Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

— Ne dabar, — atsakau tyliai. — Jie išsiuntė jos vyskupą į tremtį Prancūzijoje, jos seklys, Ridolfis, pabėgo į Italiją. Ispanijos ambasadoriui buvo įsakyta pasitraukti, o visi kiti yra Taueryje. Škotai jos nenorės — ji nepatikima, sulaužė garbės žodį ir savo žodį, savo pažadą lordui Morfinui. Ir Sesilis nori būti tikras, jog Norfolko įkalčiai apkaltins ir ją. Klausimas tik toks: ką jis darys su įkalčiais, kurie prakeiks ją?

— Ar jie jai iškels teismą? Kokia gali būti bausmė?

— Jei jie įrodys, jog ji pakvietė ispanus įsiveržimui arba kūrė sąmokslą karalienės mirčiai, tada ji bus apkaltinta maištavimu prieš teisėtą valdovą. Tai lemtų mirties bausmę. Žinoma, jie negali įvykdyti jai mirties bausmės, tačiau gali apkaltinti ją ir uždaryti kalėjime visam laikui.

Besė tyli, ji negali pažiūrėti man į akis.

— Atsiprašau, — pasako ji nepatogiai.

— Bausmė už maišto kėlimą yra mirtis, — pasakau tvirtai. — Jei Sesilis galės įrodyti, jog ji bandė nužudyti Elžbietą, tada ji stotų prieš teismą. Ji nusipelnė teismo, ir mažiau vyrų mirtų už tai, ką ji padarė.

— Ji sako, jog Elžbieta niekada jos nenužudys. Ji sako, jog yra neliečiama.

— Žinau tai. Ji yra neliečiama. Tačiau jeigu ją pripažins kalta, ji amžiams atsidurs Taueryje. Ir jokia jėga Europoje jos neapsaugotų.

— Ką Norfolkas galėtų pasakyti apie ją blogo?

Aš patraukiu pečiais.

— Kas žino, ką ji jam rašė, ar ką ji rašė ispanams, savo sekliui, popiežiui? Kas žino ką ji jiems pažadėjo?

— Ir pats Norfolkas?

— Manau, tai bus išdavystės teismas, — nusprendžiu. — Aš turėsiu būti vyriausias teisėjas. Tai atrodo sunkiai įmanoma. Kad turėsiu būti Tomo Hovardo teisėjas! Mes praktiškai kartu užaugom.

— Jis bus išteisintas, — pranašauja ji. — Arba karalienė atleis jam po nuosprendžio. Jie nesutarė, kaip būna tarp pusbrolių ir pusseserių, tačiau ji myli jį.

— Meldžiuosi, kad taip ir būtų, — prisipažįstu jai. — Nes jei turėsiu pasukti kalaviją į jo pusę ir perskaityti mirties nuosprendį, tai bus tamsi diena man, ir dar blogesnė diena visai Anglijai.

1571 m. gruodis Čatsvortas Marija

Skausmingai kėblinu po kiemą, mano kojos tokios sustingusios ir skausmingos, jog vos galiu paeiti, kai pamatau atskriejantį akmenį iš išorinės sienos pusės, kuris nukrenta netoli mano kojų. Popieriaus gabalėlis apvyniotas aplink jį, nepaisydama skausmo keliuose, iškart užlipu ant jo, paslėpdama po savo sijonais.

Mano širdis ima smarkiai plakti, jaučiu, kaip mano lūpos šypsosi. Ak, vėl prasideda, dar vienas pasiūlymas, dar vienas sąmokslas. Maniau, jog esu per daug įskaudinta ir nugalėta, kad pradėčiau dar vieną sąmokslą, tačiau dabar vienas nukrito man prie kojų, ir aš jaučiu, kaip mano viltis įsižiebia matydama dar vieną laisvės galimybę.

Apsidairau aplink, niekas į mane nežiūri, išskyrus mažąjį pažą, Antonį Babingtoną. Greit kaip jaunuolis žaidžiantis futbolą nuspiriu akmenį link jo, jis pasilenkia, pakelia akmenį ir įsideda jį į kišenę. Nusvirduliuoju dar porą žingsnių, nuvargusi, tarsi mano keliai būtų sulinkę, tada pašaukiu jį prie savęs.

— Paskolink savo petį, berniuk, — paprašau. — Mano kojos per silpnos pasivaikščiojimui šiandien. Padėk man nueit iki mano kambario.

Aš beveik tikra, jog niekas mūsų nestebi, tačiau tai dalis sąmokslo malonumo, laukti, kol esame ant laiptų posūkio, ir staigiai jam pasakyti: „Dabar! Dabar!“, jis įkiša savo mažą rankutę į kelnių kišenę, išvynioja akmenį ir paduoda man suglamžytą popierių.

— Geras berniukas, — sušnabždu. — Ateik pas mane per pietus, duosiu tau cukruotą slyvą.

— Aš tarnauju jums dėl tikėjimo, — atsako jis. Jo tamsios akys spindi iš susijaudinimo.

