Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Tomas Hovardas pažiūri į mane kaip į seną draugą, iš kurio tikisi, jog su juo elgsis garbingai.

— Turėjau per mažai laiko, kad atsakyčiau į tokį sudėtingą klausimą. Negavau net keturiolikos valandų, sudėjus dieną ir naktį. Esu netinkamai prižiūrėtas. Turėjau per mažai laiko ir niekas nedavė man knygų, nei įstatymų rinkinio, nei jų santraukos. Aš atvestas į mūšį be ginklo.

Pažiūriu žemyn į savo rankas, imu dėlioti savo popierius. Žinoma, mes negalime išvyti šio vyro į kartuves nedavę jam laiko pasiruošti gynybai? Žinoma, mes jam leisim turėt advokatą?

— Aš stoviu čia prieš jus dėl savo gyvenimo, žemių ir turtų, savo vaikų ir savo palikuonių ir to, ką gerbiu labiausiai iš visų, savo nuoširdumo, — pasako jis man energingai. — Susilaikysiu nuo kalbų apie savo garbę. Esu neišsilavinęs, leiskit man gauti tai, ką leistų teismas, leiskit man gauti advokatą.

Esu pasirengęs pasakyti teisėjams atsitraukti ir išpildyti jo prašymą. Mes buvome jo draugai, negalim girdėti prašymo ir jį atmesti. Vyras turi gauti patarimų. Tada žinutė nuo Sesilio, iš žemesnių suolų, atsiunčiama ir pakišama man po ranka.

1. Jei jis turės advokatą, tada su smulkmenomis bus atskleisti škotų karalienės pažadai jam.

2. Viskas įvyko jūsų globos metu, vadinasi, turite būti apklausiamas. Kaip jūs leidote tokiam dalykui nutikti?

3. Teismo procesas užsitęs, o škotų karalienės garbė ir reputacija bus galutinai sunaikinta.

4. Jos šviesybė, mūsų karalienė, žiūrės su panieka į visus klausydama, ką tie du jai pasakys. Mes padarysime tūkstančius seklių, kol nubausime vieną.

5. Leiskite mums tinkamai elgtis, kad teisingumas ateitų greit, ir leiskite jos šviesybei karalienei gailestingai susidoroti su sprendimu. Ji visada gali jam atleisti, kai šis teismas baigsis.

Perskaitau ir tada sakau.

— Jūs privalote atsakyti į kaltinimus, — pasakau Hovardui. Jis pažiūri į mane savo tamsiomis, nuoširdžiomis akimis. Vienas ilgas žvilgsnis, ir tada jis linkteli.

— Tada turiu išgirsti kaltinimus, — pasako jis.

Aš sutinku, bet visi žinom, kad neįmanoma išvengti kaltinimo išdavyste. Nauji Sesilio įstatymai taip praplėtė išdavystės sąvoką, jog šiandien neįmanoma gyventi Anglijoje nebūnant kaltam beveik kasdien, beveik kas valandą. Galvoti apie karalienės sveikatą yra išdavystė, pasakyti, jog ji vieną dieną mirs, yra išdavystė, pasakyti, jog ji gali netapti Prancūzijos karaliene, yra savotiška išdavystė, nors tai akivaizdi tiesa: nė vienas iš mūsų daugiau nepamatys anglų karaliaus. Net pagalvoti savo slapčiausioje širdies kertelėje apie bet kokią kritiką karalienei yra išdavystė. Tomas Hovardas yra kaltas dėl išdavystės, kaip turbūt mes visi kiekvieną gyvenimo dieną, net Sesilis.

Jie kabinėjasi prie jo tarsi šunys kandžiotų pavargusią mešką. Jis man tikrai primena mešką, viena koja prirakinta grandinėmis prie stulpo, kol gyvybingi šunys puola, grybšteli dantimis ir vėl puola šalin. Jie grąžina jį į tyrimą Jorke ir apkaltina paslaugomis škotų karalienei. Jie kaltina ją už pretenzijas į Anglijos sostą ir pareiškia, jog jis norėjo vesti ją ir tapti Anglijos karaliumi. Sakoma, jog jis sąmokslavo su Škotijos lordais, su savo seserimi ledi Skroup, su Vestmorlandu ir Nortumberlandu.

Jie veda jį per kiekvieną tyrimo momentą Jorke; jie turi įkalčių, jog jis susitiko su škotų lordais, kurie jam ir patarė susituokti. Tai negali būti paneigta, kadangi yra tiesa. Tai nebuvo paslaptis, ir mes visi tą patvirtinome. Robertas Dudlis, dabar sėdintis šalia manęs kaip kolega teisėjas, kurio veidas dabar akmeninis, prie to irgi prisidėjo. Ar jis bus apkaltintas išdavyste kartu su Hovardu? Viljamas Sesilis, vyriausias šio teismo dramaturgas ir choreografas apie tai buvo informuotas. Žinau, nes mano žmona jam pasakė, kai sekė mane. Ar Sesilis irgi bus apkaltintas? O mano žmona? O aš? Dabar mes visi nekantraujam pamiršti savo vaidmenis piršlybose. Mes matome, kaip Hovardas nusipurto šunis nuo savo šono ir teigia, jog visko neatsimena, prisipažįsta, jog nepaisė savo pareigos karalienei, kad nebuvo pavaldinys ir pusbrolis, koks turėjo būti — tačiau nėra išdavystė.

