Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

— Neužlaikysiu jūsų, — atsako jis, galva linktelėdamas į mano žirgą. — Rengiatės vykti su karaliene?

Nusišypsau ir nieko neatsakau. Neprivalau sakyti Sesilio tarnams, ką veikiu savo namuose.

— Atleiskite man, — gražbyliauja jis. — Neužlaikysiu jūsų. Norėjau su jumis tik trumpai šnektelėti.

— Jūs atvykote ilgą kelią trumpam pašnekesiui, — nustembu.

Jo šypsena tiek gaili, tiek linksma.

— Kai tarnauji milordui, greitai įpranti prie ilgų kelionių ir skurdžių rezultatų, — taria jis.

— Ar tikrai?

Mažiausiai noriu girdėti apie Sesilio tarnybos sunkumus ir gyvenimo žiaurumus dirbant bjauriu sekliu.

— Tik vieną žodį, — patikina jis. Einu su juo į arklidžių kiemo kampą ir laukiu.

— Jūsų žmonos tarnas susitiko su trimis bendrais ir surengė sąmokslą, kuris padės išlaisvinti karalienę, — kategoriškai teigia jis.

— Ką?

— Tarnas pranešė jai, o ji davė dvi ginėjas ir liepė tęsti sąmokslą.

— Tai neįmanoma, — papurtau galvą. — Tikrai. Besė niekad nesistengtų išlaisvinti karalienės. Veikiau jau aš ją išlaisvinčiau nei Besė.

— Ak? Ir kodėl gi?

— Besė jos nemėgsta, — pasakau neatsargiai. — Moteriškas pavydas... Jos, kaip jūra ir pakrantė, negali nieko padaryti, tik muštis viena su kita. Dvi stiprios moterys po tuo pačiu stogu, jūs neįsivaizduojate...

— Deja, per gerai! Ar ji jos nemėgsta, jog bandytų atsikratyti padėdama pabėgti?

Papurtau galvą.

— Ji niekad nesusimokytų prieš karalienę Elžbietą, ji niekada neitų prieš Sesilį...

Kol ginuosi, siaubinga mintis apie tai, ką Besė galėtų padaryti, trenkia man galvon. Ar ji, aktyvi ir dalykiška, iš pagiežos galėtų bandyti įpainioti į pinkles karalienę Mariją nesėkmingo pabėgimo metu? Tam, kad ją iš mūsų atimtų?

— Aš su ja pasikalbėsiu.

— Turėsiu eiti kartu, — taria jis atsargiai.

Šiurkščiai atsakau:

— Galite manim pasitikėti, tikiuosi.

— Negalime pasitikėti niekuo, — atsako jis paprastai. — Jūsų žmona dalyvavo sąmoksle kartu su seru Tomu Gerardu, kad išlaisvintų karalienę. Mano užduotis yra sužinoti, kiek sąmokslas yra išplitęs. Turėsiu ją apklausti. Malonė jums, milorde, dėl pono ministro Sesilio draugystės su jumis ir jūsų žmona, kad aš pas jus atvykau pirmas. Sakau jums asmeniškai, todėl nėra jokio skubaus suėmimo.

Bandau slėpti savo nuostabą.

— Nėra jokio reikalo suimti, — silpnai prieštarauju.

— Turiu tam įgaliojimus savo kišenėje.

Aš įkvepiu.

— Na, tada pasimatysiu su Bese kartu su jumis, — ir iškeliu sąlygą: — Jos nebus galima apklausti.

Kad ir ką ji padarė, pamanau sau, jie nematys jos be mano apsaugos. Ji yra ryžtinga moteris, kai ji mano, jog kažkas yra teisinga — taip ir elgiasi, spjaudama į pasekmes. Tiesą sakant, net į save.

— Ji bus dokumentų saugykloje, — pasakau, ir mes jau beveik pasukam namo link, kai karalienė įžengia pro sodo dureles į kiemą ir džiugiai sušuko: — Sriusbevi!

Prieš Sesilio žmogui ką nors padarant ar pasakant, nuskubu į jos pusę.

— Tai seklys iš Londono, — sušnabždu paskubomis. — Greit man pasakykit. Ar rezgėt sąmokslą? Ar yra sąmokslas jūsų pabėgimui? Ar vyras, vardu Gerardas, šnekėjo su jumis? Mano gyvenimas priklauso nuo to.

Ji tokia nuovoki, iškart pastebi pavojų, laukiantį vyrą, mano griežtą toną. Atsako iškart, be jokių išsisukinėjimų, greitai šnabždėdama:

— Ne. Prisiekiu. Aš niekada apie jį nė negirdėjau.

— Besė nekalbėjo su jumis apie išlaisvinimą?

— Besė? Per visą mano gyvenimą — ne.

Aš nusilenkiu.

— Turėsiu atidėti šią mūsų išvyką, jei jūs man atleisite, — pasakau garsiai.

— Pajodinėsiu netoliese, kol jūs būsite pasirengęs, — atsako ji formaliai ir pasuka prie žirgo.

Palaukiu, kol jos žirgas tvirtai prilaikomas, ir įkeliu ją į balną. Net Sesilio žmogui laukiant, kol galės apklausti mano žmoną, negaliu niekam kitam leisti pakelti karalienės Marijos ir palaikyti ją tą trumpą, kerinčią akimirką. Ji man nusišypso.

— Soyez brave , — ji sušnabžda. — Aš esu nekalta dėl šito. Elžbieta neturi jokių įkalčių prieš mane ir ji nedrįs nieko daryti. Mes tiesiog turime būti drąsūs ir laukti.

Linkteliu, ji pasuka savo arklį ir išjoja iš kiemo. Prajodama pro Sesilio seklį ji išspaudžia jam mažutę šelmišką šypsenėlę ir linkteli galva atsakydama į jo žemą nusilenkimą. Kai jis prieina, jos jau nematyti, tačiau jo veidas susižavėjęs.

— Aš nežinojau... — sumikčioja jis. — Gerasis Dieve, kokia ji graži. Dieve mano, jos šypsena...

— Taigi, — atsakau niūriai. — Ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl moku už dvigubą sargybą, kodėl nesiliauju sekti ir negaliu prižadėti jums, jog joks sąmokslas nevyksta mano namuose.

Besę randame ten, kur ir tikėjausi, kambaryje, kuris turėtų būti dokumentų saugykla, kambaryje, kuris skirtas saugoti įrašams apie šeimą, genealogiją, diduomenę, įrašams apie riterių kovas, standartus ir panašius dalykus. Po Besės įsakymo visa ši šlovinga istorija buvo išmesta, ir lentynos bei stalčiai yra pripildyti įrašų apie pajamas ir išlaidas iš Čatsvorto. Pelnas iš avių vilnos, medienos, kasyklų, švino, akmens iš kirtyklos, anglies produkcijos, laivų statybos ataskaitos ir kelioninė skrynia, kurią ji visad pasiima su savimi, pilna įrašų apie jos kitas žemes ir dvarus. Vedybų dėka dabar jie visi priklauso man. Visi jie yra mano kaip jos vyro nuosavybė. Tačiau Besė buvo sunerimusi dėl minties, jog mano prievaizdai vadovaus dvarams — nepaisant to, jog tai jie darytų tobulai — todėl ji vis dar renka įrašus apie savo seną nuosavybę, tuo metu aš paprasčiausiai surenku įplaukas. Man nėra jokio skirtumo. Nesu prekybininkas, kuriam malonumą teikia aukso svėrimas. Tačiau Besei patinka žinoti, kas dedasi jos žemėse, jai patinka įsitraukti į varginančius ganymo, akmenų skaldymo, kasybos ir laivininkystės reikalus. Ji nori matyti kiekvieną verslo laišką ir atsakyti į jį pati. Jai patinka viską sudėti ir matyti savo pelną. Tokia jau ji yra. Jai tai didžiulis malonumas, leidžiu tuo užsiimti. Tačiau negaliu manyti kitaip, jog tai žeminantis darbas, kurio nereiktų imtis iš Anglijos grafienei.

Matau, jog Herbertui Graciui sunkiai sekasi rasti Besę jos landoje, apsuptoje knygų, prirašytų elegantišku braižu, ir dviem raštininkais, kurie nuleidę galvas rašo viską, ką ji padiktuoja. Pasinaudodamas akimirka, kol jis jaučia nepatogumą, prieinu prie jos, paimu jos ranką ir pabučiuoju, tada sušnabždu į ausį:

— Saugokis.

Ji nėra tokia nuovoki kaip Škotijos karalienė.

— Kodėl, kas nutiko? — paklausia garsiai kaip kvailė.

— Čia Herbertas Gracis, jis atvyko siunčiamas Sesilio.

Ji iškart ima šypsotis.

— Sveiki atvykę, — sveikinasi ji. — Kaip laikosi ponas ministras?

— Gerai, — atsako svečias. — Jis prašė manęs pasišnekėti su jumis akis į akį.

Ji linkteli į raštininkų pusę, kurie pasiima savo rašiklius ir pasirengia išeiti.

— Čia? — paklausia ji taip, tarsi grafienė turėtų savo reikalus tvarkyti raštininkų kabinete.

— Eisime į galeriją, — įsiterpiu, kad kartu su Bese parodytume kelią, ir turėčiau dar vieną progą ją perspėti: — Jis tiria karalienės išlaisvinimo sąmokslą. Teigia, jog tu esi įsipainiojusi. Su Tomu Gerardu.

Jos mažutis atodūsis viską man pasako.

— Žmona, — beveik sudejuoju. — Ką tu padarei?

Ji man neatsako, ignoruoja mane, nors rizikuoju savo galva šnabždėdamas jai. Ji atsisuka į jaunąjį poną Gracį, stovintį vienu laipteliu žemiau nei ji, paduodama jam ranką su atvirai nuoširdžia šypsena.