Besė išsekinta nerimo dėl pinigų ir ateities baimės bei ilgo kartaus pasipiktinimo manimi. Šį rudenį esame atgailaujanti šeimyna. Turiu vilties, jog škotai ateis pas mane dar kartą ir paprašys sugrįžti, turiu tikėti, jog naujas šalininkas man parašys pabėgimo planą, turiu tikėti, jog Pilypas iš Ispanijos nepraras drąsos po šio pražūtingo plano pabaigos. Plano, kuris, mes prisiekėme, negali žlugti. Negaliu rasti drąsos parašyti dar kartą, pradėti iš naujo, susiūti sąmokslo daleles.
Galvoju apie Šrousberio pasakymą, jog sulaužiau savo duotą pažadą kaip karalienė, ir svarstau, ar kas nors dar pasitikės manimi ateityje, ar galvos, jog galima tikėti mano nuomone. Manau, jog esu visiškai nugalėta šįkart. Mano didžiausias šalininkas ir vienintelis draugas Botvelas vis dar įkalintas Danijoje be vilties būti išleistas. Jis rašo man, jog išprotės izoliuotas. Visos mano koduotės iššifruotos, mano draugai įkalinti, ambasadorius apleido mano tarnybą, mano sužadėtinis apkaltintas išdavyste ir vyras, kuris mane mylėjo, net to nežinodamas, daugiau nežiūrės man į akis.
1571 m. gruodis Šefildo pilis Džordžas
Maniau, jog man skauda. Maniau, jog praradau žmonos meilę ir pareigą, kuri nusprendė, jog esu kvailys. Įsipareigojau tylomis, visada tylomis, moteriai, kuri buvo taip toli virš manęs ir daugiau nei karalienė — angelas. Tačiau dabar supratau, jog yra dar vienas pragaras, žemiau negu tas, kurį žinojau esant. Dabar sužinojau, jog moteris, kuriai slapta prisiekiau ištikimybę, yra išdavikė, išdavusi save, sulaužiusi priesaiką, melagė, negarbingas žmogus.
Galėčiau juoktis galvodamas, kaip iš aukšto žiūrėjau į savo Besę, kai ji grįždavo iš ūkininkų pastato, kalbėdavo su Derbišyro akcentu, teigdavo, jog yra protestantė, nors nemokėjo nieko apie teologiją, reikalaudavo biblijos anglų kalba, nes nemokėjo lotynų, nežinojo, kaip dekoruoti sienas, statyti baldus pagrobtus iš apgriuvusios bažnyčios. Blogiausiu atveju ji tebuvo vagies našlė, ūkininko dukra. Galėjau dabar juoktis iš savo puikybės nuodėmės, tačiau tai skambėtų tarsi mirties barškėjimas gerklėje.
Niekindamas savo žmoną, tiesmukai paprastai mielą savo žmoną, atidaviau savo širdį ir išleidau savo turtus dėl moters, kurios žodžiai yra tarsi vėjas, o jis gali pūsti kur tik nori. Ji gali šnekėti trimis kalbomis, tačiau nė viena iš jų negali sakyti tiesos. Ji gali šokti kaip italė, tačiau negali eiti tiesia linija. Ji gali siuvinėti geriau negu siuvėja ir teisingai rašyti, tačiau jos antspaudas dokumento apačioje nieko nereiškia. O mano Besė žinoma visoje Derbio grafystėje už sąžiningus mainus. Kai Besė sudera dėl sandėrio, jis garantuotas, galima rizikuoti gyvybe. Šita karalienė galėtų prisiekti Tikrojo Kryžiaus nuolauža — vis tiek tai būtų laikina.
Išleidau savo turtus dėl šios veidmainės karalienės, atidaviau savo garbę šiai chimerai. Iššvaisčiau Besės kraitį ir jos vaikų palikimą tam, kad ši moteris būtų aptarnaujama kaip priklauso karalienei, niekad nežinodamas, kad po valdžios simboliu sėdi išdavikė. Leidau jai sėdėti soste ir vadovauti dvariškiams savo namuose ir įsakinėti taip, kaip ji pageidauja, nes tikėjau, giliai savo ištikimoje širdyje, jog ši karalienė kitokia, nei kada nors buvusi.
Na, aš buvau beveik teisus. Ji yra tokia karalienė, kokios prieš tai dar nebuvo. Ji yra karalienė be karalystės, karalienė be karūnos, karalienė be orumo, karalienė be žodžio, karalienė be garbės. Ji buvo įšventinta Dievo ir patepta Jo šventu aliejumi, tačiau kažkaip Jis apie ją visiškai pamiršo. O gal ji ir Jam pamelavo.
Dabar turėsiu ją visiškai pamiršti.
Besė nedrąsiai ateina į mano kambarį ir stovi ant slenksčio, tarsi nežinodama, ar yra laukiama.
