Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Jos lūpos prasiveria, manau, ji nori man kažką pasakyti, ir, kad girdėčiau, net žengiu žingsnį į priekį, peržengdamas perų būrio ribas. Kento grafas yra šalia manęs, bet negaliu stovėti su juo, jei ji nori man kažką pasakyti. Jei ši karalienė pašauks mane vardu, taip kaip tik ji šaukia: „Šousbevi!“, tada turėsiu prie jos prieiti, kad ir ką man tai kainuotų. Jei ji išties į mane, aš laikysiu jos ranką. Laikysiu jos ranką net tada, kai ji dės galvą ant trinkos, jei tik ji to norės. Negaliu atsakyti jai dabar. Neatsakysiu jai dabar. Praleidau savo gyvenimą tarnaudamas vienai karalienei ir mylėdamas kitą. Sudaužiau savo širdį tarp jų; bet dabar, šią akimirką, šią jos mirties akimirką, aš esu jos vyras. Jei karalienė Marija pageidaus manęs šalia, ji turės mane. Aš esu jos. Aš esu jos. Aš esu jos.

Tada ji pasuka savo galvą, ir aš suprantu, jog ji negali kalbėti su manimi. Aš negaliu klausytis už ją. Ją pasiėmė dangus, ją pasiglemžė istorija. Aš ją praradau. Ji vis dar yra karalienė, ji nesugadins savo didžiausios akimirkos net menkiausia užuomina į skandalą. Ji vaidina savo vaidmenį čia, savo nukirsdinime, kaip vaidino savo vaidmenį dviejuose puikiuose karūnavimuose. Ji turi rodyti gestus ir sakyti žodžius. Ji daugiau niekad su manim nekalbės.

Turėjau apie tai pagalvoti, kai ėjau į jos kambarį pranešti jai, jog sulaukėme nuosprendžio. Ji turinti mirti kitą dieną. Aš to nesuvokiau. Todėl neatsisveikinau tada. Dabar praradau progą. Praradau amžiams. Negalėsiu atsisveikinti su ja. Nebent sušnabždėti.

Ji pasuka galvą ir pasako žodį klebonui. Jis pradeda melstis angliškai, aš pastebiu tipišką dirglų pečių trūkčiojimą ir aikštingai pasuktą galvą, tai reiškia, jog kažkas yra ne taip, kaip ji nori, kažkas pasakė jai kažką. Jos nekantrumas, jos užsispyrimas, netgi čia, ant ešefoto, pripildo mane pasigėrėjimu ja. Net prie mirties slenksčio ji suerzina, jog kažkas nevyksta taip, kaip ji nori. Ji reikalauja, jog jos valia būtų išpildyta kaip karalienės; ir Dievas žino, kad man buvo malonu jai tarnauti, tarnauti jai metų metus — daug, daug metų, šešiolika metų ji buvo mano kalinė ir mano mylimoji.

Ji atsisuka į trinką ir atsiklaupia prieš ją. Karalienės kambarinė žengia pirmyn ir užriša jos akis su baltu šaliku. Jaučiu aštrų skausmą delnuose ir pastebiu, jog suspaudžiau kumščius ir duriu nagais į savo delnus. Negaliu to pakelti. Mačiau daugybę mirties bausmių, tačiau niekada karalienės ir moters, kurią myliu. Niekada šito. Išgirstu tylią dejonę lyg kenčiančio gyvūno ir suvokiu, jog tai mano balsas. Sukandu dantis ir nieko nesakau, kol ji nebaigia melstis ir švelniai nepadeda galvos, savo išblyškusius skruostus prispausdama prie medžio.

Budelis pakelia kirvį ir tą akimirką... aš pabundu. Ašaros dar nenudžiūvo nuo mano skruostų. Verkiau per miegus. Verkiau kaip vaikas dėl jos. Paliečiu savo pagalvę, ji šlapia nuo mano ašarų, ir aš susigėstu. Esu paveiktas Hovardo mirties bausmės realumo ir bijau, jog tas pats gali nutikti škotų karalienei. Turbūt labai pavargau ir labai prislėgtas tuo, ką šiandien darėm, kad verkiau kaip vaikas per miegus.

Papurtau galvą ir einu prie lango. Tai negerai. Nesu lakios vaizduotės žmogus, tačiau negaliu atsikratyti to sapno. Tai buvo ne sapnas, tai buvo regėjimas. Detalės buvo tokios aiškios, mano skausmas buvo toks stiprus. Tai nėra vien tik sapnas, viskas taip ir bus, aš žinau. Dėl manęs; dėl manęs.

Aušta. Atėjo Hovardo mirties diena. Po tokios siaubingos nakties, ateina siaubinga diena. Šiandien mes nukirsim galvą Norfolko hercogui, turiu būti žmogus ir tarnas karalienės, kuri negali pasielgti kitaip, tik nužudyti savo giminę. Dieve, apsaugok mane nuo tokių sapnų. Dieve, apsaugok škotų karalienę nuo tokios baigties. Dieve, išgelbėk mano mylimąją, mano brangiąją, nuo tokios baigties; Dieve, pasigailėk manęs ir neleisk būti to liudininku.

