Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Šaltas rytas, vis dar tamsu — dėl Dievo meilės, kodėl žmonės ne savo lovose? Arba nesirūpina savo reikalais? Kodėl jie čia, lygina gatves apgailėtinoje tyloje, pildydami gatves bloga nuojauta? Sesilis įsakė karalienės sargybiniams ir mero vyrams palaikyti tvarką, ir iš po plačių jų pečių vis išlenda balti eilinių vyrų ir moterų veidai, tikėdamiesi išvysti praeinantį karalienės pusbrolį, tikėdamiesi sušukti jam savo maldą, jog jis bus išgelbėtas.

Jie negauna progos net to padaryti. Žinoma, Sesilis niekuo nepasitiki, net susisielojusia gera Anglijos žmonių minios prigimtimi. Jis įsakė sargybiniams nugabenti Norfolką į Vestminsterio salę karališka barža palei upę. Irklai skrodžia vandenį pagal būgnų ritmą, nėra jokios vėliavos ant stiebo. Norfolkas keliauja be savo vėliavos, be šauklio, be savo gero vardo: svetimas sau pačiam.

Tai turbūt tamsiausias jo laikas, jis turbūt vienišesnis už bet kurį vyrą pasaulyje. Jo vaikams uždrausta jį matyti, Sesilis neleidžia niekam jo lankyti. Jis net neturėjo advokato, kuris jam patartų. Jis yra vienišas kaip žmogus, kuris jau kabo kartuvėse. Dar daugiau, jis net neturi kunigo savo pusėje.

Nėra nė vieno iš mūsų, nė vieno iš dvidešimt šešerių perų, pakviestų jo teisti, kuris neįsivaizduoja savęs jo vietoje. Daugelis iš mūsų prarado draugus ar gimines kartuvėse per pastaruosius kelerius metus. Galvoju apie Vestmorlandą ir Nortumberlandą — abu dingusius, abu atimtus iš manęs ir Anglijos, vieno žmona tremtyje, mirusio išdaviko našlė, ir kito slapstosi savo žemėse, prisiekinėdama, jog nenori nieko žinoti. Kaip tai galėjo nutikti Anglijoje, mano Anglijoje? Kaip galėjom taip greit nusiristi iki įtarinėjimų ir baimės? Dievas žino, jog esame labiau išsigandę ir labiau nepasitikintys vienas kitu, kol Pilypas iš Ispanijos grasina mūsų pakrantėms, nei kai buvo vedęs mūsų senąją karalienę ir sėdėjo mūsų soste. Kol mūsų karalius buvo ispanas, valdantis mus visus, buvom mažiau išsigandę nei dabar. Dabar bijome ir jo, ir jo religijos. Kodėl taip yra? Žmogus, kuris nežino, kas yra jo draugai, nežino, kas yra pasaulis, nežino savo tarnų, savo sąjungininkų, yra absoliučiai vienišas žmogus.

Turėsiu teisti savo draugą ir perą Tomą Hovardą, Norfolko hercogą, turėsiu išklausyti purvinų dalykų. Nepasitikiu įkalčiais, kurie buvo išplėšti iš kalinių, klykiančių iš skausmo. Nuo kada kankinimai tapo įkalinimo dalimi su tyliu teisėjo tarpininkavimu. Mes ne Prancūzijoje, kur kankinimai yra praktikuojami legaliai, mes nesam artistiškai žiaurūs ispanai; tapome protestantais, kad religija būtų privatus reikalas — ne primestas ugnimi ar kuolu. Mes esame anglai, ir toks žiaurumas yra neteisėtas, išskyrus specifinius valdovo prašymus sunkiais laikais. Taip yra Anglijoje.

Bet kuriuo atveju, taip turėtų būti.

Bet kuriuo atveju, taip kadaise buvo.

Kadangi karalienei patarinėja vyrai, kurie nekrūpčioja nuo truputėlio barbarizmo, dabar visokie įkalčiai man rodomi ir iš manęs tikimasi pritarimo. Vyrai, kuriuos metai iš metų laikiau savo draugais, gali būti paskelbti išdavikais ir nuvesti į kartuves, o jų kelias bus apipintas palūžusių tarnų prisipažinimais. Tokia naujoji Anglijos teisybė, kur pasakojimai išspaudžiami iš vyrų, metant akmenis ant jų pilvų, o teisėjui iš anksto pranešama, kokį sprendimą jis turi priimti. Mes palaužiame pažų dvasią, kad galėtume sulaužyti jų šeimininko kaklą.

Na, aš nežinau. Aš nežinau. Mes meldėmės ne dėl to, kai ilgėjomės savo Elžbietos. Tai nėra naujasis taikos ir susitaikymo pasaulis, kurį, tikėjomės, mums atneš nauja princesė.

