Norfolkas atrašo užkoduotai, o jo laiškas ateina paslėptas naujų batų kulniuko viduje. Jis sako, jog išsiuntė laišką Lesliui, taip pat išsiuntė patikimą tarną į jo namus, bet namas buvo uždarytas, nieko jame nebuvo. Jo tarnai sako, jog jis lanko draugus, tačiau nežino, kur jis yra, ar pasiėmė su savimi drabužių ar savo asmeninį tarną.
Norfolkas sako, jog tai atrodo ne kaip vizitas, o pagrobimas, ir baiminasi, jog vyskupas galėjo būti suimtas Sesilio seklių. Ačiū Dievui, jie negali jo kankinti, nes jis yra vyskupas ir įgaliotas ambasadorius, jie nedrįs jo sužeisti ar jam grasinti, bet gali laikyti jį tam, kad ambasadorius negalėtų rašyti man arba Norfolkui, jie gali jį atitolinti nuo informacijos tinklo, kurio mums reikia. Pačiu svarbiausiu momentu mes liekame be jo — dar blogiau — jei Sesilis jį areštavo, vadinas, įtaria, jog kažkas yra planuojama, nors ir nežino kas.
Sesilis nieko nedaro be reikiamos priežasties. Jei suėmė vyskupą Leslį dabar, nors galėjo jį suimti bet kuriuo metu, vadinas, turi žinoti jog rengiame kažką svarbaus. Tada pasiguodžiu, jog mes jį ištraukėme iš šešėlio, kur jis nuolat dirba. Botvelas visada sakydavo: išvesk savo priešus į atviras vietas, kad galėtum matyti, kiek jų yra. Dabar Sesilis turbūt mūsų bijo, todėl neveikia taip atvirai.
Lyg šių negandų būtų negana, Norfolkas rašo, jog išsiuntė tris tūkstančius kronų Prancūzijos aukso su Šrousberio manufaktūros pirkliu, kuris anksčiau pasitarnavo vienam iš jo tarnų. Jie nepasakė vyrui, ką jis gabena. Norfolkas nusprendė, jog saugiau pasakyti, kad čia tik keletas užantspauduotų popierių ir truputis pinigų, bei paprašyti pristatyti pakeliui. Tai rizika, didžiulė rizika. Pasiuntinys nežinodamas siuntinio vertės gali nepakankamai juo rūpintis. Jeigu jis smalsus, jis gali paprasčiausiai atidaryti krepšį. Turbūt, milordo manymu, jei žinotų paketo vertę, paprasčiausiai pavogtų auksą — mes niekaip negalėtume jo apkaltinti arba suimti už vagystę. Atsidūrėme pavojuje nesvarbu, į kurią pusę pasuksime, tad belieka tikėtis, jog Norfolkas išsirinko kažką — bet ką — iš tūkstančio tarnų, kam galima patikėti šią didžiulę, svarbią paslaptį. Tai užmokestis mano kariuomenei už sukilimą, o Norfolkas įdavė tuos pinigus Šrousberio manufaktūros pirkliui!
Turiu įsikąsti sau liežuvį iš nekantrumo. Dėl Dievo meilės! Botveais būtų davęs juos vergui ar kam nors, prisiekusiam amžiną ištikimybę. Norfolkas tikrai turi tokių vyrų, kodėl jais nepasinaudoja? Jis elgiasi taip, tarsi nejaustų pačiam gresiančio pavojaus, kai mes jau esam pasirengę pradėti karą prieš karalienę. Jis elgiasi taip, tarsi būtų saugus. Bet mes nesame saugūs. Mes pasirengę nuversti didžiausią Anglijos jėgą, mes pasiruošę mesti jai iššūkį jos pačios žemėse. Mes pasirengę nugalėti Sesilį ir jo šnipų ratą, o jis yra budrus ir įtarus. Dievas mato, mes nesame saugūs. Mes toli gražu nesame saugūs.
1571 m. rugsėjis Šefildo pilis Besė
Dulkėtas karštas oras angliškos vasaros pabaigoje, medžių lapai lyg susiglamžiusios suknelės pobūvio pabaigoje. Mes buvome išsiųsti atgal į Šefildo pilį. Kad ir kokios krizės ji bijojo, atrodo, jos neliko, vasara vėl yra saulėta. Dvare vyksta veiksmas, ledi Vendover, rašanti iš Audli Endo, pasakoja man, jog Elžbieta pasidarė maloninga savo giminaičiams Hovardams, apsistojo jų namuose, meiliai kalba apie savo meilę pusbroliui Tomui, jie žada prašyti jos atleidimo ir sugrąžinti jo vietą dvare ir namą Norfolke. Vargšai Hovardų vaikai, kurie paliko savo namus karališkų apmokestintojų rankose, dabar prašo Elžbietos paslaugos ir būna maloniai išklausyti. Dvaras tikisi, jog viskas baigsis laimingai. Mes visi norime pamatyti susitaikymą.
