Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Kai Viljamas Sesilis atvyksta su didele palyda, puikiu žirgu, vilkiu geriausius drabužius, sutinku jį namo prieangyje, be jokio nerimo veide ar elgesyje. Rodydama namus ir klausydama jo komplimentų apie viską, ką padariau, turėjau atvirai jam pasakyti, kad nutraukiau visus darbus, atleidau pirklius, paleidau menininkus, buvau priversta parduoti ir užstatyti žemes tam, kad apmokėčiau karalienės viešnagės sąskaitas.

— Žinau, — atsako jis. — Bese, prisiekiu tau, buvau sąžiningu tavo advokatu teisme. Kalbėjau su jos šviesybe taip dažnai ir įžūliai, kaip tik drįsau dėl jūsų. Tačiau ji nemokės. Visi mes, visi jos tarnai, esame nuvarginti tarnystės jai. Volsingamas turi mokėti sekliams iš savo kišenės, o karalienė niekada jam neatsilygina.

— Tačiau tai juk turtas, — neatlyžau. — Kalbame apie kyšius išdavikams ir atlyginimus sekliams. Tai pilna karališkų dvariškių išlaikymo kaina. Tik valstybė, kurioje mokami mokesčiai ir dešimtinės, galėtų ją išlaikyti. Jei mano ponas būtų menkesnis asmuo, ji jau senai būtų jį sužlugdžiusi. Šiuo metu jis net negali susidoroti su kitomis savo skolomis. Jis net nesuvokia, kokia grėsminga jo padėtis. Turėjau užstatyti ūkius, kad padengčiau jo skolas, parduoti žemes ir uždaryti kai kuriuos laukus, o netrukus jis turės parduoti ir savo žemes, galbūt net vieną iš savo šeimos namų. Dėl to mes prarasime jo šeimos namus.

Sesilis linkteli.

— Jos šviesybę piktina Škotijos karalienės išlaikymo sumos, — taria jis. — Ypač kai iššifravę laišką sužinome, jog ji gavo didžiulį maišą ispaniško aukso arba šeima sumokėjo jai našlės išmoką, o ji atidavė viską savo slaptajai tarnybai. Karalienė Marija turėtų tau mokėti išlaikymą. Ji gyvena nemokėdama mums mokesčių, o mūsų priešai siunčia jai pinigus.

— Tu žinai, kad man ji niekada nemokės, — piktai prieštarauju. — Ji stengiasi įtikinti mano vyrą, jog yra labai nepasiturinti, o man prisiekia, jog niekad nemokės už savo kalėjimą.

— Pašnekėsiu su karaliene dar kartą.

— Ar padėtų, jei kas mėnesį atsiųsčiau sąskaitą? Galiu parašyti sumas už kiekvieną mėnesį.

— Ne, ji šito nepakęstų... Kaip ir bet kokio reikalavimo. Bese, nesitikėk, jog ji tau viską sumokės. Turime tai pripažinti: ji yra tavo skolininkė, bet tu negali priversti jos mokėti.

— Vadinasi, turėsime parduoti dar daugiau žemių, — niūriai ištariu. — Melsiuos Dievui, jog paimtų škotų karalienę iš mūsų anksčiau, nei teks parduot Čatsvortą.

— Dieve mano, Bese, nejaugi viskas taip blogai?

— Prisiekiu tau: turėsime parduoti vieną iš mūsų didžiausių namų, — dėstau jam. Jaučiuosi taip, tarsi kalbėčiau apie būsimą vaiko mirtį. — Prarasiu vieną iš savo nuosavybių. Ji paliks mus be pasirinkimo. Visas auksas išnaudojamas Škotijos karalienei, o įplaukų nėra. Privalau iš kažkur surinkti pinigų. Netrukus vienintelis dalykas, kurį galėsime parduoti, bus mano namai. Pagalvokite apie mane, pone Sesili, pagalvokite, iš kur aš kilusi. Pagalvokite apie mane kaip mergaitę, kuri jau gimė skolose ir iškilo iki padėties, kuria dabar mėgaujasi, o dabar pagalvokite, kad man teks parduot namą, kurį pirkau, atstačiau ir padariau savu.

1570 m. rugsėjis Čatsvortas Marija

B-

Aš nežlugsiu dabar. Tai mano galimybė. Aš nenuvilsiu tavęs. Vėl pamatysi mane soste, o aš regėsiu tave savo armijos priešaky.

M.

Tai mano didžioji galimybė suvilioti Sesilį, ruošiuosi jai kruopščiai tarsi generolas žygiui. Nepasitinku jo, kai atvyksta, leidžiu Besei vadovauti pietums ir laukiu, kol jis pailsės po kelionės, gerai papietaus, šiek tiek išgers, o tada įžengsiu į Čatsvorto pietų salę.

