Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Ji paklausia manęs apie skolas, ir aš jai atvirai pasakau, jog jos buvimas čia pastūmėjo mano vyrą per plauką iki pražūties, jis pasinaudojo mano žemėmis ir pardavė mano turtą, kad išgelbėtų savo. Turtai, kuriuos atnešiau jam susituokdama, yra užstatyti, truputis po trupučio, kad padengtų jo skolas. Ji neeikvoja savo ar mano laiko apgailestaudama, tik sako, kad jis turėtų išsireikalauti, kad Elžbieta grąžintų skolas, ji teigia, kad joks geras karalius ar karalienė neleidžia geram daiktui išeiti iš kišenės: kaip kitaip jie galės valdyti? Kalbu jai, ir nuoširdžiai, jog Elžbieta yra šykščiausia valdovė kada nors dėvėjusi karūną. Ji duoda savo meilę ir prisirišimą, savo ištikimybę, ji net gali duoti garbės ir kartais (daug rečiau) pinigų atnešančias pareigas, bet ji niekada neduoda grynųjų iš savo turtų, jei tik gali nuo to išsisukti.

— Dabar jai prireiks jo draugystės, — ji atkreipia dėmesį. — Pripažinti hercogą kaltu? Ji turi suvokti, jog turi grąžinti jam skolas dabar, jis yra vyriausiasis teisėjas, o ji turbūt nori, kad jis išpildytų jos valią.

Suprantu, jog ji jo visiškai nepažįsta, net nepradėjo jo suprasti. Suprantu, jog myliu už jo pasididžiavimą kvailybe, nepaisant to, kad keikiu jį už buvimą besididžiuojančiu kvailiu.

— Jis nepriims sprendimo, kuris priklausys nuo to, ar sumokės ji skolą jam, ar ne, — nukertu. — Jis — Talbotas, jis negali būti nupirktas. Jis apžiūrės įkalčius, pasvers kaltinimus ir priims teisingą sprendimą; nesvarbu, kiek jam sumokės, nesvarbu, kiek tai kainuos.

Išgirstu pasididžiavimą savo pačios balse.

— Toks jau jis vyras. Maniau, jog jau žinote. Negalima jo papirkti, negalima jo nupirkti. Su juo nėra lengva, jis nėra jautrus. Jis nesupranta pasaulio ir nėra labai protingas žmogus. Gali net vadinti jį kvailiu, be abejo, jis buvo kvailys dėl jūsų; bet jis visada, visada buvo garbės žmogus.

1572 m. sausis Šefildo pilis Marija

Naktį, kai turi prasidėti teismas, aš nusiunčiu savo moteris miegoti ir sėdžiu prieš ugnį galvodama ne apie Norfolko hercogą, kuris stos prieš teisėjus dėl manęs rytoj, bet apie Botvelą, kuris niekada neleistų savęs suimti, kuris niekada nebūtų leidęs savo tarnams prisipažinti, kuris niekada nebūtų rašęs valstybės paslapčių perprantamu kodu, kuris niekada nebūtų leidęs tiems kodams būti rastiems. Kuris — Dievas žino, virš visų kitų — niekada nebūtų pasitikėjęs tokiu išverstakailiu kaip Ridolfis. Kuris — Dievas man atleidžia — niekada nebūtų patikėjęs mano garantija, jog Ridolfis yra tas vyras, kurio mums reikia. Botvelas būtų iškart matęs, jog mano ambasadorius Džonas Leslis palūš klausinėjamas, Botvelas būtų žinojęs, jog Ridolfis pasigirs. Būtų nuspėjęs, jog sąmokslas nepavyks, ir niekada nebūtų prie jo prisidėjęs. Botvelas — mane ima juokas apie tai galvojant — niekada nebūtų išsiuntęs karalienės išpirkos nepažymėtame maiše su Šrousberio manufaktūros pirkliu, pasitikėdamas sėkme. Jis buvo vagis, pagrobėjas, prievartautojas, žmogžudys, suktas, niekingas žmogus, tačiau niekad nebuvo auka. Niekas nelaikydavo Botvelo ilgai, neapmulkindavo, neapsukdavo, neversdavo jo tarnauti prieš jo valią. Tik ne iki to laiko, kol sutiko mane. Kol jis kovėsi už save, jis buvo nenugalimas.

Pagalvoju apie savo rūmus Holirude ankstyvosiomis savo santuokos dienomis su Darnliu. Per kelias savaites sužinojau, jog gražus berniukas, kurį buvau įsimylėjus, buvo bjaurus jaunas vyras, kurio žavesys buvo vien išvaizda. Kai tik susituokėme, jis man leido pamatyti, ką visi kiti žinojo, jog yra girtuoklis ir homoseksualas, degantis ambicija pašalinti mane nuo valdymo ir paimti visą galią kaip karalius.

