Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Nulipu nuo žirgo ir nukeliu karalienę nuo balno, tada abu atsisukame į Besę, lyg vaikai laukdami papeikimo.

Nenoromis ji padaro reveransą.

— Mes turime vykti į Tatberį, — daug neaiškindama pasako ji.

— Tatberį? — pakartoja karalienė. — Aš maniau, jog turime likti čia ir tada keliauti į Škotiją.

— Laiškas iš dvaro, — nukerta Besė. — Pradėjau vėl dėtis daiktus.

Ji paduoda užantspauduotą laišką karalienei, iš tolo linkteli man ir nužingsniuoja link kelioninių vežimų, kurie ruošiami dar vienai kelionei.

Kai karalienė paduoda man laišką, jos veide džiaugsmo nelikę nė lašo.

— Perskaityk, — ištaria ji. — Aš negaliu.

Sulaužau antspaudą ir išskleidžiu laišką. Jis nuo Sesilio.

— Ne visai suprantu, — pasakau. — Jis rašo, jog turite grįžti į Tatberį. Saugumo sumetimais. Jis sako, kad Londone įvyko šiokių tokių incidentų.

— Incidentų? Ką jis turi omenyje?

— Jis nerašo. Nesako nieko daugiau, stebi situaciją ir jaustųsi laimingesnis, jei būtumėte Tatberyje, ten saugiau.

— Aš būčiau saugesnė Škotijoje, — atšauna ji. — Ar jis rašo, kada turime išvykti?

— Ne, — atsakau. Paduodu jai laišką. — Turėsime daryti taip, kaip jis liepia. Norėčiau sužinoti, kas dedasi jo galvoje.

Ji pažiūri į mane akių kampučiu.

— Manose, Besė žinos? Gal jis jai parašė atskirai? Gal pasakė jai, ko baiminasi?

— Jis galėjo taip pasielgti.

Ji nusimauna raudonos odos pirštinę ir uždeda ranką ant mano riešo. Įdomu, ar ji jaučia mano pulsą liesdama pirštais.

— Paklauskite jos, — sušnabžda. — Sužinokite iš Besės, ką mano Sesilis, ir pasakyk man.

1 571 m. kovas Kelyje iš Šefildo pilies į Tatberį Besė

Kaip visada, jie joja priekyje, o aš kankinuosi prie vežimų, prikrautų jos prabangių daiktų. Tačiau, kai jie atvyks į pilį ir mano vyras saugiai ją palydės į jai įprastus kambarius, paliks ją ir grįš susitikti su manimi. Matau jo nusistebėjimą vežimų kiekiu, šioje kelionėje jų keturiasdešimt, esu nuvargusi ir dulkina, kai prie jų prijoju.

— Bese, — nesmagiai prataria jis. — Kiek jų daug, aš ne...

— Ar atėjote padėti juos iškrauti? — paklausiu rūgščiai. — Ar norite, jog tai padaryčiau aš, milorde?

— Norėjau sužinoti, ar neturite naujienų iš Gilberto, Henrio arba kito dvariškio, — teiraujasi neryžtingai. — Ar žinote, kodėl jie mus išsiuntė atgal?

— Ar ji jums nesako? — kandžiai paklausiu. — Maniau, jog ji žinos.

Jis papurto galvą.

— Bijo, jog jie nesilaikys pažado grąžinti ją į Škotiją.

Mes kylame keliuku link pilies. Jis purvinas kaip visada. Ėmiau nekęsti šios mažos pilies. Tai buvo mano kalėjimas kaip dabar jos. Pasakysiu jam viską, ką žinau, neturiu pomėgio kankinti nei jo, nei karalienės.

— Nieko apie tai nežinau, — pareiškiu. — Iš Henrio sužinojau tik tiek, kad karalienė sutinka tekėti už Prancūzijos princo. Sesilis pataria jai priimti pasiūlymą. Esant tokioms aplinkybėms, manau, Sesilis pagalvojo, jog geriausia turėti Škotų karalienę kažkur, kur įstengtų sutrukdyti jai, jei ši bandytų įtikinti savo giminę, jog tokia sąjunga neįmanoma. Tą ji tikrai bandys padaryti. Be to, gali kilti kitų rūpesčių.

— Rūpesčių? — paklausia mano vyras. — Kokių rūpesčių ji gali sukelti?

— Nežinau, — pasakau aš. — Tačiau man niekada nesisekė nuspėti, kokių bėdų ji gali sukelti. Jei būčiau numačiusi, manęs čia dabar nebūtų, nejočiau prieš keturiasdešimt vežimų į namus, kurių nekenčiu. Sesilis tiesiog įspėjo mane, kad baiminasi galimo sąmokslo, tačiau neranda jokių įkalčių.

— Nėra jokio sąmokslo, — atsako jis ryžtingai. — Ir Sesilis negali surasti įkalčių, nes jokių nėra. Ji davė žodį, pamenat? Ji davė žodį kaip karalienė lordui Mortinui, jog nebus jokių sąmokslų ar laiškų. Ji bus grąžinta į Škotiją. Ji prisiekė savo garbe, jog nerengs sąmokslų.