Jis bando pasakyti teisybę šiame veidrodžių, kostiumų ir netikrų veidų maskarade. Galėčiau juoktis, jei nebūčiau prispaustas savo sielvarto ir nesigailėčiau jo iš visos širdies. Jis bando pasakyti tiesą šiam seklių ir melagių teismui.

Mes visi esam pavargę ir pasirengę padaryti pietų pertrauką, kai Nikolas Barhamas, karalienės seržantas ir Sesilio įrankis, staiga pateikia laišką nuo Džono Leslio, Roso vyskupo, Škotijos karalienei. Jis pateikia raštą kaip įrodymą, ir mes visi nuolankiai ji perskaitom. Vyskupas pasakoja karalienei, jog jos sužadėtinis Norfolkas išdavė savo karalienę škotų lordams. Ten rašoma, jog visi karalienės Elžbietos planai, visi jos tarybos patarimai, visi jos slapčiausi patarimai buvo perduoti Anglijos priešams Norfolko dėka. Tai labai šokiruojantis laiškas, kuris įrodo, galutinai įrodo, jog jis buvo škotų pusėje prieš Angliją ir dirbo karalienei Marijai. Neįtikėtinas dokumentas, kuris padaro Norfolką, be abejonės, visišku ir tikru išdaviku.

Tikrai užtraukiantis bausmę, visiškai užtraukiantis bausmę. Nebent kas nors paklaustų, ar šis laiškas buvo sulaikytas pakeliui pas škotų karalienę, ar paimtas iš jos kambarių? Visi žiūri į mane, žinoma, kas daugiau būtų aptikęs tokį laišką. Suklystu, kadangi ne aš aptikau šį laišką. Papurtau galvą, ir Barhamas sklandžiai atraportuoja, jog šis nepaprastas laiškas kažkaip pasimetė, buvo paliktas ne vietoje. Jis nebuvo išsiųstas, ir aš jo nesulaikiau. Škotų karalienė niekada jo nematė. Jis pasako mums rimtu veidu, jog šio itin kaltinančio laiško kopija buvo paslėpta kambaryje ir tarsi stebuklingai atrasta po keleto metų Morajaus grafo Džeimso, kuris jį įteikė Anglijos karalienei prieš mirtį.

Negaliu nieko padaryti, tik skeptiškai žiūriu į Sesilį, kuris mano, jog vyrai — ne vaikai, mėgstantys pasakas — bet pasaulio vyrai, jo bičiuliai lordai, patikės šiuo komplikuotu pramanu. Žvilgsnis, kuriuo į mane dėbso, yra tuščias. Aš esu kvailys, kad tikiuosi ko nors labiau įtikinančio. Sesiliui nerūpi, jei visa tai neturi prasmės; svarbu, jog laiškas užfiksuotas protokole, kad protokolas yra teismo dalis, jog jis tarnaus kaip įkaltintis, pateisinantis sprendimą pasauliui, o sprendimas bus paskelbti jį kaltu.

— Ar dabar jau galime pietauti? — paklausia jis maloniai.

Aš pakylu. Mes išeinam. Esu toks kvailas, jog ieškau Norfolko, kai mes, lordai, einame pietauti, ir manau, jog galėsiu akimirkai apkabinti jį per pečius ir sušnabždėti:

— Būk drąsus, sprendimo neišvengsi; tačiau po to seks atleidimas.

Žinoma, jis su mumis nepietauja. Aš pamiršau. Mes visi einame valgyti savo pietų į didžiąją salę, o jis eina vienas valgyti savo kameroje. Jis negali pietauti su mumis, jis izoliuotas nuo draugų, ir aš niekada neuždėsiu rankos jam ant pečių.

1 572 m. sausis Šefildo pilis Besė

Nejaučiu didelės meilės škotų karalienei, Dievas žino, tačiau prireiktų moters su kietesne širdimi nei mano, kuri negintų jos nuo mūsų naujo namų svečio ir laikino kalėjimo prižiūrėtojo — Ralfo Sadlerio. Jis kietaširdis ir irzlus senas vyras, visiškai atsparus bet kokiam grožiui, nesvarbu, ar tai baltas šerkšnas čia, ant Šefildo pilies medžių ar blyškus iškreiptas škotų karalienės grožis.

— Turiu savo nurodymus, — pasako jis kimiai, kai ji pasitraukia nuo pietų stalo, negalėdama nė akimirkos daugiau iškęsti girdėdama, kaip jis siurbia savo viralą. Sumurma kažką apie galvos skausmą ir palieka kambarį. Norėčiau ir aš taip lengvai pabėgti, tačiau esu šių namų šeimininkė ir turiu atlikti savo pareigą prieš svečius.