Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Mano vyras grafas darosi vis niūresnis kartu su šaltėjančiomis naktimis, ir toks pat, kaip ir jos, tylus. Jis aplanko karalienę jos kambariuose tik kartą per savaitę ir mandagiai paklausia, ar jai viskas gerai, ar jai nieko netrūksta, ar turi laiškų, kuriuos norėtų, jog jis išsiųstu, ar turi prašymų arba skundų jam ar jo dvariškiams.

Ji atsako taip pat šaltai, jog negaluoja, jai reikia laisvės, ji reikalauja Elžbietos laikytis susitarimo ir išsiųsti ją namo į Škotiją ir ji neturi jokių laiškų, kuriuos norėtų išsiųsti. Jie išsiskiria taip formaliai, kaip priešai priversti šokti kartu ir yra sujungti akimirkai dėl šokio, o paskui vėl paleidžiami.

Turėčiau džiūgauti, jog jų draugystė pasibaigė taip netikėtai ir taip blogai, turėčiau juoktis į rankovę, jog neištikima karalienė turėjo būti neištikima jam. Tačiau sunku jausti malonumą šiame kalėjime. Mano vyras grafas per tas kelias dienas paseno begale metų, jo veidas išvagotas liūdesio, jis vargiai bešneka. Ji vieniša nuo tada, kai prarado jo meilę, vėl ateina pasėdėti su manimi per popietes. Ji ateina tyliai, lyg tarnaitė patekusi į nemalonę, turiu pripažinti, jog esu nustebusi, kad jo nepritarimas taip stipriai ją paveikė. Bet kas pagalvotų, jog jai jis rūpėjo. Mes uždegam žvakes penktą, ji sako, jog bijo tamsėjančių naktų ir pilkų rytų. Jos vidurvasario sėkmės srovė ganėtinai atslūgo, jos laimė išseko. Ji žino, jog praleis dar vieną žiemą nelaisvėje. Nėra jokių galimybių, jog dabar ją parsiųs į Škotiją. Ji sunaikino savo viltis, ir bijau, jog mano namai bus prakeikti šiuo liūdinčiu vaiduokliu amžiams.

— Bese, kas vyksta Londone? — paklausia ji manęs. — Galite man pasakyti. Aš vargiai išspausiu naudos iš informacijos. Manau, visi jau senai žino daugiau už mane.

— Norfolko hercogas suimtas, vėl apkaltintas sąmokslu su ispanais ir grąžintas į Londono Tauerį, — pasakau jai.

Ji išbąla. Aha (piktdžiugiškai pagalvoju), nors kartą nesi priekyje visų mūsų. Jos šnipai ir informatoriai dabar turbūt bejėgiai. Ji apie tai nežinojo.

— Bese, ne! Ar tai tiesa?

— Jis apkaltintas bendradarbiaujant sąmoksle, kad išteisintų jus, — išrėžiu. — Turėtumėt apie tai žinoti daugiau negu aš.

— Aš prisiekiu...

— Nereikia, — pasakau šaltai. — Nesivarginkite.

Ji nutyla.

— Ak, Bese, jei būtumėt mano vietoje, pasielgtumėt taip pat. Jis ir aš...

— Jūs tikrai įtikinot save, jog jį mylite?

— Aš maniau, jog jis išgelbės mane.

— Atvedėte jį į mirtį, — pasakau. — O to aš nebūčiau padariusi. Netgi jūsų vietoje.

— Jūs nežinot, ką reiškia būti karaliene, — pasako ji paprastai. — Aš esu karalienė. Aš nesu kaip kitos moterys. Aš turiu būti laisva.

— Pasmerkėte save visą gyvenimą būti įkalinta, — perspėju. — Ir jį iki mirties. Nebūčiau padarius to jūsų vietoje, nesvarbu, karalienė ar ne.

— Jie nieko prieš jį negali įrodyti, — ištaria ji. — Net jei suklastos įrodymus arba kankinimais išpeš neteisingus parodymus iš tarnų, jis vis tiek yra karalienės pusbrolis. Jis — karališko kraujo. Ji nepasmerks savo šeimos nario myriop. Karališkos kilmės žmogus yra šventas.

— Ką dar ji gali daryti? — paklausiu susierzinus. — Gera sakyti, jog ji šito negali padaryti; tačiau kokį pasirinkimą ji turi? Kokį pasirinkimą jis jai palieka? Jei nenustoja sąmokslauti, nors jau visiškai pasidavė ir gavo atleidimą, jei jūs nenustojat sąmokslauti, nors davėt priesaikos žodį, ką ji gali daryti, jei ne viską užbaigti? Ji negali visą likusį gyvenimą laukti jūsų samdomo žudiko, kuris atvyks jos nužudyti.

— Ji negali jo nužudyti. Jis jos pusbrolis. Jis karališko kraujo. Ir ji niekada negalės nužudyti manęs, — pareiškia ji. — Ji negali užmušti kitos karalienės. Ir aš niekada nesiųsčiau samdomo žudiko. Taigi ji niekada negalėtų viso to užbaigti.

— Jūs tapote viena kitos košmaru, — pasakau. — Atrodo, lyg nė viena negalėtumėt nubusti.

Akimirką sėdime tyloje. Aš siuvinėju kryželiu savo namams Čatsvorte atidžiai lyg statybininko brėžinį. Kartais pagalvoju, jog tai bus viskas, kas man liks iš Čatsvorto, kai turėsiu parduoti savo garbę ir džiaugsmą pirkėjui už juokingą kainą. Viskas, kas man liks iš laimės metų — tai siuvinėjimas kryželiu iš namų, kuriuos myliu.

— Nieko negirdėjau iš savo ambasadoriaus jau kelios savaitės, — tyliai pasiguodžia man karalienė. — Džonas Leslis, Roso vyskupas. Ar jis suimtas? Ar tu žinai?

— Ar jis buvo sąmokslo dalis? — paklausiu.

— Ne, — pasako ji pavargusi. — Ne. Nebuvo jokio sąmokslo, apie kurį aš žinočiau. Ir neabejotinai jis nebuvo jo dalimi. Ir net jei jis gavo nuo ko nors laišką arba su kuo nors susitiko, jis negali būti suimtas, nes yra ambasadorius. Jis turi teises, net tokioje karalystėje kaip ši, kur sekliai skelbia proklamacijas, o prasčiokai leidžia įstatymus.

— Tada jam nėra ko bijoti, — pasakau nemaloniai. — Ir juo labiau jums. Ir Norfolko hercogui. Jis saugus, ir, pasak jūsų, jūs ir ambasadorius — taip pat: visi neliečiami dėl kūnų šventumo arba dėl tyros sąžinės. Jeigu taip yra: kodėl jūs tokia balta, jūsų šviesybe, kodėl mano vyras nebejodinėja su jumis rytais? Kodėl jis niekada jūsų neieško, o jūs neprašot jo pakviesti?

— Manau, aš grįšiu į savo kambarius, — pasako ji tyliai. — Esu pavargusi.

1571 m. lapkritis Šefildo pilis Marija

Turiu laukti ilgus mėnesius tyloje, kad neišsiduočiau, bijodama parašyti savo ambasadoriui pasiteirauti naujienų, nerimo įkalinta. Galiausiai išgirstu iš Paryžiaus, laiške, kuris buvo atplėštas ir perskaitytas kitų, jog Norfolkas yra suimtas ir bus apkaltintas išdavyste.

Paskutinį kartą, kai jis buvo Taueryje, pats Sesilis sakė, jog hercogas buvo neprotingas, bet ne išdavikas, ir paleido jį į namus Londone. Tačiau šį kartą viskas kitaip. Sesilis vadovauja hercogo kaltintojams, suėmė hercogą ir visus jo tarnus. Be abejonės, tarnai bus kankinami. Jie pasakys tiesą arba prasimanys melų, kad išvengtų skausmo. Jei Sesilis pasiryžo, jog hercogas bus apkaltintas už išdavystę, tada suras įkalčių tam įrodyti, ir Hovardų sėkmė šiai kartai virs neganda, kaip dažnokai nutikdavo ir anksčiau.

Yra ir prastesnių naujienų. Vyskupas Džonas Leslis, mano ištikimas draugas, kuris pasirinko tremtį tarnaudamas man, o ne savo patogius rūmus namie, pavirto žlugusiu žmogumi. Jis atsidūrė Paryžiuje nusprendęs nugyventi paskutines savo dienas Prancūzijos tremtyje. Jis nepasakoja nieko, kas nutiko Anglijoje ir kodėl dabar jis Prancūzijoje. Jis yra kvailas. Sklando gandai, kad išvertė savo kailį ir viską papasakojo Sesiliui. Negaliu patikėti, turiu perskaityti ataskaitą dar kartą, bet ji patikina mane, jog Džonas Leslis apleido mane ir davė parodymus, kurie pasmerks Norfolką. Jie sako, jog Leslis pasakė Sesiliui viską, ką žinojo; žinoma, jis žinojo viską. Žinojo apie Ridolfį — na, jis buvo jungiamasis sąmokslo autorius. Pasaulis dabar mano, jog hercogas, bankininkas, vyskupas ir aš pasiuntėme delegaciją aplink Europą, prašydami Prancūzijos, Ispanijos ir popiežiaus nužudyti Elžbietą ir užpulti Angliją. Pasaulis žino, jog savo bendrininkais pasirinkau pagyrūną, silpnavalį ir kvailį. Pati esu kvailė.

Šrousberis niekada man neatleis už garbės žodžio nelaikymą, už melavimą Sesiliui, Mortonui, jam. Jis beveik nešneka su manim nuo tos dienos sode, kai pasakė, jog sulaužiau duotą žodį ir kartu sudaužiau jam širdį. Bandžiau su juo kalbėti, tačiau jis nusisuka, uždedu savo ranką, tačiau jis tyliai ją patraukia. Jis atrodo ligotas ir pavargęs, tačiau man nieko nesako apie savo sveikatą. Jis nieko man daugiau nesako.