? Neleistum jo sugadinti? Neleistumėt atgręžti prieš mane? Jūs jį apsaugotumėt?

Jis nuslysta nuo kėdės ir atsiklaupia ant kilimo, kurį patiesė ant upės kranto po mano kėde.

— Paaukočiau savo gyvybę, kad jis būtų saugus, — pažada. — Paskirčiau jam savo gyvenimą.

Paduodu jam ranką. Tai paskutinė korta malkoje, kuria turiu sužaisti, kad sugrįžčiau į Škotiją ir kartu užtikrinčiau sūnaus saugumą.

— Ar galite įtikinti Sesilį, kad Džeimsas atvyktų pas jus? Pasiūlyti tai kaip savo idėją?

Jis taip mane myli, kad net nesusimąsto, jog reikėtų paklausti žmonos, ar bent saugotis, kai šalies priešas prašo ypatingos paslaugos.

— Taip, — sako. — Kodėl jis nesutiktų? Jis nori susitarti, mes visi norime. Ir aš būčiau pagerbtas rūpindamasis jūsų sūnumi. Tai būtų lyg... saugoti jį jums... būtų kaip...

Jis negali to ištarti. Žinau, jis mąsto, kad auginti mano sūnų būtų tas pats, lyg mes susituoktume ir turėtume vaiką. Negaliu padrąsinti jo taip kalbėti, privalau jį laikyti savo vietoje: pavyzdingą sutuoktinį, gerbiamą lordų didiką, kuriuo pasitiki karalienė. Man iš jo jokios naudos, jei jį laikys nelojaliu. Jei apie jį galvos pernelyg blogai, jie paims mane iš jo ir nepatikės sūnaus.

— Nesakykit to, — aistringai sušnibždu, tai iškart jį nutildo. — Kai kurie dalykai tarp mūsų neturi būti ištarti. Tai garbės reikalas.

Mano žodžiai jį sustabdo, kaip ir tikėjausi.

— Tai garbės reikalas mums abiem, — pasakau dėl viso pikto. — Negalėčiau pakelti, jei žmonės apkaltintų jus pasinaudojus savo, kaip mano sargybinio, padėtimi. Tik pagalvokit, kaip būtų siaubinga, jei žmonės kalbėtų mane buvus jūsų malonėje ir pažemintą jūsų mintyse.

Jis vos neužspringsta.

— Aš niekada to nepadaryčiau! Aš ne toks!

— Žinau. Bet žmonės taip kalbės. Žmonės visą gyvenimą kalbėjo siaubingus dalykus apie mane. Jie apkaltintų mane bandžius jus suvilioti, kad galėčiau pabėgti.

— Niekas nesugalvotų tokio dalyko!

— Jūs žinote, kad jie jau taip galvoja. Nėra nieko, ko Elžbietos sekliai nepasakytų apie mane. Jie skleidžia baisiausius gandus apie mane. Jie nesuprastų, ką aš jaučiu... jums.

— Padaryčiau viską, kad apginčiau jus nuo šmeižto, — pareiškia jis.

— Tada veikit, — sakau. — Įtikinkit Sesilį, kad galit saugoti mano sūnų Džeimsą, o aš galiu sugrįžti į Škotiją. Kai būsiu soste, būsiu saugi nuo skandalų ir Sesilio seklių taip pat. Jūs galite mane išgelbėti. Ir galite apsaugoti Džeimsą. Apsaugokit jį dėl meilės man. Tai bus mūsų paslaptis. Mūsų dviejų slepiamų širdžių paslaptis.

— Gerai, — paprastai sako jis. — Pasitikėkit manimi, įtikinsiu.

1570 m. birželis Čatsvortas Džordžas

Susitarta, ačiū Dievui, susitarta, netrukus bus pasirašyta ir užantspauduota. Karalienė bus sugrąžinta į Škotiją, o aš būsiu jos vaiko sargas. Tik šitokia pareiga mane nuramintų dėl jos netekties. Šiam berniukui būsiu tarsi tėvas. Jame matysiu jos grožį, auginsiu taip, kaip būtų norėjusi ji pati. Mano meilė jai bus atiduota jam, ji pamatys jauną gerą vyrą užaugusį mano pilyje. Ji didžiuosis, jis bus mano sukurtas berniukas, aš nukaldinsiu jai gerą princą. Nenuvilsiu jos. Ji manimi pasitiki, aš būsiu patikimas. Džiaugsiuosi namuose mažu berniuku, kurio motina yra reto grožio moteris, galėsiu mylėti jį vardan jo motinos bei vardan jo paties.

Atrodo, mūsų problemos pasibaigė. Riaušės Norviče buvo nuslopintos greitai ir žiauriai, katalikai, kurie girdėjo apie popiežiaus bulę prieš Elžbietą, neskuba kišti galvos į kilpą. Norfolkas bus paleistas iš Tauerio. Sesilis pats tam neprieštaravo, nors nusikaltimai dideli, bet neprilygsta išdavystei. Jis nestos prieš teismą, nebus nubaustas mirtimi. Man dėl to palengvėja labiau, nei parodau Besei, kai ji man papasakoja.

— Ar jūs nepatenkintas? — klausia ji susidomėjusi.

— Patenkintas, — tyliai atsakau.

— Maniau, būsit sužavėtas. Jei jie neapkaltins Norfolko, tada šešėlis nepakibs ir virš jūsų, padariusio daug mažiau.

— Man tai neteikia malonumo, — sakau. Mane erzina jos priekaištai, kad rūpinuosi tik savo saugumu. Bet šiomis dienomis aš visada piktas. Mane erzina viskas, ką ji pasako. Nors žinau, kad elgiuosi neteisingai. Netgi tai, kaip ji įeina į kambarį, beveik verda mane griežti dantimis. Eidama ji savitai stato pėdas, sunkiai, tarsi moteris eidama į turgų, tarsi neštų savo amžinas apskaitos knygas, tarsi nuolatos būtų užsiėmusi, sunkiai dirbanti, produktyvi. Ji panašesnė į ūkvedę, nei į grafienę. Ji visai neturi grakštumo. Jai labai trūksta elegantiškumo.