Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Ačiū Dievui, ji manęs neišgirsta. Nenorėčiau, jog Merė manytų, jog tas vardas kartais ateina į mano galvą. Jis buvo mano pražūtis. Neturėčiau apie jį daugiau kalbėti.

— Seras Henris Persis, — praneša ji. — Dieve, palaimink jį. Jis atsiuntė šitą, atėjo iki manęs iš jaunojo Babingtono rankų. Seras Ralfas stebi jus taip atidžiai, kad nedrįsome perduoti jums iki dabar. Ruošiausi laikyti jį iki jūsų miego, jei prireiktų.

Merė perduoda man žinutę. Ji trumpa ir konkreti.

Būkit pasirengusi vidurnaktį. Padėkit žvakę prie savo miegamojo lango dešimtą, jei esat pasirengusi išvykti šiąnakt. Vidurnaktį užpūskit žvakę ir nusileiskit pro langą.

Aš turiu arklius ir sargybinį, iškart išvešiu jus į Prancūziją. Pasitikėkit manimi. Už jus atiduočiau savo gyvenimą. Henris Persis.

— Ar išdrįsit? — paklausia Merė. — Jūsų kambariuko langas nukreiptas į išorinę sodo pusę, turbūt tą langą jis ir turi omeny. Keturiasdešimties pėdų kritimas. Ne blogiau nei Boltono pily, būtumėt pasprukus tada, jei virvė nebūtų nutrūkusi nuo tos mergaitės.

— Žinoma išdrįsiu, — atsakau.

Iškart žvakės ima degti ryškiau, o pietų kvapas taip sukelia apetitą, jog pajuntu, kaip seilės ima tįsti burnoje. Mano palydovai kambaryje yra geri draugai, kurie manęs pasiilgs, kai išvyksiu, bet mėgausis mano triumfu. Staiga aš vėl gyva, gyva ir kupina vilties. Galvoju apie sero Ralfo Sadlerio siaubą ir Besės žlugimą, kai paspruksiu iš jų globos, ir negaliu nieko padaryti, tik kikenu nuo minties apie jų veidus, kai ryte sužinos, jog pabėgau. Nuvyksiu į Prancūziją ir įtikinsiu karalių ir jo motiną, jog turi išsiųsti mane namo į Škotiją su pakankamai didele armija, kad užvaldytų Škotijos lordus. Jie įsakys paleisti Botvelą, kad jis galėtų vadovauti mano armijai. Jie pamatys to privalumus, o jei ne, prašysiu pagalbos pas Pilypą iš Ispanijos. Galėčiau vykti pas jį, arba pas popiežių, arba pas bet kurį iš tuzino pasiturinčių katalikų, kurie man padėtų, jei nebūčiau čia, jei nebūčiau pusseserės įkalinta.

— O ne! Argi nepažadėjot Šrousberio grafui, jog nepabėgsit, kol jis toli nuo namų? Jis prašė jūsų garbės žodžio, ir jūs jį jam davėte, — Merė staiga apstulbsta prisiminusi. — Negalit sulaužyti jam duoto žodžio.

— Pažadas per prievartą yra nieko vertas, — pasakau linksmai. — Aš būsiu laisva.

1572 m. sausis Londonas Džordžas

Vos neužmiegu spoksodamas į žvakės liepsną, bandydamas skaityti užrašus, kuriuos pasidariau Norfolko teismo metu. Žodžiai, kuriuos prikeverzojau, susilieja ir tampa neaiškūs. Įkalčių iš Roso vyskupo pakaktų sunaikinti Norfolką, tačiau juos pateikė toks įbaugintas žmogus, jog net negalėjo sukurti įtikinamos istorijos. Pusė įkalčių aiškiai sudiktuoti Sesilio ir patvirtinti žmonių, išėjusių iš proto nuo siaubo ir skausmo. Kitos dalies niekas nepatvirtina, jokių liudytojų, jokių įkalčių. Tai tik Sesilio melas, grynas gėdingas melas.

Nuvarginau savo sielą mintimis, jog jei būčiau geresnis žmogus, atsistočiau ir demaskuočiau Sesilį už melagingus patarimus, pareikalaučiau, jog lordai atsistotų su manimi, visi nueitume pas karalienę ir pareikalautume, jog ji mus išklausytų. Esu didžiausias Anglijos žmogus, esu perų teismo pirmininkas, mano pareiga ir garbė ginti Angliją nuo blogų patarėjų.

Tačiau savo apmaudui žinau, jog nesu tas žmogus. Mano žmona greitai paaiškintų, jog neturiu nė proto, nė drąsos pareikšti ir apginti faktus prieš Sesilį. Neturiu prestižo tarp savo perų, neturiu karalienės ausies. Blogiausia iš visų, kad netekau išdidumo.