Elžbieta neturi kitos šeimos, tik Hovardus; ji ir jos pusbrolis buvo kartu išauginti. Jie gali ginčytis, kaip pusbrolis su pussesere, tačiau niekas negali abejoti jų prisirišimu. Ji ieškos būdo jam atleisti, ši pažanga ir pusbrolio jaunojo sūnaus svetingumas tėvo namuose padės jam grįžti į jos gyvenimą.
Leidžiu sau tikėtis, jog tai buvo paskutinis pavojus, ir paskutinių dviejų apgailėtinų vasarų liūdnumas baigėsi. Elžbieta įsakė mums grįžti į Šefildo pilį, ir baimės, kurios ištrėmė mus į Tatberį, baigėsi.
Elžbieta atleis savo pusbroliui Norfolkui, galbūt susituoks su Anžujiečiu, ir mes galim tikėtis, jog susilauks sūnaus. Škotų karalienė bus grąžinta į Škotiją, tvarkytis ten gerai arba blogai, kaip tik sugeba. Mano vyras sugrįš pas mane lėtai, po truputį, mes atgausime ir susigrąžinsime savo turtą. Kas buvo parduota yra prarasta, mes niekada to nesusigrąžinsime. Tačiau paskolos gali būti išmokėtos, užstatyto nekilnojamo turto reikalai išspręsti, o nuomininkai su laiku įpras mokėti didesnę nuomą. Jau sukūriau planus užstatyti anglių kasyklą ir parduoti kai kuriuos žemės plotus, nes tai turėtų ištraukti milordą iš lupikautojų rankų per penkerius metus. Jei škotų karalienė laikysis savo pažadų arba Elžbieta sumokės kažkurią dalį, bent pusę to, ką yra skolinga, mes išgyvensim šį siaubingą įvykį, neprarasdami namo.
Ruošiuosi įkurdinti savo vyrą ir karalienę čia, Šefildo pilyje, tada vyksiu vizito į Čatsvortą. Ilgiuosi kaip įsimylėjėlis buvimo ten, praleidau didžiąją dalį šios vasaros, noriu gaudyti džiūvančius lapus. Mes negalime pajėgti atsitiesti arba pakilti šiemet, nei kitąmet, galbūt net ne per artimiausią dekadą, tačiau bent jau galiu planuoti ką norėčiau padaryti bent jau galiu mėgautis darbu, kurį padariau. Bent jau galiu jodinėti po savo žemes, susitikti su draugais ir būti su savo vaikais, tarsi būčiau grafienė ir svarbi moteris, o ne menkysta jaunos moters dvare.
Šį rudenį su vyru lydėsime karalienę į Škotiją, jei ji apdovanos jį taip gausiai kaip turėtų, turėsime žemės Škotijoje ir galbūt škotišką hercogystę. Jei ji suteiks teises rinkti rinkliavas uoste arba mokesčius už kai kurias uždraustas prekes, net muitus už sienas kertančius kelius, vėl galėsim susikrauti savo turtą iš šio skausmingo budėjimo. Jei mus apgaus ir nieko neduos, tada mažiausia, ką padarysim, jos atsikratysim, o vien tai verta baronijos. Kai mes jos atsikratysime, mano mintyse nėra abejonių, jog jis sugrįš pas mane ir širdimi. Mes susituokėm ne iš aistros, o dėl abipusės pagarbos ir prisirišimo, mūsų interesai dabar sutampa, kaip sutapo tada. Aš atidaviau savo žemes jo priežiūrai, kaip ir privalėjau, jis atidavė savo vaikus ir garbingą vardą mano priežiūrai. Žinoma, kai ji dings, jis atsigaus nuo savo kvailo jos garbinimo, jis grįš pas mane, mes vėl gyvensim kaip kadaise.
Taigi žengiu iš rožių sodo link vartelių ir guodžiu save, tikėdamasi geresnės ateities. Tada sustoju ir išgirstu patį baisiausią garsą pasaulyje: lekiančių šuolių garsą, greitą kaip sunerimusios širdies ritmas, iškart suprantu, nesuabejodama nė akimirkai, jog atsitiko kažkas siaubinga. Vėl atsitiko kažkas tikrai siaubingo. Kažkoks siaubas ateina į mano gyvenimą, nešamas šuoliuojančio žirgo. Ji atnešė siaubą prie mūsų durų, ir jis ateina taip greit kaip gali.
1571 m. rugsėjis Šefildo pilis Džordžas
Esu arklidėse, rūpinuosi savo mėgstamiausiu sakalu, kai išgirstu Besę šaukiant mane vardu, tuo pačiu metu suskamba pilies varpas.
Sakalas pasimuisto ant mano riešo ir bando skristi išsigandęs garso, tada plaka sparnais ir pasimeta, šaukiu sakalininką taip, tarsi artėtų pasaulio pabaiga. Jis ateina greitai ir uždengia išsigandusi paukštį, paima jį į savo tvirtas rankas, paima iš manęs, kai paleidžiu pavadėlį ir perduodu jam, o visą laiką siaubingasis varpas skamba ir skamba, pakankamai garsiai, jog prižadintų mirusius ir per garsiai gyviems.
Читать дальше