1587 m. vasario 8 d. Hardviko salė Besė

Dieve, apsaugok juos šiandien ir visomis kitomis dienomis.

Neturiu priežasties mylėti nors vieną iš jų ir neturiu priežasties atleisti nors vienam iš jų, tačiau suprantu, kad atleidžiu jiems, šią jos mirties dieną ir galutinės jo širdies plyšimo dieną.

Ji buvo mano karalienės, mano šalies, mano tikėjimo ir mano, neabejotinai mano priešas. Jis buvo kvailys, dėl jos išleido visus savo turtus ir galų gale, kaip dauguma mūsų mano, dėl jos atidavė ir savo reputaciją, ir autoritetą. Ji sužlugdė jį, kaip sužlugdė daugelį kitų. Bet vis tiek suprantu, jog galiu atleisti jiems abiem. Jie buvo tuo, kuo gimė būti. Ji buvo karalienė, didžiausia tomis dienomis žinoma karalienė, jis tą matė, buvo riteris paklydėlis ir ją mylėjo.

Na, šiandien ji sumokėjo už viską. Atėjo diena, kurios jis bijojo, kurios ji prisiekinėjo, jog negali būti. Buvo šaltas žiemos rytas, kai ji nusileido žemyn laiptais Foteringėjuje ir pamatė pakylą pastatytą didžiojoje salėje ir didžius Anglijos vyrus, tarp jų ir mano vyrą, susirinkusius tapti jos mirties liudininkais.

Paskutinis sąmokslas negalėjo būti atleistas, negalėjo būti tiriamas, kad ji galėtų suversti kaltę kitiems. Sąmokslas nužudyti karalienę Elžbietą ir užimti jos sostą. Škotų karalienė lemtingai pasirašė prie jo savo vardu. Antonis Babingtonas, dabar jaunas vyras, kuris buvo mažasis Babingtonas, mano mielasis pažas, buvo vyriausias šio išdavikiško plano kūrėjas ir už tai sumokėjo savo gyvybe, vargšas jaunuolis. Trokštu, Dieve, kad niekada nebūčiau įpainiojus jo jos kelyje, nes ji atėmė jo širdį, kai dar buvo vaikas, ir buvo jo mirtis, kaip ir daugeliui kitų.

Po tūkstančių laiškų, kuriuos parašė, po visų sąmokslų, kuriuos surezgė, nepaisant savo pasirengimo ir budrumo, pagaliau ji buvo neatsargi, arba buvo įviliota į spąstus. Ji pasirašė savo vardu po ketinimu nužudyti karalienę Elžbietą, tai buvo jos mirties nuosprendis.

Ar jie padirbo parašą?

Kas žino?

Laisvės siekianti užsispyrusi kalinė ir nesąžiningi prižiūrėtojai. Karalienė ir Sesilis su Volsingamu. Kas žinos visą tiesą?

Tačiau iš dalies šiandien, nepaisant visko, škotų karalienė laimėjo mūšį. Ji visada sakė, jog nėra tragiška veikėja, ne karalienė iš legendos, tačiau galų gale pamatė, jog vienintelis būdas nugalėti Elžbietą, visiškai nugalėti ją — tapti heroje, kuria Elžbieta negalėjo būti: tragiška heroje, kančios karaliene, nukirsdinta visame savo grožyje ir jaunystėje. Elžbieta galėjo vadinti save karaliene Elžbieta I ir tvirtinti apie savo didį grožį, apsupta garbintojų; tačiau Škotų karalienė Marija bus ta, kurią visi atsimins kaip gražuolę kankinę iš šios valdžios, kurios mylimieji noriai dėl jos mirė. Jos mirtis yra Elžbietos nusikaltimas. Jos išdavystė yra viena didžiausių Elžbietos gėdų. Taigi ji laimėjo karūną. Ji pralaimėjo kovą dėl Anglijos sosto, tačiau ji laimės, kai bus rašomos istorijos. Istorikai, dauguma vyrai, įsimylės ją ir vėl iš naujo prikurs jai pateisinimų.

Man sakė, jog mano vyras ašarodamas stebėjo mirties vykdymą, be žado iš širdgėlos. Aš tuo tikiu. Žinau, jog jis aistringai ją mylėjo ir tai jam kainavo viską. Jis buvo per daug kasdieniškas vyras, kad būtų taip užvaldytas meilės — bet vis tiek taip nutiko. Aš buvau ten ir mačiau, kaip tai nutiko. Manau, kad joks vyras nebūtų jai atsispyręs. Ji buvo įkvepianti karalienė, mėnulio jėga, neatsispiriama. Jis įsimylėjo ją, ir ji iššvaistė jo turtus, išdidumą ir jo širdį.

O ji? Kas žino apie ją? Paklauskit bet kurio, kas mylėjo gražuolę princesę. Niekada negalėjai žinoti, ką ji galvoja. Princesės prigimtis buvo mįslinga, prieštaringa kaip jūra. Tačiau, mano nuoširdžia nuomone, ji nieko išvis nemylėjo.