Paskutinis vyras, kuris mestų Sesiliui iššūkį, dabar yra prieš mus kaltinamas išdavyste. Jei mes būtume pasipriešinę Sesiliui, kai jis pirmą kartą padarė įtaką jaunos princesės mintims, arba būtume palaikę Dudlį, kai šis stojo prieš jį tomis ankstyvomis dienomis, jei būtume palaikę Hovardą prieš jį dar tik prieš mėnesį... Tačiau mes lyg šluota iš vytelių; jei laikytumėmės kartu, būtume nepalaužiami, tačiau Sesilis mus nulauš vieną paskui kitą. Čia nėra nė vieno, kuris pakils, kad išgelbėtų Tomą Hovardą. Čia nė vienas neatsistos tam, kad nuverstų Sesilį. Netgi aš, kuris žino apie Sesilio šnipinėjimą, jo melagystes ir tylius vyrus, kurie vykdo jo įsakymus visoje šalyje, vyrus, kurie iškentė kankinimus, priėmė šios valstybės įstatymus ir pasakė, kad jie neprieštaraus, jog Sesilio įsivaizduojami pavojai yra svarbesni negu įstatymai, vyrus, kurie meluoja už jį, ir iš tiesų jiems niekas nerūpi. Aš viską žinau ir nedrįstu stoti prieš jį. Tiesą sakant, būtent todėl, kad žinau, ir nedrįstu.

1572 m. sausis Šefildo pilis Marija

Mažutė žvakės šviesa šokinėja mano lange. Vidurnaktį, kai pasilenkiu jos užpūsti, aš sudvejoju, kai pamatau atsakomąjį mirktelėjimą iš greit užgesinto žibinto, žemai sodo šešėliuose, kur tamsūs medžiai styro virš tamsios žolės. Matyti nedidelis jaunas mėnulis, pasislėpęs už vėjo genamų debesų, nemetantis jokios šviesos ant akmeninės sienos po manimi. Siena tamsi kaip status skardis.

Dariau tai prieš trejus metus Boltono pilyje, kai pasitikėjau savo sėkme, maniau, jog jokios sienos negali manęs sulaikyti, maniau jog kažkoks vyras bus pasiryžęs mane išgelbėti. Elžbieta negalės atsispirti mano įkalbinėjimams, arba mano šeima sukils dėl manęs, Botvelas ateitų dėl manęs. Negalėjau patikėti, jog vėl būsiu gražiajame dvare, mylima, žavinti, visų širdyse.

Dabar ne tas pats. Aš ne ta pati. Pavargau nuo trijų metų kalėjime. Aš sunkesnė, praradau savo stiprybę, nebesu nenuilstanti, nenugalima. Kai lipau žemyn Boltono pilies siena, praleidau savaitę bėgdama nuo savo priešų, buvau užsigrūdinus. Čia trejus metus prabangiai įkalinta buvau persisotinusi ir nuobodžiavau, užsidegus netikrom viltimis ir išsiblaškiusi nuo savo svajonių, man niekada nėra gerai.

Esu kita moteris savo širdyje. Mačiau, kaip šiaurė pakyla ir nusileidžia dėl manęs, mačiau savo vyrus svyruojančius tarsi surinkti kaulai iš kartuvių nuo kaimo kelių. Sutikau tekėti už vyro ir sužinojau, jog jis suimtas. Aš laukiau ir laukiau Botvelo, įsitikinus, jog jis grįš pas mane. Jis negrįžo. Jis negali grįžti. Suvokiau, jog jis niekada negrįš pas mane, net jei įsakyčiau jam priešingai. Net jei pasiųsčiau ką nors pasakyti, jog nenoriu jo daugiau matyti, net jei jis suprastų draudimą kaip kvietimą, jis negalėtų ateiti.

Drąsos! Aš palenkiu galvą ir užpučiu mažytę liepsnelę. Neturiu ko prarasti bandydama, ir galiu viską gauti. Vos tik būsiu vėl laisva, susigrąžinsiu viską, savo sveikatą, grožį, turtus, optimizmą, patį Botvelą. Patikrinu, kad paklodės būtų užrištos aplink mano liemenį, paduodu galą Džonui, savo prievaizdui, nusišypsau Merei Seton ir ištiesiu jai savo ranką bučiniui. Nelauksiu jos, šį kartą neimsiu kartu su savim mergelės. Pradėsiu bėgti tą akimirką, kai mano kojos pasieks žemę.

— Atsiųsiu ką nors tavęs paimti, kai būsiu Prancūzijoje, — pasakau jai.

Jos veidas blyškus ir įsitempęs, akyse ašaros.

— Dievo greičiu, — pasako ji. — Bonne chance!

Ji atidaro lango groteles, Džonas apvynioja virvę iš paklodžių aplink stiprų medinį lovos stulpą ir prisitvirtina, kad išlaikytų mano svorį.

Linkteliu jam iš dėkingumo ir prieinu prie palangės, palenkiu galvą, kad iškiščiau ją pro langą, ir tą pačią akimirką kažkas ima stipriai trankytis į mano duris. Grubus Ralfo Sadlerio balsas ima šaukti: