Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

— Galite jai pasakyti, jog jos sąmokslas buvo nieko vertas.

Keršto saldumas girdėti žmonos balse.

— Kad ir ką ji rašė Norfolkui ar savo užsieniečiams draugams, jeigu ją nušalins nuo sosto, škotų karalienė gali pažadėti ką tik nori, bet visi žinos, jog ji yra melagė, neturinti draugų Anglijoje.

— Ji nėra melagė. Ji yra paveldėtoja, — tvirtinu užsispyręs. — Kad ir ką kiti sako, kad ir ką Sesilis šneka parlamente. Ji turi Tiudorų kraujo, ji yra arčiausiai sosto, nesvarbu, patinka jiems tai ar ne. Ji yra kita Anglijos paveldėtoja. Ką dar mes galim pasakyti? Kad išsirinksim kitą karalių ar karalienę priklausomai nuo to, kam atiduodam pirmenybę? Ar valdovai nėra išrenkami Dievo? Ar jie nekilę vienas iš kito? Be to, visi Anglijos karaliai prieš šitą buvo krikščionys. Ar Anglijos karalių tėvų religija dabar taps kliūtimi tapti karaliumi? Ar Dievas pasikeitė? Ar karalius pasikeitė? Ar praeitis pasikeitė taip pat? Ar Sesilis — prašau man atleisti, baronas Berglis — turi galios atimti paveldėjimo teisę iš Ričardo I? Henriko V?

— Kodėl jūs toks prislėgtas? — ji nemaloniai paklausia. — Ar jums pažadėjo hercogystę kaip atpildą, kai ji taps Anglijos karaliene?

Mane įžeidinėja žmona. Atsidustu. Stovime prie pilies sienos. Bet taip jau dabar. Prievaizdas tampa baronu, parlamentas atima karalienei paveldėjimo teisę, o žmona gali šnekėti su savo vyru taip, lyg jis būtų kvailys.

— Aš tarnauju Anglijos karalienei, — atsakau tvirtai. — Jūs žinote, Bese. Bet kokia kaina.

— Priskaičiuok ir mane.

— Aš tarnauju Anglijos karalienei ir niekam kitam, — pakartoju. — Net kai ji elgiasi neprotingai. Apgailėtinai patarinėjama tavo draugo.

— Na, džiaugiuosi, jog jūsų ištikimybė nepasikeitė, ir viskas yra gerai, — drebia ji kandžiai, nes turbūt visiems aišku, kad šiandien Anglijoje viskas yra blogai.

Ji apsisuka, kad galėtų grįžti akmeniniais laiptais atgal į menką, mažą vaistažolių daržą pilies kieme.

— Kai jai pasakysite, įtikinkite, jog suprastų, kad tai jos ambicijų pabaiga. Ji vėl bus Škotijos karalienė, kaip ir buvo sutarta, tačiau niekada nevaldys Anglijos.

— Aš tarnauju Anglijos karalienei, — vėl pakartoju.

— Būtumėt labiau naudingas tarnaudamas Anglijai, — sako ji. — Sesilis žino, jog Anglija yra daugiau nei karalius ir karalienė. O jums tik rūpi, kas yra soste. Sesilis turi platesnę viziją. Sesilis žino, jog dar yra aukštuomenė ir prastuomenė. Žmonės. Ir žmonės daugiau niekada neturės karštakošės, įkyrios ir nedoros katalikų karalienės soste. Net jei ji bus dešimt kartų tikresnė paveldėtoja. Nepamirškit jai to pasakyti.

1571 m. rugpjūtis Tatberio pilis Marija

Aš kaip lapė esu įkalinta šioje menkoje pilyje ir kaip lapė galėčiau nusigraužt koją iš įniršio ir nusivylimo. Elžbieta pažada man grąžinti sostą Škotijoje, bet tuo pačiu metu daro viską, ką gali tam, kad užtikrintų, jog niekada nepaveldėčiau Anglijos.

Ji priėmė meilikavimą kaip moteris, kuri žino, kad pasitaikė jos paskutinė proga. Visi kalba, jog ta sena kvailė įsimylėjo Anžujietį ir pasiryžo jį gauti. Visi kalba jog ji žino, kad tai jos paskutinė galimybė ištekėti, poruotis ir daugintis. Pagaliau, man esant prie jos durų slenksčio ir jos lordams atsidavus mano reikalams, ji suvokia, jog turi pagimdyti sūnų ir paveldėtoją, kad laikytų mane atokiau nuo sosto. Pagaliau ji nusprendė daryti dalykus, kuriuos visi sakė, jog reikia padaryti: priimti vyrą kaip savo sutuoktinį ir poną, ir melstis, kad jis padovanotų jai sūnų.

Tai, jog mano šeima Prancūzijoje pamiršo save ir savo garbę tam, kad galėtų išduoti mane ir mano tikslą, parodo man, koks didis mano priešas Katerina de Mediči visada buvo. Šiuo metu, kai jie turėtų rūpintis mano saugiu grįžimu į Škotiją, jie visą laiką ir pastangas skiria bandydami sutuokti mažąjį Henriką Anžujietį su ta sena senmerge iš Anglijos. Jie palaikys jos pusę prieš mane ir mano tikslą. Jie sutiks su ja, kad mano poreikiai gali būti užmiršti. Elžbieta paliks mane menkame Tatberyje arba išsiųs į kokią nors kitą tolimą tvirtovę, įkiš mane į Kimboltono pilį, kaip vargšę Kateriną Aragonietę, ir aš mirsiu visų apleista. Ji susilauks sūnaus ir jis atims mano teisę į sostą. Ji ištekės už Prancūzijos princo, o mano giminė, Valua, pamirš, kad aš kažkada buvau viena iš jų. Ši santuoka bus paskutinis kartas, kai kas nors pagalvos apie mane ir mano pretenzijas. Turiu išsilaisvinti prieš šitą sąjungą.

Sesilis „prastume“ įstatymą pro parlamentą, kuris teigia, jog joks Romos katalikas negali būti Anglijos sosto paveldėtojas. Tai akivaizdžiai nukreipta į mane, sukurta, kad atimtų iš manęs paveldėjimo teisę dar prieš gimstant paveldėtojui protestantui. Šis veiksmas yra toks veidmainiškas, kad užgniaužia man kvapą. Mano draugai rašo man, kad jis ruošia dar baisesnius dalykus: planus atimti tėvų žemės paveldėjimo teisę iš visų katalikų. Tai atviras puolimas prieš mano tikėjimą. Jis planuoja palikti mus skurdžiais savo pačių žemėse. Taip negali nutikti. Mes turime veikti dabar. Kiekvieną dieną mano priešai ryžtasi vis labiau eiti prieš mane, kasdien Sesilis darosi vis kerštingesnis mums, katalikams.

Dabar mūsų laikas, dabar turi būti mūsų laikas. Mes neatidėliosime. „Didysis Anglijos žygis“ turi būti pradėtas šį mėnesį. Aš neatidėliosiu. Sesilis atėmė iš manęs paveldėjimo teisę įstatymais, o Elžbieta atskirs mane nuo mano šeimos. Man pažadėta kelionė į Škotiją, bet aš ir vėl Tatberyje. Turime pradėti „verslą“ dabar. Mes esam pasiruošę, mūsų sąjungininkai pažada padėti, atėjo laikas.

Be to, aš noriu veikti. Netgi tai nepavyks, mėgausiuosi bandymu. Kartais pagalvoju, jei tikrai žinočiau, kad man nepavyks, vis tiek taip pasielgčiau. Parašau Botvelui apie laukinės nevilties jausmą, ir jis atrašo:

Tik kvailys išjoja pralaimėti. Tik kvailys būna savanoriu, kai viltis menka. Tu matei mane imantis beviltiškų veiksmų, bet niekada, jei maniau, jog tai pasmerkta žlugti. Nebūk kvaila, Marija. Jok tik tuo atveju, jei galėsi laimėti. Išjodama į mirtį ar garbę tik duosi savo priešams naudos. Nebūk kvaila, Marija, tu tik kartą prieš tai buvai kvaila. B

Juokiuosi skaitydama šį laišką. Botvelas patarinėjantis būti atsargiai yra naujasis Botvelas. Be to, tai nežlugs. Mes bent jau turime sąjungininkų, kurių mums reikia.

Žinutėje iš Prancūzijos ambasadoriaus sakoma, jog jis nugabeno mano mylimajam Norfolkui tris tūkstančius kronų auksinėmis monetomis — pakankamai, kad finansuotų mano kariuomenę. Norfolkas atsiųs man pinigus su slaptu jam pavaldžiu pasiuntiniu. Ridolfis praneša, jog matė Ispanijos kariuomenės vadą Nyderlanduose, Albos kunigaikštį, kuris pažadėjo vadovauti Ispanijos kareivių puolimui iš Olandijos į Lamanšo uostus; jį palaimino popiežius, kartu pažadėdamas savo finansinę paramą. Vos tik Ispanijos kareiviai išsilaipins Anglijos žemėje, Vatikano jėga ir turtai juos parems. Dabar Ridolfis yra pakeliui į Madridą patvirtinti, jog Ispanija palaikys planą visa jėga. Su popiežiaus parama ir Albos kunigaikščio patarimais, Pilypas iš Ispanijos tikrai duos įsakymą veikti.

Rašau Džonui Lesliui, Roso vyskupui, ir savo senam tarnui, dabar tarnaujančiam jam, Čarliui Beiliui, paskutines naujienas. Nė vienas dar neatsakė, ir tai trikdo. Beilis gali atlikinėti slaptą misiją popiežiui ir būti toli nuo namų, tačiau mano ambasadorius turėjo man iškart atsakyti. Žinau, jog jis Londone laukia naujienų apie „Didįjį žygį“. Nesulaukusi jo atsakymo, parašau Norfolkui, prašydama jo naujienų.