Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Besė įeina už tų dviejų vyrų, aš nusišypsau, kai ji padaro reveransą. Ji atsako mažučiu linktelėjimu, pasirodo, netgi šiais laikais mes išsaugojome lašelį meilės viena kaitai. Vis dar praleidžiu kartu su ja daugybę popiečių ir kurstau jos lūkesčius apie geresnį gyvenimą, kai būsiu grąžinta į sostą. Tik bėda, kad Besė jau pavargo rūpintis manimi ir nusigyveno nuo mano dvariškių ir sargų sąskaitų. Žinau tai, tačiau nieko negaliu ir nenoriu padaryti, kad jai padėčiau. Tegul prašyti Elžbietos pinigų mano įkalinimui. Tikrai nesiruošiu įkalintojams mokėti už kalėjimą.

Nerimas paliko raukšles veide ir niūrumą, kurių nebuvo, kai pirmą kartą įžengiau į jos namus daugiau nei prieš dvejus metus. Ji buvo nesenai ištekėjusi, laimė švytėjo jos veide. Pasididžiavimas sutuoktiniu ir savo padėtimi buvo nauji potyriai. Dabar ji prarado turtus linksmindama mane, gali prarasti namą ir žino, kad jau prarado savo vyrą.

— Gerą dieną jums, ponia grafiene, — palinkiu meiliai ir stebiu, kaip ji suniurna atsakymą.

Tada Šrousberiai pasitraukia į kambario kampą, linkteliu muzikantui grojančiam liutnia, kad paskambintų kokią melodiją, ir Merei Seton, kad patiektų vyną ir mažyčius pyragaičius, tuo metu Mortonas prisėda šalia manęs ir pašnibžda naujienas man į ausį.

— Mes esame pasirengę jūsų sugrįžimui, jūsų šviesybe, — taria jis. — Netgi ruošiame jūsų senus kambarius Holirude.

Prikandu lūpą. Akimirką vėl mintyse pamatau tamsią raudoną Rico kraujo dėmę ant grindų valgomajame. Akimirkai susimąstau, ką man reikš sugrįžimas į Škotiją. Tai nebus prancūziškų rožių vasara. Škotai buvo priešiški man prieš tai, ir reikalai nebus pasikeitę. Turėsiu gyventi su barbarais ir pietauti kambaryje su kraujo dėme ant grindų. Turėsiu juos valdyti pagal savo valią ir visus politinius gebėjimus. Kai Botvelas atvyks, galėsime valdyti juos kartu, bet iki tol nuolat jausiu pavojų, bijosiu, kad manęs vėl nepagrobtų arba nekiltų sukilimas.

— Princas ruošiamas kelionei, — praneša jis. — Jis nekantrauja vykti į Angliją, mes jam paaiškinome, jog ateityje tai bus jo namai, o vieną dieną jis taps Anglijos karaliumi.

— Kaip jo sveikata?

— Turiu jums jo auklės ir prižiūrėtojo ataskaitas, — atsako jis. — Taip pat jo mokytojo. Jis sveikas ir pažangus. Smarkiai auga ir stropiai mokosi.

— Ar dabar jis kalba aiškiai? Anksčiau buvo minima, jog seilėjasi ir negali užčiaupti burnos, kai valgo arba pokalbio metu. Princas, kuris valdys dvi karalystes, galbūt tris, turi būti gražus. Tai žiauru, bet toks yra pasaulis.

— Jis labai patobulėjo, jūs pamatysite.

Paimu ataskaitų ryšulį ir paduodu Merei Seton, perskaitysiu jas vėliau.

— Tačiau turiu prašymą, — tyliai priduria jis.

Aš laukiu.

— Girdėjome iš Anglijos ambasadoriaus, jog susirašinėjate su Ispanijos karaliumi.

Pakeliu antakius ir nieko neatsakau. Tikrai ne Mortono reikalas, kas man rašo. Be to, tiesiogiai nebendrauju su Ispanijos karaliumi. Jis susitinka su mano pasiuntiniu Ridolfiu, kuris keliauja į Nyderlandus pas Albos kunigaikštį, pas patį popiežių, o tada į Ispaniją pas Pilypą. Smagiausia, jog Elžbieta jam davė leidimą laisvai keliauti už karalystės ribų, neturėdama nė minties, jog jis yra mano pasiuntinys, kuris lanko jos priešus rengdamas žygį prieš ją.

— Taip pat su Prancūzijos karaliumi.

— Ir kas? — paklausiu šaltai. — Et puis?

— Turiu jūsų paprašyti, kol padėtis tokia įtempta, kad jiems nerašytumėte, — droviai ištaria jis.

Jo škotiškas akcentas beveik kaskart rėžiantis ausį darosi labiau nesuprantamas, kai Mortonas sumišęs.

— Mes susitarėme su baronu Bergliu Anglijos dvarininkų vardu, — aiškina jis.

— Baronu Bergliu?

— Lordu Viljamu Sesiliu.