— Užeikit, — pakviečiau. Noriu kalbėti maloniai, tačiau mano balsas šaltas. Daugiau tarp mudviejų nieko malonaus nebeliko. — Ko norėjote iš manęs?
— Nieko! — atsako ji nepatogiai. — Tik žodžio.
Pakeliu galvą nuo popierių, kuriuos skaičiau. Mano ekonomas reikalavo, kad juos pamatyčiau. Tai ilgi skolų sąrašai, pinigai, kuriuos pasiskolinome, kad finansuotume karalienės išlaikymą, o jų apmokėjimo terminas baigiasi kitais metais. Nežinau kito būdo, kaip juos sumokėti, tik parduodant savo žemes. Uždengiu popieriaus lapu, kad Besė negalėtų pamatyti, nėra prasmės jos taip pat jaudinti, ir lėtai atsistoju.
— Nereikia, aš nenorėjau jūsų sutrukdyti, — atsiprašinėdama pasako ji.
Mes nuolat atsiprašinėjam vienas kito pastarosiomis dienomis. Vaikštome pirštų galais, tarsi namuose būtų mirtis. Tai mūsų laimės mirtis, ir aš dėl to kaltas.
— Jūs netrukdote man, — prieštarauju. — Kas nutiko?
— Atsiprašau, tačiau nemanau, kad galėtume atidaryti namus per šį Kalėdų festivalį, — ji greit išberia. — Negalime pamaitinti visų ūkininkų nuomininkų ir jų šeimų, kaip ir visų tarnų. Tik ne šiemet.
— Nėra pinigų?
Ji linkteli.
— Nėra pinigų.
Bandau nusijuokti, tačiau tai skamba nedorai.
— Kiek tai gali kainuoti? Manau, tikrai turim monetų ir lėkščių, pakankamai brangenybių, jog užtektų pietums ir alui mūsų žmonėms?
— Mėnesių mėnesiais dar to nebus.
— Turbūt jau bandote skolintis?
— Jau pasiskolinau viską, kiek galėjau. Jau užstačiau žemes. Jie nepriima jų už pilną kainą, jie ima abejoti mūsų galimybėmis susimokėti. Jei niekas nepagerės, mes turėsime vykti į Londoną pas auksakalius ir pasiūlyti jiems lėkštes.
Aš susiraukiu.
— Tik ne mano šeimos gėrybes, — prieštarauju, galvodamas apie ornamentuotas lėkštes, lydomas lyg metalo laužas. Pagalvoju apie auksakalius, kurie svers mano stalo sidabrą ir pamatę mano šeimos ornamentą ims juoktis, jog aš iki to nusiritau.
— Ne, žinoma, ne. Pirmiausia parduosime mano daiktus, — atsako ji ramiai.
— Atsiprašau už tai, — ištariu. — Geriau pasakykit savo ekonomui, kad pasakytų nuomininkams, jog jie negali ateiti pietų šiais metais. Galbūt kitais.
— Jie visi žinos kodėl, — perspėja ji mane. — Jie žinos, jog mes žlungame.
— Aš įsivaizduoju, jog visi žino, — pasakau. — Kadangi rašau karalienei kas mėnesį, prašydamas grąžinti man skolas, ir laiškai jai skaitomi viešai. Visas dvaras žino. Visas Londonas žino. Visi žino, jog esame per plauką nuo pražūties. Niekas nepasiūlys mums paskolos.
Ji linkteli.
— Aš viską padarysiu teisingai, — pažadu nuoširdžiai. — Jei turėsi parduoti savo indus, aš jums juos grąžinsiu. Aš rasiu būdą, Bese. Nebūsite nevykėlė, nes ištekėjote už manęs.
Ji nuleidžia galvą ir įsikanda lūpą tam, kad neleptelėtų priekaišto, kuris sukosi ant liežuvio galo. Žinau, jog ji jau yra nevykėlė, nes ištekėjo už manęs. Ji galvoja apie savo vyrus, kurie kruopščiai kaupė jai turtus. Vyrai, kuriuos niekinau kaip išsišokėlius, kurie neturi šeimos, apie kurią galėtų šnekėti. Ji gavo naudos ištekėdama už jų, jie davė turtus. Tačiau aš juos iššvaisčiau. Aš praradau jos turtus. Ir dabar manau, jog praradau savo garbę.
— Ar vyksite į Londoną šį sezoną? — paklausia ji manęs.
— Norfolko bylos nagrinėjimas atidėtas po Kalėdų, — pasakau. — Nors abejoju, ar jos bus labai džiugios dvare, su šiuo vaiduokliu šventėje. Aš turėsiu tarnauti jo bylos nagrinėjime. Tada vyksiu į Londoną, po Dvyliktosios nakties švenčių. Kai pamatysiu jos šviesybę, pakalbėsiu apie jos skolas mums.
— Galbūt ji mums sumokės.
— Galbūt.
— Ar yra kokių planų išsiųsti škotų karalienę namo? — paklausia ji viltingai.
Читать дальше