Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

— Aš nieko nežinau, — pasako ji su išdykusiu pasitikėjimu.

— Aš jam ką tik sakiau, jog tas Ridolfis galėjo pasinaudoti jūsų vardu be jūsų leidimo, — pasakau. — Jis manimi netiki. Man rodos, aš netikiu pats savimi. Jūs pažįstat Ridolfį, argi ne? Jūs įgaliojot jį, argi ne? Išsiuntėt pas popiežių, pas Nyderlandų kunigaikštį, pas Pilypą iš Ispanijos, įsakėte jam suplanuoti puolimą? Nepaisant to, jog esat prisiekusi naujam susitarimui su Elžbieta ir parašėt savo vardą po taikos sutartimi su ja? Nepaisant to, kad pažadėjote Mortonui nustoti regzti sąmokslus ir siųsti laiškus? Nepaisant to, jog pažadėjot man asmeniškai, tik tarp mudviejų, mano prašymu, kad jūs tuo pasirūpinsite? Nors jūs ir žinot, jog jie atims jus iš manęs, jei aš jūsų nesaugosiu?

— Aš negaliu gyventi kaip mirusi moteris, — ji sušnabžda, nors esame vieni, ir sode nėra jokių garsų, išskyrus vėlyvos popietės strazdo dainą. — Negaliu atsisakyti savo tikslų gyvenime. Negaliu gulėti kaip lavonas karste ir tikėtis, jog kažkas bus pakankamai malonus ir nugabens mane į Škotiją arba Londoną. Turiu būti gyva. Turiu veikti.

— Tačiau jūs pažadėjot, — kaip vaikas laikausi savo. — Kaip galiu patikėti kažkuo, jei girdžiu jus prisiekiant savo kaip karalienės garbe ir tada sužinau, jog tai nieko nereiškia? Ką tai reiškia?

— Aš esu įkalinta, — pasako ji. — Viskas neturi reikšmės, kol nesu laisva.

Aš taip supykstu ant jos ir jaučiuosi toks išduotas, jog atsuku jai nugarą ir greitu žingsniu nueinu. Tai įžeidimas karalienei, vyrai būdavo ištremiami iš dvarų dėl daug mažesnių nusižengimų negu nugaros atsukimas. Sustoju, kai suvokiu, ką padariau, tačiau neatsisuku ir nepuolu ant kelių.

Jaučiuosi kaip kvailys. Visą laiką galvojau tik geriausia apie ją, pranešdavau Sesiliui, jog perėmiau žinutes, ir ji jų negavo. Sakiau jam, jog esu įsitikinęs, kad ji jų nekvietė, jog traukia sąmokslininkus, tačiau nekuria sąmokslo pati, ir visą laiką jis žinojo, jog karalienė rašo išdavikiškas ir maištaujančias instrukcijas, planuodama sugriauti taiką šalyje. Visą tą laiką jis žinojo, jog yra teisus, o aš ne, jog ji yra priešas, mano švelnumas jai yra kvailystė, jei ne išdavystė. Ji atliko velnio vaidmenį, aš ja pasitikėjau ir jai padėjau, nepaisydamas savo interesų, nepaisydamas savo draugų, nepaisydamas Anglijos piliečių. Buvau kvailys šiai moteriai, ji piktnaudžiavo mano pasitikėjimu, mano namais, mano turtu ir užgauliojo mano žmoną.

— Jūs užtraukėte man gėdą, — sušunku vis dar nusisukęs nuo jos, nuleista galva ir nusukęs į ją nugarą. — Gėdą prieš Sesilį ir dvariškius. Prisiekiau, jog galėsiu jus saugoti ir laikyti atokiai nuo sąmokslų, o jūs pavertėte mano priesaiką melaginga. Darėte suktybes, kurias sumanydavote, ir padarėte iš manęs kvailį. Kvailį.

Pritrūkstu kvapo, baigiu sukukčiodamas iš mirtinos gėdos.

— Išnaudojot mane kaip kvailį.

Ji vis dar nieko nesako, aš vis dar nežiūriu į ją.

— Pasakiau jiems, jog nerengėte sąmokslo, jog galima jumis pasitikėti, — aiškinu. — Pasakiau jiems, jog sudarėte sutartį su karaliene, davėte pažadą Mortonui ir prisiekėte savo garbe. Maniau, jog niekada nesulaužytumėt savo žodžio. Tik ne savo kaip karalienės garbės žodžio. Pažadėjau jūsų vardu. Sakiau, jog davėte žodį. Sakiau, jog tai yra taip pat gerai kaip auksinė moneta. Juk esate karalienė, karalienė par excellence, ir moteris negalinti būti negarbinga.

Sudrebu įkvėpdamas.

— Nemanau, jog žinote, kas yra garbė, — ištariu su kartėliu. — Nemanau, jog žinote, ką reiškia garbė. Jūs man nuplėšėte garbę.

Pajuntu jos prisilietimą, švelnų tarsi krentantis vainiklapis. Ji priėjo man už nugaros ir padėjo savo ranką ant peties. Nejudu, ir ji švelniai priglaudžia savo skruostą prie mano mentikaulio.

