Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Nueinu iki Tauerio. Storos sienos yra juodos prieš sidabrinį upės tylumą, tada pamatau karališką baržą greitai plaukiančią žemyn upe. Karalienė šiąnakt taip pat nesiilsi.

Barža tyliai įplaukia į uždorį, kur karalienė vieną kartą įėjo kaip išdavikė ir suriko lietuje, kad toliau neis. Prieinu prie mažų grotuotų vartukų didžiojoje sienoje, durininkas mane atpažįsta ir įleidžia. Kaip vaiduoklis stoviu didžiosios sienos šešėlyje ir matau karalienę tyliai einančią į Tauerį. Ji atėjo susitikti su hercogu, savo pusbroliu, artimiausiu giminaičiu jo mirties išvakarėse. Aš net neabejoju, kad ji jam atleis. Niekas negalėtų pasiųsti Tomo Hovardo į mirtį, jei matė jo pažemintą savigarbą, skausmo išvagotą jo gražų veidą, bet prie pat jo kameros durų ji susidrovi. Ji negali pakelti susitikimo su juo, bet nusprendžia praleisti naktį po tuo pačiu stogu kaip ir jis. Jis kameroje, ji — karališkąjame kambaryje. Jis niekada net nesužinos, kad ji čia, dalijasi su juo kančia. Ji žino, kad jis atsibudęs: meldžiasi ir ruošiasi mirčiai auštant, rašo savo vaikams, maldaudamas rūpintis vieniems kitais. Jis net neįtaria, kad ji yra taip arti, kai jis ruošiasi mirčiai jos įsaku. Bet ji yra šalia, nemiega kaip ir jis, žiūri pro grotas tame pačiame pastate, girdinti tylų lietaus kapsenimą ant to paties stogo. Dievas žino, kas vyksta jos galvoje; ji turbūt yra neapsisprendimo agonijoje, ar prisiimti tokį budėjimą.

Ji žino, kad jis turi mirti. Visi jos patarėjai sako, kad ji turi užgrūdinti savo širdį ir liepti įvykdyti mirties bausmę. Jis gali būti jos pusbrolis ir numylėtinis, bet jis yra žinomas ir pasiskelbęs maištininkas. Gyvas jis būtų bet kurio maišto vadas kasdien, kol tik ji valdys. Atleidus jam, kiekvienas šnipas tikėtųsi atleidimo, kaip Sesilis valdytų siaubu, jei būtų žinoma, jog karalienė yra gailestinga? Sesilio Anglija yra užtemdyta nuogąstavimų. Jis negali turėti karalienės, kuri tampa gera. Hovardas yra iššūkis siaubo valdymui, patinka jam tai ar ne. Jis turi mirti.

Tai jos pusbrolis, kurį mylėjo nuo vaikystės. Mes visi jį žinome ir mylime. Visi žinome istorijų apie jo charakterį arba sąmojį, apie jo absurdišką išdidumą ir puikų skonį. Mėgstame jo dosnų svetingumą, gėrėjomės puikiomis jo žemėmis, jo tarnų atsidavimu, jo rodytu atsidavimu žmonoms; tai žmogus, kurį didžiavausi vadindamas draugu. Mums visiems rūpi jo vaikai, kurie rytoj taps našlaičiais, dar viena Hovardų karta sudaužytomis širdimis. Mes norime, kad šis žmogus gyventų. Ir vis tiek ryt stovėsiu prieš jo kartuves ir būsiu jo egzekucijos liudininkas, patrauksiu žemyn upe ir jo pusseserei karalienei pasakysiu, kad jis mirė.

Mąstau apie tai eidamas takeliu aplink Baltąjį bokštą ir tada pastebiu, kad kitu keliu ateina dvi moterys. Deglo žybsnyje atpažįstu karalienę, einančią su freilina, dvaro rūmų sargybinis seka už jų, jo deglas rūksta šaltame ore, kuris slenka nuo upės.

— Jūs taip pat čia? — tyliai klausia manęs.

Nusiimu skrybėlę ir atsiklaupiu ant šlapių grindinio akmenų.

— Nesimiega, seni? — klausia lengvai šypsodamasi.

— Nemiegu ir liūdžiu, — sakau.

— Aš taip pat, — prisipažįsta atsidusdama. — Bet jei jam atleisiu, pati pasirašysiu sau mirties nuosprendį.

Atsistoju.

— Eikit su manimi, — paprašo ji ir paima mane už rankos. Einame kartu, lėtai, šalia mūsų mėnesienoje mirga Baltojo bokšto mūras. Kartu nueisime prie laiptų, vedančių prie bokšto vejos, kur stovi naujai pastatytos kartuvės ir kvepia šviežia mediena, tarsi scena laukianti savo aktorių.

— Melskit Dievo, jog tai baigtųsi čia, — sako ji žiūrėdama į kartuves, kur jos motina padėjo galvą. — Jei gali sustabdyti jos sąmokslą, Šrousberi, gali būti paskutinis žmogus, kuris dėl jos mirs.

Negaliu pažadėti. Kita karalienė eis į savo kapą reikalaudama laisvės, įrodinėdama savo asmens neliečiamybę, žinau tai dabar, pažįstu ją, ji yra moteris, kurią mylėjau ir stebėjau metų metais.

— Jūs niekad nepasiųstumėt jos myriop? — paklausiu labai tyliai.

Baltas veidas, kurį Elžbieta atsuka į mane, yra gorgonos. Šaltas atsumiantis pavojingo angelo grožis. Deglas už jos meta auksinę aureolę lyg šventosios, tačiau dūmų mirgėjimas atsiduoda siera. Jos žvilgsnis, triumfuojančios karalienės, apvestas ugnies ratu, keistas ir tylus, pripildo mane neapsakomo siaubo, tarsi ji būtų kažkoks pranašingas ženklas, liepsnojanti kometa pranašaujanti mirtį.

— Ji sako, jog jos asmuo yra šventas, tačiau jis nėra šventas, — prabyla ji tyliai. — Jau nebe. Ji yra Botvelo kekšė ir mano kalinė, ji nebėra pašventinta karalienė. Paprasti žmonės vadina ją kekše, ji sunaikino savo žavesį. Ji yra mano pusseserė, bet — žiūrėk čia — šiąnakt ji išmokė mane žudyti savo giminę. Ji privertė mane rizikuoti artimųjų gyvybėmis. Ji yra moteris ir karalienė kaip ir aš, ji pati man parodė, jog moteris ir karalienė nėra atsparios samdomiems žudikams. Ji pati parodė, kaip pridėti peilį prie karalienės gerklės. Aš meldžiu, jog man nereiktų skirti jai mirties bausmės. Aš meldžiuosi, jog tai baigtųsi čia, su mano pusbroliu, su mano mylimuoju pusbroliu. Aš meldžiuosi, jog jai pakaktų jo mirties. Nes jei man kada pasiūlys ją nužudyti, tai ji pati parodė man tą kelią.

Ji pasiunčia mane šalin mažu savo rankos gestu, aš nusilenkiu ir palieku ją su jos palydove ir dvaro rūmų sargybiniu bei jo deglu. Išeinu iš bokšto tamsumos į dar tamsesnes gatves ir grįžtu namo. Visą kelią už nugaros girdžiu seklio žingsnius. Kažkas mane dabar visą laiką stebi. Atsigulu į savo lovą apsirengęs, nesitikėdamas užmigti, bet užsnūstu ir susapnuoju baisiausią košmarą, kokį teko matyti gyvenime. Tai kratinys siaubingų minčių, visos klaidingos, suktai sudrumstos paties velnio, bet sapnas toks tikras lyg regėjimas, pranašystė to, kas ateina. Beveik patikiu, jog esu apkerėtas. Galėčiau patikėti, jog esu prakeiktas toliaregyste.

Stoviu prieš kartuves su karalystės perais, tačiau jie atveda prieš mus iš vidinio kambario ne Norfolką, tai kita klastinga karalienės pusseserė — mano Marija, mano mylimoji Marija, Škotijos karalienė. Ji dėvi savo tamsiai juodą velvetinę suknelę, jos veidas išblyškęs. Prie jos plaukų prisegtas ilgas baltas vualis, jos rankoje dramblio kaulo kryžius, aplink jos liekną liemenį apjuostas rožančius. Ji juodai balta kaip susitvarkiusi vienuolė. Ji tokia pat graži kaip pirmą dieną, kai ją pamačiau, apsuptą ugnies įlankoje prie Boltono pilies sienų.

Man bežiūrint, ji nusivelka viršutinę suknelę ir paduoda ją savo kambarinei. Perpildytoje didžiojoje salėje nuvilnija komentarai, nes jos apatinė suknelė yra skaisčiai raudono šilko, kardinolo mantijos spalvos. Šypsočiausi, jei nekramtyčiau savo lūpų tam, kad jos nedrebėtų. Ji pasirinko suknelę, kuri yra akibrokštas šiai protestantų auditorijai, sakydama jiems, jog ji tikrai yra krikščioniška moteris. Platesnis pasaulis, katalikų pasaulis, supras jos spalvos pasirinkimą visai kitaip. Skaisčiai raudona yra kančios spalva, ji eina į kartuves apsirengusi kaip šventoji. Ji skelbia save šventąja, kuri mirs dėl savo tikėjimo, mes, kurie ją teisėme ir esame čia, kad būtume jos mirties liudininkais, esame rojaus priešai. Mes darome Šėtono darbą.

Ji pažiūri per salę į mane, pamatau atpažinimo akimirką. Jos akys sušyla pamačiusios mane, ir žinau, jog mano meilė jai — kurią neigiau tiek metų — nuoga mano veide tam, kad ji ją pamatytų. Ji vienintelė supras, ką man reiškia čia stovėti, būti jos budeliu. Pradedu kelti ranką, bet patikrinu save, esu čia, kad atstovaučiau Anglijos karalienei, esu karalienės Elžbietos perų teismo pirmininkas, ne Marijos meilužis. Laikas, kai galėjau pasiekti karalienę, kurią mylėjau senai praėjo, aš neturėjau nė svajoti, jog galėsiu ją pasiekti.