— Žinau, pats Dievas apdovanos tave už tai, tačiau aš ir norėčiau tau duoti cukruotą slyvą, — pasakau šypsodamasi jam.

Jis išsišiepia, palydi mane iki kambario durų ir tada nusilenkęs mane palieka. Agnesė Livingston padeda man įeiti.

— Ar jums skauda? Grafienė žada ateiti pasėdėti su jumis šią popietę. Ar pasakyti jai, kad neitų?

— Ne, leisk jai ateiti, leisk jai ateiti, — pasakau. Nedarysiu nieko, kas leistų jiems pagalvoti, jog prasideda naujas sąmokslas, prasideda naujas karas.

Atsiverčiu religinių poemų knygą ir paslepiu popierių tarp lapų. Atsidaro durys, įeina Besė, padaro reveransą ir prisėda man pakvietus. Nuo savo kėdės, padėtos žemiau, ji negali matyti mano laiško. Mano nuostabai, ji įsikuria siūti kartu su manim, kai aš turiu šį laišką, šį naują pakvietimą sunaikinti jos karalienę ir ją pačią, atverstą prieš save.

Leidžiu sau žvilgtelėti į jį ir tada aikteliu iš siaubo.

— Pažiūrėk į tai, — staiga pasakau jai. — Pažiūrėk! Pažiūrėk, kas atskrido per kiemo sieną.

Piešinys vaizduoja mane kaip undinę, nuoga kekšės krūtine, o po juo nešvankus eilėraštis išvardijantis mano vyrus, sakantis, jog jie visi mirs, tarsi mano lova būtų rūsys su mirusiųjų palaikais. Čia rašoma, jog vargšas Francis iš Prancūzijos buvo dėl manęs nunuodytas, Darnlį nužudė Botvelas, aš nusitempiau jį į savo lovą vietoj apdovanojimo. Čia rašoma, jog Botvelas kaip lunatikas laikomas grotuotoje oloje, atsiveriančioje į Šiaurės jūrą. Aš vadinama jo prancūziška kekše.

Besė įmeta lapelį į židinį.

— Purvas, — pasako ji paprastai. — Negalvokit apie tai. Kažkas turbūt prisigėrė kalėdinio alaus, sudainavo trumpą dainelę ir nupiešė paveiksliuką. Tai niekai.

— Tai nukreipta prieš mane.

Ji patraukia pečiais.

— Naujienos apie Ridolfio sąmokslą pasklis po karalystę, būsite dėl to kaltinama. Praradote žmonių meilę, kurią turėjote, kai jie manė, jog esate princesė, su kuria škotai negailestingai elgiasi. Dabar jie mano, jog mums atnešate vien nelaimes. Visi bijo ir nekenčia ispanų. Jie ilgai neatleis, kad pakvietėte juos pulti mus. Net katalikai kaltina jus popiežiaus kurstymu prieš Elžbietą. Jie norėjo gyventi taikoje, mes visi norėjome gyventi taikoje, o jūs viską griaunate.

— Tačiau tai ne apie ispanus ir visą tai, — paprieštarauju. — Čia neminimas Ridolfis arba Norfolko hercogas. Viskas apie Darnlį, Škotiją, Botvelą.

— Vyrai aludėse viską atkartos nešvankiai. Tačiau jums neturi rūpėti, ką jie šneka. Jie pasakys bet ką, be to čia jau sena istorija.

Papurtau galvą, tarsi norėdama surikiuoti mintis ir paimu savo mažą šunelį, apkabinu jį, norėdama paguodos.

— Bet kodėl ši sena istorija? Kodėl dabar?

— Jie liežuvauja apie tai, ką išgirsta, — atsako ji tvirtai. — Argi tai ne nuolatinės naujienos? Sena istorija?

— Tačiau kam kalbėti apie ją dabar? — neatlyžtu. — Kodėl jie nekaltina manęs popiežiaus kurstymu arba ispanų pakvietimu? Kodėl ši sena istorija svarbesnė už naujas? Kodėl dabar?

— Nežinau, — pripažįsta ji. — Negirdėjau jokių gandų čia. Ir nežinau, kodėl dabar jie vėl turėjo išlįsti.

Aš linkteliu. Manau, jog žinau, kas dedasi, ir esu įsitikinusi, kas tai daro. Kas dar apjuodintų mano vardą, jei ne jis?

— Kaip manai, Bese, galbūt vyrai išsiųsti sekti į aludes ir turgus dėl karalienės, jie gali taip pat gerai šnekėti kaip ir klausytis? Kai klausosi, ar nėra jokios grėsmės jai, manai, nepateikia paskalų apie mane? Apie jos visus priešus? Nemanai, kad kai jie klausosi pro raktų skylutes, jie taip pat lašina baimę ir nuodus į eilinių žmonių galvas? Nemanai, jog jie koneveikia mane, skleidžia nepažįstamiesiems baimę, karo siaubą, kaltinimus žydams ir katalikams? Nemanai, jog visa ši šalis yra ištikima Elžbietai, nes ji priverčia juos bijoti? Ji turi agentų, kurių darbas yra skleisti siaubą, kad išlaikytų žmones ištikimus?