Jei pasisukčiau, galėčiau paimti ją į savo glėbį, ir jos skruosto vėsa būtų kaip balzamas mano raudonam ir piktam veidui.

— Palikote mane kvailio vietoj prieš mano karalienę, dvariškius ir prieš mano žmoną, — iškošiu, virpančia nuo jos prisilietimo nugara. — Jūs nuplėšėte man garbę mano namuose, o man niekas nerūpėjo labiau nei garbė ir namai.

Jos ranka stipriau suspaudžia mano petį, lengvai trukteli švarką, ir aš atsisuku į ją pažiūrėti. Jos tamsios akys pilnos ašarų, jos veidas perkreiptas sielvarto.

— Ak, nesakykit taip, — sušnabžda. — Šousbevi, nekalbėkit apie tokius dalykus. Jūs buvot man toks garbingas vyras, buvot mano draugas. Niekada neturėjau vyro, kuris man tarnautų kaip jūs. Niekada neturėjau vyro, kuris manim rūpintųsi ir nieko nesitikėtų atgal. Galiu pasakyti, jog myliu...

— Ne, — nutrauksiu ją. — Nesakykit daugiau nė vieno žodžio. Daugiau nieko nežadėkit. Kaip turėčiau klausyti to, ką man sakote? Negaliu pasitikėti niekuo.

— Aš nelaužau savo žodžio! — ji atkakliai laikosi savo. — Aš niekada nedaviau tikro savo žodžio. Esu kalinė, nesu verčiama sakyti tiesą. Esu priversta, ir mano pažadas nieko nereiš...

— Jūs sulaužėte savo žodį, o taip pasielgdama sudaužėte man širdį, — pasakau paprastai, ištrūkstu iš jos rankų ir nueinu nuo jos neatsigręždamas.

1571 m. spalis Šefildo pilis Besė

Šaltas ruduo, lapai nuo medžių krenta anksčiau, netgi oras šiemet bus negailestingas. Mes išvengėme nelaimės tik per plauką, nieko daugiau. Škotijos karalienės seklys ir sąmokslininkas, Robertas Ridolfis, suvienijo visas didžiąsias jėgas krikščioniškajame pasaulyje prieš mus. Jis aplankė Romos popiežių, Albos kunigaikštį Nyderlanduose, Ispanijos karalių ir Prancūzijos karalių. Jie visi pasiuntė aukso arba vyrų arba ir to ir to, kad pasiruoštų puolimui, kurios metu turėjo būti nužudyta karalienė Elžbieta ir karalienė Marija užimtų sostą. Tik pagyrūniškas Ridolfio šnabždėjimas apie sąmokslą pasiekė aštrias Sesilio ausis ir mus visus išgelbėjo.

Sesilis suėmė škotų karalienės vyskupą tam, kad pasiliktų su Elio vyskupu kaip namų svečias. Turbūt buvo linksmas vakarėlis. Jis nusivedė savo tarną į Tauerį ir kankino jį kankinimo suole po akmenimis, pakabino jį už riešų. Vyriškis — senas škotų karalienės tarnas — pasakė kankintojams viską, ko jie klausė ir turbūt dar daugiau. Tada ten pat atsidūrė Norfolko vyrai. Nelaimėliai stūgavo, kai jiems traukė nagus. Robertas Higfordas parodė slaptą vietą, kur buvo slepiami laiškai, po stogo plytelėmis. Viljamas Barkeris papasakojo jiems apie sąmokslą. Lorensas Banisteris iššifravo Škotijos karalienės laiškus jos sužadėtiniui, Norfolkui, pilnus pažadų ir meilės. Galiausiai jie suėmė Kembridžšyre viešintį Škotijos karalienės ambasadorių ir draugą, vyskupą Džoną Leslį, padovanojo jam viešnagę į Tauerį ir suteikė skausmo, palaužusio daugybę vyrų. Vyskupas viską papasakojo.

Dar viena suėmimų banga, ir pats Norfolkas vėl buvo įmestas į Tauerį. Tai neįtikėtina, tačiau atidavęs visą pagarbą mūsų karalienei Elžbietai, jis ėmė rašyti ir kurti sąmokslą su kita karaliene, sunkiai dirbo su Ispanija ir Prancūzija, planuodamas sugriauti mūsų taiką.

Tikiu, jog trūko dienos, ir ispanai būtų įsiveržę ir sunaikinę mus, nužudę Elžbietą, pasodinę šią pačią tikriausią įpėdinę Kruvinąją Mariją Tiudor — Kruvinąją Mariją Stiuart — į Anglijos sostą, o ugnys karštai degtų Smitfylde protestantų kankiniams dar kartą.

Ačiū Dievui, Ridolfis yra pagyrūnas, ačiū Dievui, Ispanijos karalius yra apdairus vyras. Ačiū Dievui, Norfolko hercogas yra kvailys, kuris išsiuntė auksą su nepatikimu pasiuntiniu, ir sąmokslininkai išsidavė patys. Ir, ačiū Dievui, Sesilis buvo ten, savo seklių voratinklio centre, žinantis viską. Jei kitai karalienei viskas būtų pavykę, ji dabar būtų Vaithole, Elžbieta būtų mirusi, o Anglija, mano Anglija, būtų prarasta.