Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

— Mano vyras sako, jog Sesilis žino apie Gerardo sąmokslą, — ji greit išberia. — Ar todėl jūs čia?

Slepiu savo siaubą dėl šio sąžiningumo. Jeigu tik ji būtų paklausius mano patarimo, jeigu nesielgtų taip, kaip elgiasi, visada taip savarankiškai.

Jis paima jos ranką tarsi patvirtintų ir linkteli įdėmiai į ją žiūrėdamas:

— Taip, tai dėl Gerardo sąmokslo.

— Jūs turbūt manote, jog esu be galo kvaila, — taria ji. — Bandžiau padaryti tai, kas teisinga.

— Nejaugi?

— Norėjau šiandien apie tai pasakyti savo vyrui, jis apie tai nieko nežino.

Greitas rudų pono Gracio akių žvilgsnis į mano siaubo ištiktą veidą tą patvirtina, tad jis grįžta prie Besės.

— Mano tarnas, Džonas Holas, atėjo man pasakyti, jog kažkas bandė jį papirkti tam, kad jis palydėtų jodinėti škotų karalienę į viržiais apaugusią dykynę, kur ji sutiktų savo draugus, ir šie ją išgabentų.

Sesilio žmogus vėl linkteli. Man dingteli, jog tai jam jau pasenusios naujienos, jis jau viską apie tai žino; klausosi tik tam, kad išgirstų Besę meluojant. Tai ne apklausa, tai spąstai.

— Sakyk tiesą, žmona, — perspėju ją. — Nesistenk apginti savo tarnų. Tai svarbu.

Ji atsuka savo išblyškusį veidą į mane.

— Žinau, — atsako. — Pasakysiu ponui Graciui visą tiesą, o jis perduos mūsų geram draugui Sesiliui, jog esu nuoširdi ir ištikima, kaip ir visada buvau.

— Ką darėte, kai jūsų tarnas Džonas Holas priėjo prie jūsų? — paklausia ponas Gracis.

— Pasidomėjau, kas dalyvauja sąmoksle, jis įvardijo poną Rolestoną ir serą Tomą Gerardą ir paminėjo, jog gali būt dar vienas, didis žmogus, už viso šito.

— Ką jūs tada darėte?

Besė pažiūri į jį su nuoširdžia šypsena.

— Dabar, drįstu sakyti, pamanysite, kad esu klastinga moteris, bet pamaniau, jog nusiuntus Džoną Holą, kuris pažadėtų vyrams, jog sąmokslas gali įvykti, sužinotume sąmokslininkų vardus ir išsiaiškintume, ar už viso šito slypi kažkoks didis žmogus. Tada galėčiau atskleisti ponui Sesiliui visą sąmokslą, o ne mažytę jo giją.

— Ar jis pateikė jums ataskaitą?

— Nemačiau jo šiandien, — atsako ji ir tada pažiūri į jį supratingai. — Ak, jūs jį suėmėte?

Gracis linkteli.

— Ir jo bendrininkus.

— Jis atėjo tiesiai pas mane, nors jį ir papirkinėjo kiti, — pasako ji. — Jis yra ištikimas. Galėčiau laiduoti už jį.

— Jis bus apklaustas, o ne kankinamas, — praneša Gracis.

Jis dalykiškas, pastebiu, jog kankinimai tapo eiline Sesilio apklausų dalimi, juos galima minėti damos akivaizdoje grafo namuose be atskiro įspėjimo. Priėjome iki to, kad žmogų gali išvesti be orderio, be taikos teisėjo žodžio, be jo valdovo sutikimo ir jis gali būti kankinamas vien Sesiliui liepus. Anksčiau buvo kitaip. Tai ne Anglijos teisingumas. Ne taip turėtų būti.

— Ir jūs tik ketinote sužinoti visą sąmokslą prieš įspėdama savo vyrą ir ministrą Sesilį? — pasitikslina jis.

Besė išplečia akis.

— Žinoma, — atsako ji. — O ką daugiau? Ir Džonas Holas jums patvirtins, kad būtent tokie buvo mano nurodymai jam. Apgaule juos įtikinti ir pranešti man.

Herbertas Gracis patenkintas, Besė moka įtikinti.

— Tada turiu prašyti atleidimo dėl tokio įsibrovimo ir išeinu.

Jis man nusišypso.

— Pažadėjau, jog truks tik akimirką.

— Bet jūs turite pavalgyti, — primygtinai pareikalauja Besė.

— Ne, privalau keliauti. Milordas tikisi, jog grįšiu tuoj pat. Atvykau tik įsitikinti tuo, ką man maloniai pasakėte, suimti susijusius su tuo vyrus ir pargabenti juos į Londoną. Dėkoju už jūsų svetingumą.

Jis nusilenkia Besei, nusilenkia man, apsisuka ant kulno ir išeina. Girdime jo jojimo batus nukaukšinčius žemyn laiptais ir tada suprantam, jog esam saugūs. Mes taip ir nenuėjome iki galerijos, visa apklausa įvyko ant laiptų. Ji prasidėjo ir buvo baigta akimirksniu.

Su Bese pasižiūrim viens į kitą, tarsi audra būtų praūžus pro mūsų sodą, sunaikindama kiekvieną žiedą, ir nežinom, ką pasakyti.

— Na, — ištaria ji su apsimestiniu lengvumu. — Vadinasi, viskas tvarkoje.

Ji pasisuka pasirengus mane čia palikti, grįžti prie savo reikalų, tarsi nieko nebūtų nutikę, tarsi nebūtų susitikinėjusi su sąmokslininkais mano namuose, bendrininkavusi su mano tarnais, išgyvenusi Sesilio agento apklausą.

— Bese! — pašaukiu ją. Nuskamba per garsiai ir per šiurkščiai.

Ji sustoja ir iškart į mane atsisuka:

— Milorde?

— Bese, sakykit man. Pasakykit man tiesą.

Jos veidas sustingęs tarsi akmuo.

— Ar yra taip, kaip sakėte, ar tikėjote, jog sąmokslas pavyks? Manėte, jog karalienė sutiks pabėgti, ir būtumėt išsiuntus ją su tais vyrais į neabejotiną pavojų ir galbūt mirtį? Nors ir žinojote, jog čia ji laukia, kol galės grįžti į savo sostą ir laimę? Bese, ar norėjote ją įpainioti į pinkles ir sunaikinti pastarosiomis dienomis, kai ji jūsų valioje?

Ji į mane pažiūri taip, tarsi visiškai manęs nemylėtų, tarsi niekad ir nebūtų mylėjus.

— Kodėl turėčiau norėti ją sužlugdyti? — atkerta ji šaltai. — Kodėl turėčiau norėti jos mirties? Ką blogo ji man padarė? Kaip ji mane apiplėšė?

— Prisiekiu, nieko blogo ji jums nepadarė, nieko iš jūsų neatėmė.

Besė nepatikliai nusijuokia.

— Aš esu ištikimas jums! — sušunku.

Jos akys panašios į strėlių laidymo angas akmeninėje veido sienoje.

— Jūs kartu su ja mane sužlugdėt, — su kartėliu atsako ji. — Ji pavogė mano geros žmonos reputaciją, visi žino, kad ji jums patinka labiau nei aš. Visi mano, jog esu menkesnė, nes neišlaikiau tavo meilės. Man užtraukta gėda dėl tavo kvailystės. Jūs pavogėt mano pinigus, kad galėtum išleisti dėl jos. Jūs abu būsite mano pražūtis. Ji atėmė iš manęs jūsų širdį ir privertė žiūrėti kitomis, mažiau mylinčiomis akimis. Kai ji pas mus atvyko, aš buvau laiminga, pasiturinti žmona. Dabar esu beturtė sudaužyta širdimi.

— Neturėtumėt jos kaltinti! Negaliu leisti visos kaltės suversti jai. Ji nenusikalto niekuo, ką jūs įvardijote. Ji nebus neteisingai apkaltinta.

— Ne, — atrėžia ji. — Kaltė jūsų. Visa kaltė jūsų.

1570 m. rugpjūtis Vingfildo rūmai Marija

Mano brangusis Norfolkai, nors mes vis dar esame susižiedavę, davėt man scenarijaus egzempliorių, pagal kurį turi vaidinti. Reikia visiškai paklusti pusseserei karalienei, prašyti jos atleidimo, įtikinti, jog buvote klasta sužieduotas su manim ir dėl to kalta tuštybė. Egzemplioriuje, kurį man atsiuntėte, norėdamas mano pritarimo, išreikštas nuolankumas yra verksmingas, apsimestinai jausminga bevalio vyro išpažintis, tad parašau paraštėje, jog netikiu. Vargiai Elžbieta šituo patikės. Tačiau, kaip dažnai būna, neteisingai įvertinu jos tuštybę. Ji taip nori išgirsti, jog jis niekad manęs nemylėjo, jog yra jos, visas jos. Kad jie visi, visi jos vyrai ją įsimylėję, visi netekę proto dėl jos vargano seno išdažyto veido, galvos su peruku, raukšlėto kūno — ji patikės bet kuo, net šituo absurdu.

Jo keliaklupsčiavimas padaro stebuklus. Ji paleidžia jį, tačiau ne tam, kad jis grįžtų į savo didžiulį namą Norfolke, iš kur jo nuomininkai dėl to išsikeltų per akimirką, bet į Londone esančius rūmus. Jis rašo man, jog myli tą namą, jog jį patobulins ir padailins. Pastatys naują terasą ir teniso aikštelę, aš vaikščiosiu su juo po sodus, kai lankysim vienas kito valstybes kaip karalius ir Škotijos karalienė. Žinau, jog jis galvoja apie tai, kada mes paveldėsim Angliją. Jis patobulins šį nuostabų namą tam, kad tai galėtų būti mūsų rūmai Londone, čia mes valdysime Angliją.