Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

— Ar pažįstate florientinietį Robertą Ridolfį? — tyliai paklausia seras Piteris.

— Girdėjau apie jį, tačiau niekada nebuvau sutikus ir nesusirašinėjau su juo.

— Kaip apie jį išgirdote?

— Girdėjau, jog jis paskolino Norfolko hercogui pinigų, — noriai atsako.

— Ar žinote, kam buvo skirti pinigai?

— Asmeniniam naudojimui, manau, — dėsto ji. — Milorde, jūs žinot, jog neturiu daugiau laiškų nuo hercogo. Jūs žinote, kad jis apleido mūsų sužieduotuves ir prisiekė ištikimybę karalienei. Jis atsisakė sužieduotuvių ir paliko mane, karalienės palieptas.

Linkteliu galva.

— Tai tiesa, — pasakau į sero Piterio pusę.

— Jūs negavote daugiau laiškų iš jo?

— Nuo tada, kai jis sulaužė man duotą pažadą — ne. Negaučiau laiško nuo jo, net jei jis jį parašytų, tik ne tada, kai jis mane atstūmė, — atsako ji išdidžiai.

— O kada paskutinį kartą ką nors girdėjote iš Roso vyskupo? — paklausia seras Piteris.

Ji suraukia antakius bandydama prisiminti.

— Lordas Krosbevis turėtų atsiminti. Jo laiškus man visada atneša lordas Krosbevis.

Ji pasisuka į mane.

— Jis rašė, jog saugiai grįžo į Londoną, kai mus aplankė Čatsvorte, argi ne?

— Taip, — patvirtinu.

— Ir nuo tada iš jo nieko negirdėjot?

Ji vėl pasisuka į mane.

— Nemanau. Ar girdėjom? Ne.

Seras Piteris atsistoja ir ranka pasiremia į šiltą akmeninę sieną tam, kad pasijustų tvirčiau.

— Ar gavote laiškų nuo popiežiaus arba Pilypo iš Ispanijos, galbūt nuo jų tarnų?

— Ką turit omeny? — paklausia ji šiek tiek suglumusi.

— Turiu omeny šią vasarą, paskutinis kelis mėnesius.

Ji papurto galvą.

— Nieko. Ar jie man rašė, o jų laiškai nuėjo klaidingu keliu? Manau, jog lordas Berglis seka mane ir vagia mano žinutes, galit nuo manęs jam perduoti, jog taip elgtis nedera.

Seras Piteris nusilenkia jai.

— Ačiū už suteiktą malonę pašnekėti su jumis, jūsų šviesybe. Dabar aš jau eisiu.

— Aš turiu jums klausimą, — kreipiasi ji.

— Taip?

— Esu kalinė, tačiau tai negarantuoja mano saugumo. Buvau perspėta, kai išgirdau skambant varpą, ir jūsų klausimai man nesuteikė pasitikėjimo savimi. Prašau pasakyti man, sere Piteri, kas vyksta? Prašau užtikrinti mane, jog mano pusseserė karalienė yra saugi ir jai viskas gerai.

— Manote, ji gali būti pavojuje?

Ji žvelgia žemyn tarsi klausimas būtų ją sutrikdęs.

— Žinau, jog daug kas nesutinka su jos valdymu, — atsako nedrąsiai. — Bijau, jog yra ir tokių, kurie rengia prieš ją sąmokslą. Manau, jog yra ir tokių, kurie rengtų sąmokslą prisidengę mano vardu. Tačiau tai nereiškia, jog aš prie jų prisidėjau. Linkiu jai tik gero ir visada linkėjau. Aš esu jos šalyje, jos galioje, jos įkalinta, nes patikėjau meile, kurią ji man pažadėjo. Ji sužlugdė tą meilę, ji nutraukė tą ryšį, kuris turėtų būti tarp karalienių. Bet nelinkėčiau jai nieko kito tik geros sveikatos, saugumo ir sėkmės.

— Jos šviesybė yra palaiminta dėl tokios draugystės, — pasako seras Piteris, pasvarstau, ar tai nebuvo ironija.

Greit pažiūriu į jį, tačiau negaliu nieko nuspręsti. Jis ir karalienė yra vienodai nuobodūs. Sunku suprasti, ką nors vienas iš tikrųjų mano.

— Taigi, ar ji saugi? — paklausia susidomėjusi.

— Kai iškeliavau iš Londono, karalienė buvo išvykusi ir mėgavosi šiltu oru, — atsako jis. — Lordas Berglis atskleidė sąmokslą pačiu laiku, jog jį sužlugdytų. Visi tie, kurie prie jo prisidėjo, keliaus į kartuves. Kiekvienas iš jų. Esu čia tik tam, kad įsitikinčiau, jog jūs taip pat esate saugi.

— Ir kur ji yra? — karalienė Marija neatlyžta.

— Išvykusi, — atsako dar kartą Sesilio žmogus.

— Šis sąmokslas susijęs su manim? — paklausia karalienė.

