Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

— Atidarykit! Karalienės vardu! Atidarykit!

— Eik! — Džonas paragina mane. — Aš laikau tave! Šok. Pažiūriu žemyn. Po savimi sienos apačioje pamatau metalo švytėjimą, ten laukia kareiviai. Nuo pagrindinio namo atskuba tuzinas vyrų su deglais.

— Atidarykit!

Pamatau Merės Seton išsigandusį žvilgsnį ir gūžteliu pečiais. Bandau šypsotis, bet jaučiu, kaip dreba mano lūpa.

— Mon dieu! — pasakau. — Kas per triukšmas! Tik ne šiąnakt.

— Atidarykite karalienės vardu arba aš išlaušiu šias duris! — Sadleris subaubia kaip bulius.

Linkteliu Džonui.

— Atrodo, kad geriau bus, jei tu jį įleisi, — pasakau jam. Paduodu ranką Merei ir leidžiu jai padėti man nusileisti nuo lango.

— Greičiau, — liepiu aš. — Atrišk virvę. Nenoriu, kad jis pamatytų mane tokią.

Ji grabinėjasi, kai jis daužo duris su savo kardo rankena. Džonas atidaro duris, ir Sadleris įsiveržia vidun. Už jo stovi Besė, išbalusiu veidu, jos ranka tampo jo rankovę, sulaikydama ranką su kardu.

— Jūs prakeikta išdavikė, jūs prakeikta sukta išdavikė! — jis subaubia, kai įeina į kambarį ir pamato surištas paklodes ant grindų ir atidarą langą. — Ji turėtų nukirsti jums galvą, ji turėtų nukirsti jums galvą be jokio teismo posėdžio.

Aš stoviu kaip karalienė ir nieko nesakau.

— Sere Ralfai... — prieštarauja Besė. — Čia juk karalienė.

— Po velnių, aš pats galėčiau ją nužudyti! — stūgauja jis. — Jei išmesčiau jus pro langą dabar, galėčiau sakyti, jog virvė nutrūko, ir jūs nukritote.

— Pabandyk, — atkertu.

Jis užbaubia iš įniršio, Merė įsiterpia tarp mūsų, Džonas prieina arčiau, bijodamas, jog šis žiaurus žmogus susierzinęs puls mane. Tačiau Besė yra ta, kuri jam sutrukdo tvirtai suspausdama jo ranką.

— Sere Ralfai, — ramina tyliai. — Jūs negalite. Visi sužinotų. Karalienė apkaltintų jus bandymu nužudyti.

— Karalienė padėkotų Dievui už mane! — atšauna jis.

Ji papurto galvą.

— Nepadėkotų. Ji niekada tau neatleistų. Ji nenori, kad jos pusseserė mirtų, ji praleido trejus metus bandydama rasti būdą, kaip sugrąžinti ją į jos sostą.

— Ir pažiūrėk į padėką, kurią ji gauna! Pažiūrėk į meilę, kuri jai grąžinama!

— Netgi tada, — atsako ji ramiai, — ji nenori matyti jos mirusios.

— Aš galėčiau jai įteikti kaip dovaną.

— Ji nenori jos mirties ant savo sąžinės, — pasako Besė daug tiksliau. — Ji negalėtų to pakelti. Ji to nenori. Ji niekada to nepareikalautų. Karalienės gyvenimas yra šventas.

Jaučiuosi suledėjusi viduje, net nesižaviu Bese už tai, jog gina mane. Žinau, jog ji gina savo namus ir savo reputaciją. Ji nenori įeiti į istoriją kaip namų šeimininkė, kuri nužudė karališkąjį svečią. Merė Seton įspraudžia savo ranką į mano.

— Jūs jos nepaliesite, — pasako ji tyliai serui Ralfui. — Pirma turėsite nužudyti mane, pirma turėsite nužudyti mus visus.

— Tu esi palaiminta savo draugų ištikimybe, — su kartėliu mesteli seras Ralfas. — Nors pati esi tokia neištikima.

Nieko nesakau.

— Išdavikė, — drebia jis.

Pirmą kartą pažiūriu į jį. Matau, kaip jį užplūsta panieka nuo mano žvilgsnio.

— Aš esu karalienė, — prabylu. — Negaliu būti vadinama išdavike. Negali būti tokio dalyko. Aš esu karališko kraujo, negaliu būti apkaltinta išdavyste, negaliu būti teisėtai pasmerkta mirties bausmei. Aš neliečiama. Aš neatsakinėju tokiems kaip jūs.

Vena iššoka jo smilkinyje, jo akys išsipučia kaip žuvies.

— Jos didenybė yra šventoji, kad pakenčia jus savo žemėse, — suurzgia jis.

— Jos didenybė yra nusikaltėlė, nes laiko mane be mano sutikimo, — atkertu. — Išeikite iš mano kambario.