Man jis nustojo patikti, kai sužinojau, koks iš tikro yra, tačiau tiesa buvo daug blogesnė nei tai — daug blogesnė. Atsimenu, kai Botvelas atėjo į mano dvarą Holirude, apdriskusios ponios ir nerafinuoti vyrai škotiškam dvare prasiskyrė padarydami kelią, kaip visada darydavo Botvelui, kuris ėjo pirmyn, nesišypsodamas ir galingas, galva ir pečiai virš visų kitų. Kažkas, nemėgstantis jo, šnipštelėjo ir kažkas išėjo trenkdamas durimis, trys vyrai atsitraukė ir užkišo pirštus už diržų ten, kur turėtų būti kardai. Užuot supykdyta nepagarbos, tik sulaikiau kvapą pajutusi vyrą, kuris bent jau buvo vyras, o ne kaimo stuobrys, kaip tie škotų lordai, ir ne pusiau mergaitė, kaip mano lengvasvoris vyras; bet vyras, kuris galėtų pažiūrėti karaliui į veidą, vyras kaip mano uošvis, Prancūzijos karalius, kuris žinojo, kad yra geriausias vyras kambaryje, nesvarbu, kas dar ten buvo.

Matau jį ir noriu jo. Taip paprasta ir nuodėminga. Matau jį ir žinau, jog gali išlaikyti šį sostą man, gali nugalėti tuos pataikūniškus išverstakailius dėl manęs, stoti prieš Džoną Knoksą ir vyrus, kurie manęs nekenčia, atsikratyti tų kovojančių lordų, valdyti pinigus iš Prancūzijos, apginti mane nuo Anglijos ir padaryti mane karaliene čia. Niekas kitas negali to padaryti. Jie nebijo nieko kito, tik jo. Aš nenoriu nieko kito, tik jo. Jis yra vienintelis vyras, kuris gali mane apsaugoti, kuris gali išgelbėti mane nuo šių barbarų. Pats būdamas laukinis, jis gali juos valdyti. Pažiūriu į jį ir žinau, jog jis — tas vyras, kuris nuves mane į mano likimą. Su juo valdysiu Škotiją, su juo galėčiau užkariauti Angliją.

Ar jis tai žino, kai pamato mane — ramią ir gražią savo soste? Aš nesu tokia kvailė, jog leisčiau savo troškimui išryškėti veide. Pažiūriu į jį ramiai ir linkteliu galva į jį, pasakau, jog mano mama pasitikėjo juo labiau, nei bet kuriuo kitu lordu, ir jis garbingai jai tarnavo. Ar jis žino, jog kai kalbu taip šaltai, galiu jausti besidaužančią po suknele savo širdį, o mano kūnas peršti nuo nervingo prakaito?

Nežinau, net dabar, aš vis dar nežinau. Jis niekad man nesakė, net kai tapome meilužiai besišnabždantys naktyje, jis nesakė man, kai paklausdavau, jis tingiai nusijuokdavo ir pasakydavo:

— Vyras ir mergelė...

— Vargu ar mergelė, — prieštaraudavau aš.

— Daug blogiau, — sakydavo jis. — Ištekėjusi moteris, iš anksto ištekėjusi moteris ir karalienė.

— Tai ar tu žinojai, kad noriu tavęs?

— Mylimoji, žinojau, jog esi moteris, taigi būsi priversta kažko norėti.

— Ar žinojai, jog tai buvai tu?

— Na, kas dar ten buvo?

— Ar tu nesakysi?

— Tu buvai ten, prilipusi prie savo sosto, beviltiškai ieškanti pagalbos. Kažkas norėjo tave pagrobti ir prievarta vesti. Buvai kaip laukinis paukštis laukiantis tinklo. Ten buvau aš, siekiantis turto ir padėties, norintis suvesti senas sąskaitas ir valdyti Škotiją. Ar nepasakytum, jog esam gimę vienas kitam?

— Ar tu manęs nemyli? Ar niekad manęs nemylėjai?

Jis paima mane į savo glėbį ir glaudžia savo lūpas ant manųjų.

— Visai ne. Visai ne, tu prancūziška kekše, tu brangioji ragana, mano, visa mano.

— Ne, — pasakau, kai jo svoris užgula mane. Aš visada jam jį sakau. Šis žodis man, mums, reiškia troškimą. Žodis reiškiantis taip: — Ne.

1572 m. vasario 16 d Vestminsterio salė, Londonas Džordžas

Londonas yra tarsi gedintis miestas, nemačiau nieko panašaus nuo tada, kai jaunoji Elžbieta buvo paimta iš Tauerio ir įkalinta šalyje, mes buvome tokie išsigandę, jog ji niekada saugiai negrįš namo. Dabar jos pusbrolis leidžiasi į kitą bauginančią kelionę iš Tauerio į Žvaigždžių rūmus Vestminsterio salėje. Tačiau šį kartą tai mūsų įsakymas — protestantų, Anglijos žmonių prieš kitą protestantą ir anglą. Kaip tai nutiko?