Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

1570 m. spalis Čatsvortas Besė

— Na, ką apie ją manai? — paklausiu Sesilio, kai jie susitiko keletą kartų pasišnekėti, ir pagaliau visi dokumentai buvo pasirašyti ir užantspauduoti, arkliai jau laukė prie durų, o Sesilis buvo pasirengęs išvykti.

— Pati gražiausia, — taria jis. — Pati žaviausia. Tikra širdžių vagilė. Nekaltinčiau tavęs, jei norėtum, kad ji dingtų iš tavo namų, net jei nebūtų pernelyg neįperkama.

Linkteliu.

— Protinga, — priduria jis. — Nėra išsilavinusi kaip mūsų karalienė, ne mokslininkė, ne stratege, bet protinga ir ištikima savo interesams. Sumani, tuo net neabejoju, bet neišmintinga.

Jis stabteli ir man nusišypso.

— Elegantiška, — tęsia jis. — Tiek savo mintimis, tiek stotu. Tobula ant žirgo, rojus šokių aikštelėje, saldi kaip lakštingala, kai dainuoja, graži kaip paveikslas. Maloni. Tikras karalienės paveikslas. Kaip moterį ją malonu stebėti, tarsi dalyvautum žavesio pamokoje. Vyrai, kurie sako, kad nėra gražesnės karalienės Europoje, sako tiesą. Dar daugiau, manau, jog tai pati gražiausia moteris, kokią man teko matyti. Patraukli, trokštama. Galbūt tobulybė. Ir tokia jauna, toks spindesys sklinda nuo jos — tai moteris, kuri gali iškart pavergti tavo širdį.

Aš sumirksiu. Tada savo gėdai pajuntu karštas ašaras, besiveržiančias iš po vokų, sumirksiu dar kartą ir nubraukiu jas tarsi dulkes. Mačiau, kaip mano vyras įsimyli tą prakeiktą sireną, bet maniau, jog Sesilis su savo nepataisoma neapykanta katalikams, prancūzams, moteriškai tuštybei bus tam atsparus. Tačiau atrodo, kad net jį gali suvilioti šypsena ir aukštyn nukreiptu žvilgsniu. Tos iš padilbų į vyrus žvelgiančios akys! Kiekvienai sąžiningai moteriškei panižtų rankos. Netgi pavydėdama negaliu paneigti jos grožio.

— Tai jau tikrai, — sutinku. — Ji yra tobulybė.

Aš sąmoningai griežiu dantimis ir šypsausi šiam naujam ir netikėtam naujokui iš didžiulio vyrų, įsimylėjusių Škotijos karalienę Mariją, būrio.

— Turiu pasakyti, jog mažiausiai tikėjausi, kad ir tu ja susižavėsi.

Stengiuosi kalbėti linksmai, bet jaučiu didelį sunkumą širdyje dėl šio netikėto naujo gerbėjo.

— Ak, jai negalima atsispirti, — pripažįsta Sesilis. — Jaučiu magiją. Nors yra gausybė priežasčių, dėl kurių turėčiau jos nemėgti, jaučiu jos stiprų žavesį. Ji yra karalienė tarp karalienių. Bet, Bese, palūkėk, paklausyk, ką dar galiu apie ją pasakyti.

Jis nusišypso man viską suprasdamas.

— Leisk pagalvoti. Ką dar matau šioje tobuloje princesėje? Ji yra nepatikima, nepatikima sąjungininkė ir baimę kelianti priešė. Ryžtinga katalikė ir priešė viskam, ką padarėme ir tikimės padaryti Anglijai. Ji grąžintų Bažnyčią ir grąžintų prietaringumą. Net neabejoju, jog degintų protestantus, kol visa opozicija virstų pelenais. Ji meluoja kaip storžievė ir apgaudinėja kaip kekšė. Ji kaip voras sėdi sąmokslų voratinklio viduryje ir papirkinėja arba įtraukia į spąstus beveik kiekvieną šios šalies vyrą. Pavadinčiau ją pačiu pavojingiausiu priešu, su kokiu tik teko susidurti. Ji yra Anglijos taikos priešas, ji yra mūsų karalienės priešas, ji yra mano priešas. Niekada nepamiršiu nei pavojaus, kurį ji kelia, nei atleisiu už grėsmę, kuri dėl jos atsiranda mano karalienei ir mano šaliai.

— Tu greitai išsiusi ją į Škotiją? — skubiai paklausiu. — Vėl padarysi ją karaliene?

— Rytoj, — atsako jis niūriai. — Ji taip pat sėkmingai gali būti Škotijoje kaip ir čia. Ji kels mums didžiulį pavojų Škotijoje kaip ir čia, net neabejoju. Kad ir kur ji gyventų, bus apsupta stipriai ją įsimylėjusių vyrų, pasirengusių dėl jos numirti. Ji bus Ispanijos sąmokslų ir Prancūzijos išdavysčių židinys. Ar keliaus į Škotiją ar pragaran, turiu išgabenti ją iš mūsų šalies arba išgyvendinti iš šio pasaulio, kol jos veiksmai dar nekainavo nekaltų žmonių gyvybių, kol sąmokslai dar neatėmė karalienei gyvybės, kol ji mūsų visų nesunaikino.

— Nemanau, jog kėsintųsi į karalienę, — pastebiu. Sunku būti jai teisinga, tačiau privalau pasakyti. — Ji jaučia didelę pagarbą karališko kraujo neliečiamybei. Be to, yra įsitikinusi, kad įšventintas valdovas yra šventas. Ji priešiška Elžbietai, bet niekada neleis jos nužudyti.

Sesilis papurto galvą.

— Vyrai, su kuriais ji kuria sąmokslus, abi jas nužudytų dėl savų priežasčių. Štai kodėl ji tokia pavojinga. Ji veikli, energinga kvailė nedorų vyrų rankose.

1570 m. spalis Čatsvortas Marija

Jie visais būdais stengiasi, kad nepasilikčiau su vyskupu Lesliu vienu du. Tačiau man tereikia akimirkos, ir aš ja pasinaudoju, kol jis balnoja bėrį arklidžių kieme, o Besė kalbasi su savo didžiuoju draugu Viljamu Sesiliu.

— Ši sutartis grąžins mane į Škotiją. Drauge su kariuomene, užtikrinančia saugumą, — paskubomis jam sakau. — Prižiūrėkite, kad Sesilis ir Elžbieta jos laikytųsi. Tai mano ateitis. Stebėkite, kad jie mūsų nepergudrautų.

— Pasikliaukite manimi, — pažada. Jis įsėda į balną. — Jei negrįšite į Škotiją iki kito pavasario, tada Pilypas iš Ispanijos pats grąžins jus į sostą. Jis davė žodį.

— Pats?

— Na, beveik, — aiškina jis. — Jis pažadėjo Ridolfiui. Ridolfis yra „Didžiojo žygio“ židinys ir viskuo pasirūpins. Jis nenuvils jūsų kaip ir aš.

1570 m. žiema Šefildo pilis Džordžas

Vietos, kur radau slaptus ir išdavikiškus laiškus Škotijos karalienei:

1. Sode po akmeniu, jaunas sodininkas kuris nebuvo toks protingas, kad suprastų, jog šilingų krūvelė ant laiško buvo užmokestis, kurį slapta reikėjo jai perduoti, atnešė jį man.

2. Įkeptą į ypatingą kalėdinę duoną, iškeptą mano kepėjo.

3. Įsiūtą į šilkinę suknelę, kurią ji gavo dovanų nuo draugų iš Prancūzijos.

4. Įklijuotą į knygą, kurią atsiuntė seklys iš Ispanijai priklausančios Nyderlandų dalies.

5. Įvyniotą į ritinį damasto iš Edinburgo.

6. Atskraidintą vieno iš jos laikomų balandžių iš velniai žino kur, ypač dėl to nerimauju, nes paukštis neatrodė skridęs toli: kad ir kas jį siuntė, jis yra visai netoliese.

7. Pakištą po jos balnu, kai ruošėmės jodinėti, aš jį pakėliau. Ji juokėsi, tarsi jai nerūpėtų.

1. Jos šuniuko antkaklyje. Paskutiniai du turi būti nuo vyrų mano namuose ir dirbančių pasiuntiniais jos draugams. Paukščius grįžti namo ji išmokė pati, apsimesdama, kad norėjo prisijaukinti karvelius. Juos pats jai daviau, kvailys.

— Tai turi liautis, — pasakau jai. Stengiuosi kalbėti rūsčiai, tačiau ji maudo savo šunį, lininė prijuostė juosia jos suknelę, jos galvos apdangalas guli netoliese, plaukai nuo smeigtukų krinta žemyn. Ji graži kaip skalbėja iš pasakos, juokiasi iš šuns taškymosi vonios vandeniu ir išsisukinėjimo, kai ji bando jį paimti.

— Šousbevi! — ji džiaugsmingai šūkteli pamačius mane. — Nagi, Mere, paimkite mažąjį Pešį, jis per daug išdykęs ir visas šlapias.

Staigiu judesiu šunelis bando išsilaisvinti ir energingai nusipurto aptaškydamas mus visus. Karalienė nusijuokia:

— Paimkite jį! Paimkite jį! Vite! Vite! Ir išdžiovinkite jį! Prabylu ramus ir išdidus:

— Drįstu teigti, jog jums nepatiktų, jei atimčiau jį visam laikui?

— Visiškai nepatiktų, — atsako ji. — Bet kodėl sumanėte tokį žiaurų dalyką? Ar Pešis jus įžeidė?

— O jei atsisakyčiau duoti knygų arba naujų medžiagų suknelėms, arba neleisčiau vaikščioti po sodą?