Jo akys susiaurėja, tikiu, jog jis nužudytų mane, jei tik galėtų. Tačiau negali. Aš esu neliečiama. Besė švelniai timpteli jo ranką, jie kartu išeina. Beveik galėčiau juoktis: jie eina atbulomis, žingsnis po žingsnio, kaip turėtų išeiti, kai kambaryje esama karališko žmogaus.

Duris užsidaro paskui juos. Mes liekame vieni su žvake, kuri leidžia vos matomą dūmą, atidaru langu ir surišta virve tabaluojančia erdvėje.

Merė įtraukia virvę, nugnybia žvakės nuodagą ir uždaro langą. Ji pažiūri į sodą.

— Tikiuosi seras Henris paspruko, — pasako ji. — Dieve, padėk jam.

Patraukiu pečiais. Jei seras Ralfas žinojo, kur ir kokiu laiku ateiti, vadinas, Sesilis perprato visą sąmokslą tą akimirką, kai seras Henris Persis išsinuomojo jo arklius. Be abejonės, jis dabar suimtas. Be abejonės, po keleto savaičių jis mirs.

— Ką mes darysime? — paklausia Merė. — Ką dabar darysime?

Įkvepiu.

— Mes planuosime, — atsakau. — Tai žaidimas, mirtinas žaidimas, Elžbieta yra kvailė, nes ji man nepaliko kito pasirinkimo, tik žaisti šį žaidimą. Ji kurs sąmokslus, kad mane išlaikytų, o aš kursiu juos, kad pabėgčiau. Ir mes galų gale pamatysime, kuri iš mūsų laimės, o kuri mirs.

1572 m. kovas Čatsvortas Besė

Esu kviečiama pasimatyti su savo vyru, jo advokatu ir jo prievaizdu jo asmeniniame kambaryje oficialiame susitikime. Jo advokatas ir klerkai atvyko iš Londono, aš turiu savo vyriausiąjį klerką, kad man patartų. Apsimetu, jog nieko nesuprantu; tačiau žinau, ką visa tai reiškia. Aš to laukiau visas savaites, kai Hovardą paskelbė kaltu, ir mano lordas tyliai grįžo namo.

Mano sutuoktinis tarnavo karalienei kaip bet kuris vyras tarnautų, tačiau net po nuosprendžio, kurio ji norėjo, jo neapdovanojo. Jis gali būti Anglijos perų teismo pirmininkas, tačiau didis lordas jis tik pagal reputaciją. Realybėje jis vargšas. Jam visiškai neliko pinigų ir nė vieno lauko, kuris nebūtų užstatytas. Jis grįžo iš Londono kaip žmogus, kurį pražudė jo paties laikas. Hovardas nuteistas mirti, ir Anglija dabar priklausys Sesiliui, o mano vyras negali taikiai ir gerai gyventi Sesilio Anglijoje.

Pagal mūsų vedybų sutartį mano sutuoktinis turi duoti man didžiulę sumą pinigų, kai mano sūnus sulauks pilnametystės. Henriui dabar dvidešimt vieneri, o Čarliui greit bus dvidešimt, mano vyras bus skolingas man jų palikimą ir pinigus už kitus mano vaikus balandžio pirmą dieną, kaip ir kitus įsipareigojimus man. Aš žinau, jog jis negali jų išmokėti. Jis negali sumokėti net dalies.

Be to, skolinau jam pinigus karalienės išlaikymui pastaruosius metus ir paskutinius šešis mėnesius žinojau, jog jis negalės man jų grąžinti. Išlaidos už prieglaudą ir škotų karalienės apsaugą jam kainavo visas nuomas ir įplaukas iš žemių, vis tiek niekad nepakako įplaukiančių pinigų. Kad sumokėtų savo skolas man, kad išpildytų savo vedybinį kontraktą, jis turės parduoti žemes arba pasiūlyti jas man vietoj pinigų, kuriuos turėtų sumokėti.

Jis pagaliau suvokė, kokioje krizėje yra, kai negalėjo iškelti įprastos šventės per Kalėdas. Jis pagaliau suvokė, jog negali pilti savo turtų škotų karalienei po kojomis. Kai jam pasakiau, jog nieko neliko lobių kambaryje, visame Derbišyre niekas neduotų mums paskolos, jis pagaliau pamatė nelaimę, kuri kasdien augo pastaruosius trejus metus, apie kurią jį perspėdavau kiekvieną kartą, kai išsiųsdavome sąskaitą karalienei ir negaudavom jokio užmokesčio. Kasdien galvojau per šiuos trejus metus, ką reiktų daryti su šiomis nepakeliamomis išlaidomis, kasdien tai mane graužė tarsi skausmas, aš žinau, ko noriu. Jo skurdas jam atėjo tarsi siurprizas, man jis buvo senas priešas.

Aš nesėdėjau be darbo. Tiesą sakant, sąmoningai perėmiau jo skolas iš skolininkų sau: saugojau jo skolas savo lėšomis, žinodama, kad jis negalės išsimokėti. Žinodama, ko noriu. Žinau, ko sieksiu, ir žinau, ko atsisakysiu.