Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

— Na, taip, — Besė, Elžbietos vaikas, sutinka, jog tiesa yra daiktas, kurį gali parduoti turguje, ir skandalas yra įkainotas parduoti. — Tačiau kam kažkas pasakotų senus gandus apie jus? Ir kodėl dabar?

— Tai pagrindinis klausimas, — svarstau paprastai. — Kodėl dabar? Šiuo konkrečiu, naudingu momentu? Prieš Norfolkui stojant prieš teismą? Ar gali būti taip, jog jis atsisakė sakyti ką nors prieš mane? Ar jie bijo, jog nuves jį iki paskutinių kartuvių laiptelių, o jis neapkaltins manęs išdavyste? Nes jis žino, jog yra nekaltas dėl maišto prieš Elžbietą, ir aš taip pat nekalta. Viskas, ko mes norėjom, tai susituokti ir kad mane paleistų į mano šalį. Visas mūsų sąmokslas buvo tik tam, kad išlaisvintų mane. Tačiau jie nori pakarti Norfolką ir sunaikinti mane. Negi nežinote, jog tai tiesa?

Besės adata vis dar yra virš jos siuvinio. Ji žino, jog aš teisi, ir pažįsta mano priešą. Ji žino, kaip jis dirba, ir ji žino, kaip jam sekasi.

— Tačiau kam šmeižti primenant senas paskalas?

— Aš esu moteris, — pasakau tyliai. — Jei nekenti moters, pirmas dalykas, kurį darai, sugriauni jos reputaciją. Jie vadins mane gėdinga moterimi; netinkančia valdyti, netinkama vesti. Jei jie sugadins mano reputaciją, Norfolko nusikaltimas atrodys dar baisesnis. Jie padarys taip, jog atrodytų, kad jis ketino vesti svetimautoją ir žmogžudę. Jie padarys taip, jog atrodys, kad jis eina iš proto dėl ambicijų, o aš esu žemiau negu kekšė. Kas palaikytų Norfolką arba tarnautų man? Joks ištikimas škotas ar net anglas nenorėtų matyti manęs soste. Jie galvotų, jog aš kalta dėl išdavystės prieš Elžbietą, nes jie tikėtų, jog esu kekšė ir žmogžudė.

Besė nenoriai linkteli.

— Užtraukti jums abiem gėdą vienodai, — susipranta ji. — Net jei negalės abiejų paduoti teisman.

— Ir kas kalbėtų apie tokį dalyką? Kaip manote kas, Bese Talbot? Kaip manai, kas naudojasi gandais, neteisingais kaltinimais ir siaubingu šmeižtu, kad sunaikintų kito žmogaus reputaciją? Kad sunaikintų juos visam laikui? Kai jis negali įrodyti jų kaltės tyrimo metu, tačiau yra pasiryžęs suteikti jiems kaltųjų reputaciją visame pasaulyje? Kas taip pasielgtų? Kas turi jam tarnaujančių vyrų ir jėgos tai padaryti?

Matau jos įsitempusiame veide, jog ji žino, kas vadovauja sekliams, tas pats žmogus turi ir šmeižikų.

— Nežinau, — atsako ji narsiai. — Nežinau, kas padarytų tokį dalyką.

Leidžiu jai pailsėti. Girdėjau baisesnių baladžių, nei ta, kurią ką tik sudeginom ugnyje, mačiau bjauresnių portretų. Leidžiu Besei tvirtai laikytis savo neigimo, užuot puolusi reikalauti, kad įvardytų savo draugą Sesilį kaip seklį ir purvo pylėją.

— Na, na, — pasakau lengvai. — Jei jūs nežinot, gyvendama dvare, matydama, kas valdo ir turi galios, tada esu tikra, jog aš taip pat nežinau.

1572 m. sausis Kold Harboras, Londonas Džordžas

Kai nuvykstu į Londoną po blogos kelionės siaubingu oru ir atidarau keletą kambarių savo namuose, sužinau, jog Sesilis, laikęs siaubingus Škotijos karalienės laiškus valstybine paslaptimi trejus metus, įsakytas Elžbietos, dabar nusprendė paviešinti šią keistą ir nepadorią kolekciją eilėraščių, grasinimų ir blogio.

Kai nesutiko parodyti man jų, kaip slapto dokumento, ir reikalaujant pristatyti kaip įkalčius teisme arba nerodyti visai, dabar sužinau, jog šie ypač slapti popieriai, kurie, kaip mes visi nusprendėm, per daug bjaurūs, kad būtų aptarinėjami oficialiame tyrime, randami kanceliarinių prekių parduotuvėje kaip mažytė brošiūra, įkainota pardavimui, ir vargšai žmonės rašo balades ir iškabina piešinius paremtus šiuo purvu. Tariamas šių žemų ir gašlių terlionių autorius, škotų karalienė, slapta yra užgauliojama kiekvieno, kas nusipirko ir perskaitė jas; net paprasti žmonės visoje Anglijoje, atrodo, sužino apie laiškus ir dabar teigia žiną, su absoliučiai neabejotinu neišmanymu, kad ji yra Botvelo meilužė ir Darnlio žmogžudė, savo pirmo vyro nuodytoja ir prancūzo uošvio meilužė, ir dar yra sąjungoje su velniu. Jie kuria balades, istorijas ir daugiau nei vieną žemą mįslę. Ta, kurią pirma mačiau kaip ugnies ir oro būtybę, dabar yra liūdnai pagarsėjusi, ji tapo pajuokos objektu.