Linkteliu, titulo suteikimas mano priešui tik pablogins mano ir senosios aristokratijos — mano draugų reikalus.

— Mes buvome susitarę, tačiau lordas Sesilis rado slaptus laiškus nuo priešų ir adresuotus priešams, dabar jis nepasitiki jumis.

— Prancūzai yra mano giminaičiai, — pabrėžiu. — Vargu ar jis gali kaltinti mane, jog rašau savo šeimai, kai esu toli nuo namų ir visiškai vieniša.

Mortonas nusišypso. Jis neatrodo per daug susirūpinęs mano vienišumu.

— O Pilypas iš Ispanijos? Didžiausias Anglijos priešas? Netgi dabar jis stato laivus ketindamas įsiveržti. Vadina juos armada, kuri sunaikins Angliją.

— Aš nerašau jam, — greitai sumeluoju. — Ir nerašau savo šeimai nieko, ko Sesilis negalėtų perskaityti.

— Tiesą sakant, jūsų šviesybe, jūs greičiausiai nerašote nieko, ko jis neperskaitytų, — pabrėžia jis. — Sesilis peržiūri kiekvieną išsiunčiamą ir atsiunčiamą laišką, nesvarbu, kokia protinga manėte esanti su savo slaptais pasiuntiniais, kodais ir nematomu rašalu.

Nusuku nuo jo galvą, kad neparodyčiau savo susierzinimo.

— Neturiu jokių valstybinių paslapčių, — kategoriškai atsakau. — Man turi būti leista rašyti draugams ir šeimai.

— Ir Ridolfiui? — staiga paklausia jis.

Išlieku gana ramiu veidu, neparodau nė mažiausio ženklo, jog atpažinau vardą. Jis galėtų spoksoti į mane tarsi į portretą ir vis tiek nesužinotų mano paslapties.

— Nežinau nieko apie jokį... Ridolfį, — pasakau taip tarsi vardas man būtų nepažįstamas. — Nežinau nieko apie jokius laiškus.

— Maldauju jūsų, — sutrikęs ištaria Mortonas, užlietas nuoširdumo ir gėdos, nes yra priverstas pavadinti damą ir karalienę melage. — Aš nesiginčysiu su jumis dėl to, ką pažįstate ar kam rašote. Aš nesu seklys. Nesu čia tam, kad įpainiočiau jus į pinkles. Jūsų šviesybe, esu tikras jūsų draugas ir esu čia tam, kad padėčiau suplanuoti jūsų sugrįžimą į Škotiją ir į sostą. Maldauju jūsų nekurti jokių sąmokslų, nerašyti jokiems sąmokslininkams, nepasitikėti čia niekuo, išskyrus mane, lordą Šrousberį ir pačią Anglijos karalienę. Mes visi pasiryžę grąžinti jus į sostą. Turite būti kantri; jei būsite kantri ir garbinga kaip didi karalienė, kokia esate, tada grąžinsime jus šiemet, galbūt per šias Velykas.

— Šias Velykas?

— Taip.

— Duodate man savo žodį?

— Taip, — atsako jis, ir aš juo tikiu. — Tačiau ar jūs man duosite savo žodį?

— Savo žodį? — pakartoju šaltai.

— Savo žodį kaip karalienė, kad nerengsite sąmokslų su Anglijos priešais.

Nutylu. Jis atrodo kupinas vilties, tarsi mano saugus sugrįžimas į Škotiją ir visi jo planai priklauso nuo šios akimirkos.

— Gerai. Aš pažadu, — didingai ištariu.

— Duodate žodį kaip karalienė?

— Duodu žodį kaip karalienė, — atsakau tvirtai.

— Negausite ir nesiųsite slaptų laiškų? Neįsipainiosite į jokį sąmokslą prieš Anglijos taiką?

— Duodu savo žodį, kad taip nesielgsiu.

Mortonas atsidūsta ir pasižiūri į Šrousberį, lyg jam būtų labai palengvėję. Šrousberis prieina artyn ir man nusišypso.

— Sakiau jums, jog ji pažadės, — ištaria jis. — Karalienė pasiryžusi grįžti į savo sostą. Ji garbingai susitars su jumis ir visais ištikimais tautiečiais.

1571 m. kovas Šefildo pilis Džordžas

Su karaliene jojame namo nušviesti ryškių pavasario vidurdienio spindulių, vežimas rieda už mūsų su dviem elniais maistui į Besės virtuvę. Karalienė nerūpestingos nuotaikos, ji mėgsta medžioti ir joja geriau nei bet kuri moteris, kurią kada nors buvau sutikęs, ji galėtų aplenkti daugumą vyrų.

Kai prajojame didžiuosius vartus vedančius į arklidžių kiemą, mano širdis nupuola į kulnus, pamačius mūsų belaukiančią Besę, rankas laikančią ant klubų ir vaidinančią įžeistą žmoną. Karalienė nusijuokia ir stengdamasi tą juoką užgniaužti, pasuka galvą, kad Besė nematytų, kas ją pralinksmino.