Murmu visa tai sau pakankamai nerangiai judėdamas savo barža žemyn upe link Vestminsterio laiptų, kad išlipčiau iš besisūpuojančios valties tamsioje upėje ir užlipčiau prakeiktais laiptais, pereičiau per rūmų terasą vedančią link salės, niekada nebuvau labiau nusiminęs nei dabar, kai Sesilio didis planas padaryti Angliją saugią nuo katalikų, nuo ispanų, nuo škotų karalienės, pasiekia galutinį galingą aktą. Mano turtas sunaikintas, esu skolingas savo žmonai, mano ramybė suplėšyta į gabalėlius, mano žmona mane seka, moteriai, kurią myliu, nuplėšta garbė dėl jos melagysčių, ji — karalienės išdavikė, kita kadaise mylėta karalienė — mano pražūtis. Pakeliu galvą ir įeinu į salę taip, kaip Talbotas turėtų įeiti, kaip lordas tarp savo perų, kaip mano tėvas būtų įėjęs ir jo tėvas prieš jį, mes išsirikiavę į vieną ilgą liniją; manau, brangus Dieve, nė vienas iš jų negalėjo jaustis taip, kaip aš dabar: toks netikras, toks labai netikras ir toks pasimetęs.

Turiu aukščiausią sėdimą vietą, man iš abiejų pusių yra kiti lordai, kurie tirs šią apgailėtiną bylą kartu su manimi, Dieve, atleisk jiems už tarnystę čia. Sesilis išrinko šį teismą tinkamą savo tikslam. Hastingai yra čia: užkietėję škotų karalienės priešai; Ventvortas, Robertas Dudlis ir jo brolis Ambrozė; visi jie buvo Norfolko draugai senais gerais laikais, nė vienas nepasiryžęs rizikuoti savo reputacija dėl jo dabar, nė vienas nedrįstų ginti škotų karalienės. Visi mes, kurie buvome prieš Sesilį dar prieš trejus metus, dabar esam suburti kartu, kaip išsigandę mokyklinukai, daryti visko, ką jis palieps.

Sesilis ir pats čia yra — Berglis, kaip turėčiau atsiminti ir į jį kreiptis. Karalienės naujausias ir šviežiausias kūrinys: baronas Berglis, savo naujomis ryškiomis mantijomis, jo šermuonėlio apykaklė visa balta ir pūkuota.

Žemiau mūsų, lordų, yra karūnos teisėjai, prieš mus visus drapiruota pakyla, kur stovės Hovardas, kad atsakytų už kaltinimus. Už jo, sėdimos vietos kilmingiesiems, toliau stovimos vietos tūkstančiams žmonių ir piliečių, kurie atvyko į Londoną pasimėgauti unikaliu spektakliu — karališkojo pusbrolio atviru teismu už išdavystę ir sukilimą. Karališka šeima atsisuka prieš save dar kartą. Suprantame, jog nė trupučio nepajudėjome į priekį.

Aštuntą vis dar tamsu ir šalta. Prie durų pasigirsta šurmulys. Įeina Tomas Hovardas. Jis pasikeičia trumpu žvilgsniu su manimi, ir aš pamanau, jog paskutiniai treji metai nebuvo malonūs nė vienam iš mūsų. Žinau, jog mano veidą išvagojo raukšlės nuo rūpinimosi karaliene ir žlugus ramybei, o jis yra pilkas bei nuvargęs. Jis siaubingai pablyškęs, kalėjimo blyškumas atsiranda žmogui, pratusiam kasdien būti lauke bet kokiu oru, o dabar priverstinai izoliuotam. Tai Tauerio blyškumas, jis pamatė jį ant savo tėvo, ant savo senelio. Jis stovi ant pakylos, ir savo nuostabai, pamatau jo pozą — visada išpuikęs, visada per daug išdidus — dabar jis sulinkęs. Jis stovi lyg vyras, prislėgtas neteisingų kaltinimų.

Hercogas pakelia galvą, kai karūnos klerkas perskaito jam kaltinimus, jis apsižvalgo, kaip nuvargęs sakalas apžiūri arklides, visada budrus, visada pasirengęs pavojui, bet nebėra šviesaus Hovardų išdidumo jo akyse. Jie įkalino jį kambaryje, kuriame laikė ir jo senelį, kaltindami išdavyste. Jis gali nužvelgti veją, kur įvykdė mirties bausmę jo tėvui už nusižengimus prieš Karūną. Hovardai visada kėlė sau didžiausią pavojų. Tomas turėjo jausti, jog jo giminė prakeikta. Manau, jei jo pusseserė karalienė galėtų jį dabar matyti, atleistų jam vien iš pasigailėjimo. Jam galėjo būti blogai patarta, jis galėjo padaryti bloga, bet jis jau nubaustas. Tuoj baigsis šio vyro stiprybė.

Jo prašoma pasiteisinti, bet užuot atsakęs, ar jis kaltas, ar ne, paprašo teismo advokato, teisininko, kuris padėtų atsakyti jam į kaltinimą. Neturiu žiūrėti į Sesilį, kuris atmes prašymą; vyriausiasis teisėjas Katlinas jau stovi prieš visus, pakilęs ant kojų kaip mažutis vaikelis aiškinantis, jog teismo procese, kai nagrinėjamas valstybinės paslapties išdavimas, negalima turėti advokato. Hovardui tik galima atsakyti, ar jis buvo išdavikas, ar ne. Ir taip pat nėra jokio sušvelninimo, jei teismo procese, kai nagrinėjamas valstybinės paslapties išdavimas, jis prisipažįsta esąs kaltas, vadinas sako, kad nori mirti.