Žinoma, tai paverčia Norfolką dar didesniu kvailiu visų akyse. Prieš jam stojant į teismą, visi manom, jog jis buvo apsvaigęs nuo ambicijų, jei buvo suviliotas tokios akivaizdžios klastūnės. Prieš paviešinant įkalčius, prieš jam stojant prieš teismą, kiekvienas teisingai mąstantis žmogus Anglijoje pasmerkė jį už kvailumą ir geismą.

Išskyrus mane. Išskyrus mane. Aš jo nesmerkiu. Kaip galėčiau? Ji įtraukė mane, kaip įtraukė jį, troškau jos, kaip ir jis troško. Jis bent jau turėjo progą galvoti, jog, nors ir buvo bloga moteris, ji vis dar galėjo būti Škotijos karalienė ir padaryti jį karaliumi. Jis bent jau turėjo senąjį Hovardų ambicijos jausmą. Aš buvau didesnis kvailys nei jis. Tik norėjau jai tarnauti. Net nenorėjau atlygio. Man net nerūpėjo kaina. Tik norėjau jai tarnauti.

1572 m. sausis Šefildo pilis Besė

Turime laukti Tomo Hovardo nuosprendžio iš Londono ir nieko negalime paskubinti. Karalienė Marija su nekantrumu laukia naujienų, nors ir baiminasi jas išgirsti. Buvo galima pagalvoti, jog ji tikrai jį myli. Buvo galima pagalvoti, jog vyras, kurį ji mylėjo, bandomas.

Ji vaikšto palei dantytą sieną su šaudymo angomis ir žiūri į pietus, kur jis yra, vietoj šiaurės. Ji žino, jog jokia armija iš šiaurės neatvyks jos pasiimti šiemet. Jos naivuolis Norfolkas ir pataikautojas Rosas yra įkalinti, o jos seklys pabėgo, ji yra vieniša moteris. Jos pagrindinis sąmokslininkas Ridolfis prisidėjo tik tam, kad laimėtų savo saugumą. Jos paskutinis vyras, Botvelas, niekada nebus paleistas iš kalėjimo Danijoje; tiek Škotijos, tiek Anglijos lordai pasiryžę tokio pavojingo priešo niekada nepaleisti į laisvę. Jis daugiau negali padėti. Jos apsvaigęs gerbėjas ir vienintelis ištikimas draugas, mano vyras, slaugo savo sudaužytą širdį ir pagaliau prisimena pareigas savo karalienei, savo šaliai ir savo pažadus man. Nė vienas vyras, kurį ji sužavėjo, negali jai dabar padėti. Nėra kariuomenės, kuri ją išgelbėtų, nėra jokio

vyro, kuris prisiektų ištikimybę iki mirties, nėra jokių draugų ir apgavikų, tyliai besirenkančių slaptose vietose. Ji nugalėta, jos draugai suimti, šaukia kankinimo suoluose arba yra pabėgę. Pagaliau ji tapo tikra kaline. Ji mano galioje.

Keista, kad man tai suteikia mažai malonumo. Galbūt taip yra todėl, kad ji yra visiškai nugalėta: jos grožis praskydo riebaluose, jos gracija pasidarė griozdiška nuo skausmo, jos akys išbrinko nuo ašarų, jos burna, kuri buvo tarsi rožės pumpuras, dabar tapo plona kančios linija. Ji, kuri visada atrodė daug jaunesnė už mane, staiga paseno kaip ir aš, pasidarė nuvargusi kaip aš, tapo susisielojusi kaip aš.

Mes sudarėme tylią sąjungą, mes skausmingai sužinojome, kad pasaulis moterims nėra lengvas. Aš praradau savo vyro meilę, savo paskutinio vyro. Tačiau ji taip pat. Galiu prarasti savo namus, o ji prarado savo karalystę. Mano turtai gali vėl sugrįžti ir jos gali taip pat. Bet šiomis šaltomis pilkomis žiemos naktimis mes esame tarsi dvi niekšingos našlės, kurios tvirtai laikosi viena kitos dėl šilumos ir tikisi geresnių dienų, nors abejoja, kad tokios kada nors ateis.

Mes kalbamės apie savo vaikus. Atrodo, jog jie yra vienintelis mūsų laimės šaltinis. Kalbu apie savo dukrą Elžbietą, ir ji sako, jog mano dukra yra tokio amžiaus, jog tiktų į poras Čarliui Stiuartui, jos vyro Damlio jaunesniam broliui. Jei jie susituoktų — ir tai yra žaidimas, kurį žaidžiam siuvimo metu — jų sūnus turėtų paveldėti Anglijos sostą po jos sūnaus Džeimso. Mes juokiamės nuo minties, kaip nustėrtų karalienė, jei mes padarytume tokią nelemtą ambicingą porą, ir mūsų juokas skamba kaip senų blogo būdo moterų, rezgančių kažką negero.