— Tai kodėl mes čia? — paklausiu jo. — Jei ji tokia nekalta ir garbinga kaip jūs sakote?

1571 m. balandis Tatberio pilis Džordžas

— Tai pats nenatūraliausias dalykas, esu tikras, pats neteisėčiausias dalykas. Prakeiktas, nedoras ir negarbingas. Neteisingas, prieštaraujantis papročiams ir praktikai, dar viena naujovė ir dar viena neteisybė.

Ateinu į protą ir suprantu, jog burbu pats sau eidamas palei išorinę Tatberio pilies sieną, spoksau, tačiau nematau šviežios žalumos pavasariškame gamtovaizdyje. Nemanau, jog kada nors vėl pažiūrėsiu į šiaurę, nebijodamas išvysti mūsų užpulti ateinančios kariuomenės.

— Tikrai neteisėta ir bet kuriuo atveju neteisinga.

— Kas dabar nutiko? — paklausia Besė, eidama prie manęs. Ji užsisiautė skarą ant galvos ir pečių, atrodo kaip ūkininko žmona, išbėgusi laukan pašerti vištų. — Buvau sode ir pamačiau jus žingsniuojantį pirmyn atgal, burbantį sau panosėje, tarsi išprotėjus. Ar tai dėl karalienės? Ką dabar ji padarė?

— Ne, — atsakau. — Tai dėl jūsų didžiojo draugo Sesilio.

— Berglio.

Ji pataiso mane tik norėdama paerzinti, aš žinau. Tas menkysta yra baronas, dabar mes visi turim į jį kreiptis „milorde“.

Už ką? Už grynakraujės karalienės persekiojimą, kol ji bus pusiaukelėje į išdavystę?

— Berglis, — pasakau švelniai. — Žinoma, milordas Sesilis. Milordas baronas Sesilis. Turbūt labai dėl jo džiaugiatės. Jūsų gerasis draugas. Koks didis jis tapo, koks malonumas visiems, kas jį pažįsta ir juo žavisi. Ar jis vis dar stato savo didžiulį namą? Pinigus gauna iš karalienės, tarnybos ir paaukštinimo? Jis kasdien tampa turtingesnis, tiesa?

— Kas nutiko? Kodėl jūs toks piktas?

— Jis įsiūlė parlamentui įstatymą, kuris atims paveldėjimo teisę iš Škotijos karalienės, — pranešu. — Atims iš jos paveldėjimo teisę. Dabar aišku, kodėl jis mums įsakė vykti čia, kur ji bus akylai saugoma. Jei kada valstybė dėl jos sukiltų, manau, jie gali sukilt dabar. Paskelbti ją be paveldėjimo teisės! Tarsi parlamentas negali nuspręsti, kas yra sosto paveldėtojas. Tarsi paveldėjimas neitų pagal kraują. Tarsi būrelis prasčiokų gali pasakyti, kas yra karaliaus sūnus! Tai neturi jokios prasmės.

— Berglis to pasiekė?

— Ji mato neteisingą elgesį su ja. Tą patį mėnesį, kai ji turi grįžti į Škotiją kaip karalienė, Sesilis išsiunčia mus čia ir „prastumia“ įstatymą, kuris skelbia, jog nė vienas Romos katalikybės išpažintojas negali tapti Anglijos valdovu. Jų tikėjimas apriboja jų teises taip pat, lyg jie būtų...

Akimirkai netenku žado, negaliu sugalvoti pavyzdžio. To Anglijoje dar niekada nebuvo.

— Žydai... — sugalvoju. — Jei kas gali įsivaizduoti tokį dalyką kaip Tiudorų žydas, Stiuartų žydas. Musulmonas, apsimetėlis induistas. Jie elgiasi su ja, tarsi ji būtų turke. Ji yra Tiudorų giminės vaikas, Sesilis sako, jog ji mums svetimtautė.

— Tai apsaugo Elžbietą nuo katalikų samdomo žudiko, — Besė dėsto apgalvotai. — Nėra jokios prasmės besislapstančiam kunigui vaidinti kankinio ir nužudyti ją, jei krikščionis neužims sosto.

— Taip, bet jis taip pasielgė ne dėl to! — sušunku. — Jeigu jam taip rūpėtų apsaugoti karalienę, jis būtų „prastūmęs“ šį įsakymą dar pernai, kai popiežius atskyrė Elžbietą nuo Bažnyčios ir liepė kiekvienam krikščioniškam nusikaltėliui šalyje ją nužudyti. Ne. Tai tik tam, jog galėtų pulti Škotijos karalienę tuo momentu, kai turėsime galutinį susitarimą. Tam, kad pastūmėtų ją maištui. O aš būsiu tas, kuris turės jai pranešti, ką baronas padarė. Tai turėjo būti visiško pasitikėjimo aktas tarp dviejų karalienių, o man teks jai pasakyti, jog ją apgavo dėl paveldėjimo.