— Manau, dauguma sąmokslų susiję, — pasako jis. — Tačiau, laimei, lordo Berglio vyrai yra kruopštūs. Čia jūs esate saugi.

— Na, dėkoju jums, — ištaria ji šaltai.

— Noriu šnektelėti, — pasako seras Piteris man nusisukdamas nuo jos, nuseku paskui jį iki sodo vartų.

— Ji meluoja, — nusprendžia jis. — Meluoja nesigėdydama.

— Galėčiau prisiekti, jog ji ne...

— Žinau, jog meluoja, — atkerta jis. — Ridolfis nešė rekomendacinį laišką nuo jos pačiam popiežiui. Jis parodė jį Sesilio žmogui. Didžiavosi jos parama. Ji liepė popiežiui pasitikėti Ridolfiu taip, kaip pasitikėtu ja. Ridolfis turi planą, kurį vadina „Didžiuoju Anglijos žygiu“, pagal jį sunaikins mus visus. Šis sąmokslas dabar prasideda. Ji užsiundė šešis tūkstančius fanatikų katalikų ispanų ant mūsų. Ir žino, kur jie išsilaipins, škotų karalienė suorganizavo jiems užmokestį.

Laikausi įsikibęs į vartus, kad nuslėpčiau silpnumą keliuose.

— Negaliu jos apklausti, — tęsia jis. — Negaliu kvosti jos taip, kaip bet kurio kito įtariamojo. Jei ji būtų kitas asmuo, dabar jau būtų Taueryje, mes piltume akmenis ant jos krūtinės, kol sulūžtų šonkauliai, jos melagystės būtų išgautos kartu su paskutiniu atodūsiu. Mes negalime to padaryti, ir sunku pasakyti, kokį dar spaudimą mes pajėgtume pakelti. Tiesą sakant, man sunkiai sekėsi net kalbėti su ja. Man net sunkiai sekėsi žiūrėti į jos melagingą veidą.

— Nėra gražesnės moters visame pasaulyje! — staigiai man išsiveržia.

— O taip, ji žavi. Tačiau kaip galite gėrėtis tuo, kuris yra dviveidis?

Akimirką esu pasirengęs ginčytis, bet paskui pagalvoju apie tai, kaip meiliai ji teiravosi apie pusseserės sveikatą, mąstau apie ją, rašančią Pilypui iš Ispanijos, pasiuntusią ispanus ant mūsų, pareikalavusią armados ir Anglijos galo.

— Ar tu įsitikinęs, jog ji žino apie šį sąmokslą?

— Žino apie jį? Ji sugalvojo jį!

Papurtau galvą. Negaliu tuo patikėti. Netikėsiu tuo.

— Paklausiau jos tiek, kiek galėjau. Tačiau ji gali būti atviresnė su jumis arba grafiene, — rimtai prabyla jaunasis vyras. — Grįžkit pas ją, pažiūrėkit, ar galėsit dar ką nors sužinoti. Aš pavalgysiu ir pailsėsiu šiąnakt čia ir išjosiu rytoj auštant.

— Ridolfis galėjo suklastoti laišką, kuriuo, kaip jūs sakote, jį rekomendavo, — pasvarstau. — Arba galėjo apie tai meluoti.

Arba, pagalvoju sau, tokioje padėtyje, kurioje esame dabar, negaliu būti niekuo tikras — tu gali man meluoti arba Sesilis gali meluoti mums visiems.

— Pradėkite nuo prielaidos, jog ji meluoja, — pasiūlo jis. — Pažiūrėkit, ar galėsit dar ką nors sužinoti. Ypač apie Ispanijos planus. Mes turime žinoti, ką jie ketina daryti. Jei ji žino, privalo jums pasakyti. Jei mes turėtume bent menkiausią idėją, kur jie ketina išsilaipinti, galėtume išgelbėti šimtus gyvybių, galėtume išgelbėti savo šalį. Pasimatysiu su jumis prieš išvykdamas. Einu į jos kambarius. Mano vyrai apvers juos aukštyn kojom dabar pat.

Jis lengvai linkteli ir nueina. Grįžtu pas karalienę. Ji šypsosi man, kai einu per žolę, ir aš pastebiu tą širdį stabdantį išdykėlišką švytėjimą. Pažįstu jį, pažįstu ją.

— Koks jūs išblyškęs, mielasis Šousbevi, — pastebi ji. — Šie aliarmai žada bloga mums abiem. Aš vos nenualpau, išgirdus varpą.

— Jūs žinote, argi ne? — paklausiu nuvargusiu balsu. Neatsisėdu ant kėdės prie jos kojų, pasilieku stovėti, ji pakyla ir prieina prie manęs. Galiu užuosti jos kvepalus plaukuose, ji stovi taip arti, jog ištiesęs ranką, galėčiau paliesti jos liemenį. Galėčiau prisitraukti ją prie savęs. Ji atlošia galvą ir šypsosi man pažįstama šypsena, tokia šypsotųsi nuoširdūs ir artimi draugai. Įsimylėjėlių šypsena.