Durys yra vakaruose. Kai įeisiu, didžiosios durys atsivers prieš mane, saulės šviesa apakins. Dėvėsiu juodą ir baltą drabužį, būsiu su baltu vualiu, taip derančius prie veido, kurį rėmins pora besiraitančių garbanų. Mano suknelė aptempta taip stipriai, jog vos galiu kvėpuoti — tie mėnesiai kalėjime privertė mane sustorėti labiau, nei norėčiau — bent jau turiu didesnius kūno vingius kaip vaisingos jaunos moters, nesu neištekėjusi lenta kaip karalienė, kuriai jis tarnauja.

Rubinų kryžius kabo ant kaklo, jis pabrėžia mano odos tyrą baltumą ir pamalonina Roso vyskupą. Mano bateliai irgi raudoni tarsi rubinai, kaip ir nekrintantis į akis, beveik paslėptas apatinis sijonas, kurį Sesilis pamatys, kai kilstelėsiu suknelę eidama per slenkstį ir parodysiu savo kulkšnių bei siuvinėtų kojinių gražybę. Pamaldumo su rubinų raudonio kryžiumi ir gundymo su rubinų raudonio aukštakulniais bei skaisčiai raudonu apatiniu sijonu turėtų pakakti, kad sukelčiau daugumai vyrų nežymią aistros ir pagarbos karštinę.

Sesilis, Mildmėjus, Rosas ir Šrousberis pakyla ir žemai nusilenkia man įėjus. Pirmiausia pasveikinu Šrousberį — jo drebanti ranka suteikia man be galo daug pasitikėjimo — tada pasisuku į Sesilį.

Jis nuvargęs , — tai pirma mintis, kuri man šauna, pavargęs ir protingas. Jo tamsios akys įspraustos raukšlėtame veide, jis atrodo kaip žmogus, kuriam nereikia svetimų patarimų. Ir neatrodo, jog jam būtų palikęs įspūdį mano rubinų kryžius ar gražieji bateliai. Nusišypsau, tačiau jis neatsako. Matau, kaip stebi mane, tyrinėja tarsi slaptą žinutę, ir pastebiu šiokį tokį raudonį jo blyškiuose skruostuose.

— Man taip malonu pagaliau su jumis susipažinti, — sakau prancūziškai, o mano balsas skamba labai žemai ir saldžiai. — Girdėjau tiek daug apie gerus patarimus, kuriuos duodate mano pusseserei. Pati jau seniai ieškau tokio išmintingo patarėjo.

— Atlieku savo pareigą, — tai viskas, ką jis šaltai atsako.

Einu prie sero Valterio Mildmėjaus, meiliai pasveikinu vyskupą. Šio vizito metu rasime akimirką akis į akį pasikalbėti, kaip rezgasi Ridolfio sąmokslas „Didysis Anglijos žygis“, aptarti mano sužadėtinio bei rėmėjų naujienas. Kol kas turiu apsimesti, jog nieko bendra neturime, nieko neplanuojame, jokie didingi darbai tarsi susijaudinę vaiduokliai nešmėsčioja mūsų galvose. Tyliai jį pasveikinu kaip karalienė, patenkinta matydama savo atstovą po ilgos pertraukos.

Jie atsinešė popierius, kuriuos turiu pasirašyti ir užantspauduoti, Šrousberis pasiūlo eiti į mažesnį šeimos kambarį, kur niekas netrukdytų.

Paimu Sesilio ranką ir leidžiu jam vesti mane į asmeninį kambarį.

Šypsausi jam ir juokiuosi iš pastabų apie kelionę. Papasakoju apie savo pasijodinėjimą į Vingfildą ir atgal, porinu, kaip man patinka jodinėti. Pasakau, jog mano jodinėjimo kelnės papiktino Besę, bet ji galų gale leido su jomis jodinėti, kai paaiškinau, jog jas dėvėjo mano uošvė Katerina de Mediči. Čia jis nusijuokia, nors ir nenoriai, kaip vyras, kuris retai taip elgiasi. Mandagiai jo paklausiu apie karalienės sveikatą ir apsimetu nustebusi ir susidomėjusi, kai jis man praneša apie Anžujiečio pasipiršimą.

Jis paklausia, ką manau apie jaunikį. Mirkteliu jam ir duodu suprasti, jog juokiuosi iš šios užmačios, tačiau atsakau pakankamai rimtai, teigdama jog nesu nusistačiusi prieš jaunąjį Henrį. Iš tikrųjų, kartą jį siūlė man, bet atsisakiau tokios garbės. Jis man nusišypso. Žinau, jog jį pralinksminau. Įkišu savo ranką šiek tiek giliau į jo parankę. Jis palenkia savo galvą, kad man kažką pašnibždėtų, o aš pažvelgiu į jį pro blakstienas ir suprantu, jog šį vyrą galima laimėti, ir aš jį laimėsiu.

Ir tik tą akimirką pagalvoju, jog liemenėje jis nešasi dokumentą, kuris mane išlaisvins. Pagalvoju, jog tai vyras, kuris nužudė mano motiną. Pagalvoju, jog turiu jį padaryti tokiu kaip aš, priversti pasitikėti manimi. Geriausia būtų, jei jis pamestų dėl manęs galvą.