Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

— Dieve, apsaugok mus, kas čia? — jis paklausia manęs. — Ar ispanai išsilaipino? Ar šiaurė vėl sukilo?

— Nežinau. Padėk paukštį, kur saugu. Turiu eiti, — pasakau ir nubėgu prie namo.

Nesu pakankamai stiprus priimti tokius iššūkius. Negaliu bėgti, mano širdis plaka iš siaubo. Pradedu eiti, keikdamas savo plaučius ir kojas, kai nueinu iki namo, pamatau ten Besę, baltą kaip paklodė, ir vyrą, susmukusį prieš ją ant žemės, jo galva tarp kojų, nualpo nuo išsekimo.

Ji be žodžių paduoda man laišką, kurį atnešė vyras. Tai Sesilio rašysena, tačiau prikeverzota tarsi jis būtų praradęs protą. Mano širdis sustoja, kai pamatau, jog laiškas adresuotas man, tačiau išorėje jis parašė „Rugsėjo 5, 1571, 9 vakaro. Skubus, skubus paštas. Skubus, skubus, gyvenimui, gyvenimui, gyvenimui, gyvenimui.“

— Atplėškite jį! Atplėškite jį! Kur jūs buvot? — apšaukia mane Besė.

Sulaužau antspaudą. Vyras ant žemės užsikosėja, kad įkvėptų ir prašo vandens. Niekas jam nepatarnauja.

— Kas čia? — teiraujasi Besė. — Ar tai karalienė? Tik nesakyk, kad ji mirė.

— Ispanai ateina, — atsakau. Girdžiu savo balse įtampą ir šaltį iš baimės. — Sesilis rašo, jog ispanai išlaipino šešis tūkstančius karių. Šešis tūkstančius. Šešis tūkstančius. Jie ateina čia jos išlaisvinti.

— Ką mes darysime? Ar vyksime į Tatberį?

Atvykėlis pakelia galvą.

— Nėra prasmės, — sukrenkščia jis.

Besė pažiūri į mane abejingai.

— Ar turėtume joti į pietus?

— Ar turite Sesilio pasitikėjimą? — paklausiu pasiuntinio.

Jis nusišypso kreiva šypsena, tarsi norėdamas pasakyti, jog niekas neužima tokios vietos.

— Ją išgabenti per vėlu. Turiu vykdyt savo įsakymus, — pasako jis. — Turiu sužinoti viską, ką ji žino, ir grįžti pas savo poną. Jūs turite likti čia ir laukti užpuoliko. Jūs negalite pabėgti nuo jų.

— Brangus Dieve, — ištaria Besė. — Ką mes darysime, kai jie pasirodys?

Jis nieko neatsako, tačiau žinau, jog atsakymas yra „užmuškit ją“.

— Ar karalienė saugi? — paklausiu. — Mūsų karalienė, Elžbieta?

— Kai išvykau buvo saugi, — atsako jis. — Tačiau milordas siuntė sargybą į Audli Endą, kad grąžintų ją į Londoną.

— Jie planuoja sučiupti karalienę Elžbietą, — trumpai pasakau Besei. — Čia taip parašyta. Jie turi didį planą. Pagrobti Anglijos karalienę, išlaisvinti Škotijos karalienę, sukelti žmones. Ispanai sutryps mus.

Pasisuku į vyrą:

— Ar Londonas dar buvo mūsų, kai išvykote?

Jis linkteli.

— Prašau, Dieve, jiems iki mūsų vos keletas dienų. Škotijos karalienės seklys, Ridolfis, išplepėjo visą planą Anglijos pirkliui Madride. Ačiū milordui, jis žinojo, ką girdėjo, ir nusiuntė pranešimą Sesiliui taip greit, kaip jo pasiuntinys galėjo keliauti. Sesilis atsiuntė mane pas jus. Mes manome, jog ispanai mus apsups per kelias dienas. Jų armada paleista, ispaniškieji Nyderlandai apsiginklavę, o popiežius siunčia savo turtus, kad apginkluotų išdavikus ir kviečia prisijungti visus Anglijos katalikus.

Žvilgteliu į laišką.

— Sesilis sako, jog turėčiau apklausti karalienę ir priversti ją pasakyti man viską, ką žino.

— Aš būsiu su jumis, — pasako jis. Jis susvirduliuoja besistodamas ir nusibraukia purvą nuo savo kelnių.

Supykstu dėl užuominos, jog negaliu būti patikimas. Vyras suklumpa prieš paradines duris nuo visiško pervargimo.

— Šis reikalas svarbiau nei garbė, — pasako jis, matydamas, jog nenoriu leisti jam apsilankyti pas karalienę. — Turiu ją pamatyti ir apieškoti jos kambarius. Škotų karalienė gali žinoti, kur ispanai išsilaipina. Turime suburti savo armiją ir pasiruošti juos sutikti. Tai mirtis arba gyvenimas Anglijai, ne tik jai.

— Aš pakalbėsiu su ja.

Pasisuku į Besę:

— Kur ji?

— Vaikšto po sodą, — atsako akmeniniu veidu. — Pasiūsiu mergaitę, kad ją pakviestų.

— Eisime dabar, — nusprendžia atvykėlis, tačiau kojos sulinksta, kai bando eiti.

— Jūs vos pastovit! — sušunka Besė.

Jis čiumpa savo balno gugą ir pasikelia. Žvilgsnis, kurį meta į Besę, beviltiškas.

— Negaliu ilsėtis, — sušvokščia jis. — Nedrįstu ilsėtis. Turiu išgirsti tai, ką karalienė turi mums pasakyti, ir grįžti pas savo poną. Jei ji žino, kokiame uoste ispanai išsilaipins, mums galbūt pavyks užkirsti kelią jų armadai dar jūroje ir juos išvyti. Kai jie išsilaipins su šešiais tūkstančiais, mes neturėsime šansų, tačiau jei galėsim sulaikyti juos jūroj...

— Tada eime, — ištariu aš. — Eikim su manimi.

Paduodu jam savo ranką ir mes dviese — aš, nusilpęs nuo podagros, ir jis — nuo pervargimo — kėblinam link sodų.

Ji ten, kaip mergaitė laukianti savo mylimojo, stovi prie vartų.

— Girdėjau varpą, — prabyla ji. Jos veidas šviečia viltimi. Ji pažiūri į jaunąjį vyrą, o tada į mane. — Kas vyksta? Kodėl paskelbtas pavojus?

— Jūsų šviesybe, turiu paklausti jus keleto klausimų, šis džentelmenas...

— ...seras Piteris Braunas. — Jis nusilenkia jai.

— Šis džentelmenas klausysis. Jis atvyko siunčiamas lordo Berglio su nerimą keliančiomis naujienomis.

Jos įdėmus žvilgsnis, kuris susitinka su mano akimis, yra toks nuoširdus ir tikras, jog esu tikras, kad ji apie tai nieko nežino. Jei ispanai išsilaipins, ji apie tai nežinos. Jei jie atvyks ir paims ją iš manęs, tai be jos sutikimo. Ji davė žodį lordui Mortonui ir man, jog nekurs daugiau sąmokslų su niekuo ir niekada. Ji planuoja grįžti į Škotiją pagal Elžbietos sutartį, o ne sunaikindama Angliją. Ji davė savo žodį, jog nebus daugiau sąmokslo.

— Jūsų šviesybe, — pradedu patikliai, — turite pasakyti serui Piteriui viską, ką žinote.

Ji truputį nusileidžia kaip gėlė, apsunkusi nuo lietaus.

— Aš nieko nežinau, — ištaria ji švelniai. — Jūs žinot, jog esu atkirsta nuo savo draugų ir šeimos. Pats žinote, kad matote kiekvieną laišką, kuris man ateina ir nesusitinku su niekuo be jūsų leidimo.

— Bijau, kad žinot daugiau nei aš, — pasakau aš. — Bijau, jog žinot daugiau nei man sakot.

— Dabar jūs manim nepasitikit?

Jos tamsios akys išsiplečia tarsi ji negalėtų patikėti, jog išduočiau prisirišimą, kurį jaučiu, tarsi ji neįsivaizduotų, jog galėčiau ją apkaltinti melavimu, ypač prieš nepažįstamąjį ir jos priešo šalininką.

— Jūsų šviesybe, drįstu jumis nepasitikėti, — drebiu netaktiškai. — Seras Piteris atnešė man žinutę nuo lordo Berglio, kuri įsako jus apklausti. Jūs įsivėlusi į sąmokslą. Turiu jūsų paklausti, ką žinote.

— Ar mes prisėsim? — paklausia ji oficialiai kaip karalienė ir atsuka mums nugarą, rodydama kelią į sodą.

Pavėsinėje yra suoliukas, aplink auga rožės. Ji išskleidžia savo suknelę ir atsisėda, lyg mergaitė kalbėdamasi su gerbėjais. Paimu kėdę, kurią naudojo jos palydovė, o seras Piteris prikrenta ant žolės prie jos kojų.

— Klauskit, — paragina ji. — Prašau, klauskit manęs, ko tik norit. Norėčiau apginti savo gerą vardą. Norėčiau, kad viskas tarp mūsų vyktų atvirai.

— Ar duosit man savo žodį, jog kalbėsit tik tiesą?

Karalienės Marijos veidas atviras kaip vaiko.

— Aš niekada nemelavau jums, Šousbevi, — pasako ji saldžiai. — Žinote, jog visada primygtinai reikalavau, jog man leistų asmeniškai rašyti savo draugams ir šeimai. Pripažinau, kad jie yra priversti man rašyti slapta, o aš slapčia jiems atsakinėju. Tačiau niekada nerengiau sąmokslo prieš Anglijos karalienę ir niekada nekursčiau maišto prieš ją. Galit klausti manęs ko tik norit. Mano sąžinė švari.