Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Ji atsistoja ir nusiriša lininę prijuostę tokiu šeimynišku ir paprastu mostu, jog beveik pagaunu ir pabučiuoju jos ranką, tarsi būtume jaunavedžiai savo mažame namelyje.

— Milorde, ar aš jus įžeidžiau? — švelniai paklausia. — Kodėl taip su manimi elgiatės? Ar kažkas nutiko? Besė skundėsi manimi?

Papurtau galvą.

— Tai dėl jūsų laiškų, — pasakau. — Privalote uždrausti žmonėms jums rašyti. Randu laiškų visur. Sargyba beveik kasdien man atneša vieną.

Ji gūžteli pečiais, tipiškas gestas, kuris, kaip įprasta prancūzams, sako: „Nežinau ir man nerūpi“.

— Et! Ką man daryti? Anglija pilna žmonių, kurie nori matyti mane laisvą. Jie rašo norėdami sužinoti, ar gali kuo nors padėti.

— Tai mus sužlugdys, — skubiai perspėju. — Sužlugdys jus taip pat kaip ir mane. Aš beveik tikras, kad Sesilis turi seklį šioje pilyje. Manote, jis nežino, kad rašote kasdien ir žmonės rašo jums? Manote, jis neperskaito, ką parašote, ir visų tų laiškų, kurie ateina jums? Jis yra Anglijos seklių vadas, jis žino daug daugiau negu aš. Ir net aš žinau, jog nuolat susirašinėjate su prancūzais ir ispanais, kad vyrai, kurių vardų nežinau, rašo koduotus raštelius, klausdami, ar jūs saugi, ar ko nors netrūksta, ar būsite išlaisvinta.

— Aš esu karalienė, — atsako ji paprastai. — Princesė pagal kraują. Ispanijos ir Prancūzijos karaliai bei Šventosios Romos imperatorius yra mano giminaičiai. Teisinga ir tinkama, jog Europos karaliai man rašo. Tai patvirtina, jog esu nusikalstamo pagrobimo auka, nes visi jų agentai mano, kad laiškus geriau siųsti slapta. Jie turėtų laisvai man rašyti, tačiau esu įkalinta be jokios priežasties, visiškai jokios priežasties, ir jie negali. O kalbant apie kitus — nieko negaliu padaryti, jog ištikimos širdys ir pagarbūs protai rašo man. Negaliu uždrausti jiems rašyti ir neturėčiau. Jie trokšta išreikšti savo meilę ir ištikimybę, aš tuo džiaugiuosi. Čia nieko bloga.

— Pagalvokite, — skubiai užginčiju. — Jei Sesilis manys, jog negaliu sustabdyti jūsų sąmokslo, jis atims jus iš manęs arba pakeis mane kitu sargu.

— Aš net neturėčiau čia būti! — sušunka ji su netikėtu kartėliu.

Ji išsitiesia visu ūgiu, jos tamsios akys netikėtai prisipildo ašarų.

— Aš pasirašiau dokumentus Sesiliui, sutikau su viskuo. Pažadėjau atiduoti Elžbietai savo sūnų, jūs buvote ten, matėte, ką padariau. Kodėl manęs negrąžina į Škotiją, kaip buvo sutarta? Kodėl Sesilis nevykdo savo sutarties įsipareigojimų? Beprasmiška sakyti: nerašyk savo draugams. Aš turėčiau ne rašyti jiems, turėčiau būti laisva moteris ir būti tarp jų. Pagalvokite apie tai!

Mane nutildo jos susierzinimas ir žodžių teisingumas.

— Prašau, — ištariu silpnai. Tai viskas, ką galiu pasakyti. — Prašau, nekelkite sau pavojaus. Skaičiau kai kuriuos iš tų laiškų. Jie ateina iš sukčių ir kvailių, beviltiškiausių Anglijos vyrų, nei vienas iš jų neturi nė skatiko ir nei vienas neplanuotų pabėgimo, jei nuo to priklausytų jo gyvybė. Galbūt jie jūsų draugai, bet tikrai nėra patikimi. Vieni yra lyg maži vaikai, o kiti — taip gerai žinomi Seiliui, jog jau seniai jam dirba. Jis pavertė juos jo tarnais. Sesilio sekliai yra visur, jis pažįsta visus. Bet ką, kas jums rašo, Sesilis pažinos, ir dauguma bus jo paties vyrai, bandantys įvilioti jus į spąstus. Nevalia pasitikėti tais žmonėmis. Turite būti kantri. Privalote laukti. Kaip sakėte, pasirašėte sutartį su pačia karaliene. Turite palaukti, kol ji įvykdys sąlygas.

— Elžbieta įvykdys sutarties sąlygas? — su kartėliu pakartoja ji. — Ji niekada taip nesielgė!

— Pasielgs, — narsiai patikinu. — Duodu žodį, jog pasielgs.

1571 m. vasaris Šefildo pilis Besė

Mano geras draugas Viljamas Sesilis taps Berglio baronu. Džiaugiuosi tuo aš taip pat, lyg pati būčiau paskirta. Jis to nusipelnė begalę metų ištikimai tarnaudamas karalienei, stebėdamas ją visą gyvenimą ir kurdamas planus Anglijai. Dievas težino, kokiuose pavojuose dabar būtume, su kokia siaubinga rizika susidurtume — dar baisesne negu ta, kuri mus persekioja dabar — jei Sesilis nebūtų išmintingai patarinėjęs ir nuolatos planavęs nuo tada, kai karalienė užėmė savo sostą.

Kad pavojus yra tikras, negalima abejoti. Laiške, pranešdamas apie titulo gavimą, Sesilis prideda įspėjimą: jis neabejoja, jog Škotijos karalienė planuoja naują sukilimą.

Brangioji Bese, saugokis! Galimas daiktas, jog atskleisi ruošiamą sąmokslą ją stebėdama, nors mums ir nepavyko sekant jos sąjungininkus Londone. Žinau, kad Norfolkas, prisiekinėjantis visišką ištikimybę jos šviesybei, pardavinėja savo auksą ir sidabro dirbinius žemiausiomis kainomis Londono auksakaliams. Jis netgi išsiskyrė su tėvui priklausiusiu Keliaraiščio ordino brangakmeniu, kad padidintų pajamas. Negaliu patikėti, jog jis paaukotų savo tėvo didžiausią vertybę kažkam kitam, nei didžiausiai gyvenimo galimybei. Negaliu sugalvoti nieko kito, kas verta tokios aukos, nebent baisus sukilimas. Labai bijau, jog jis žada finansuoti dar vieną karą.

Visas mano pasididžiavimas ir džiaugsmas nauja padėtimi nieko nereikš, jei taika Anglijoje bus sunaikinta. Tebūnie dabar aš baronas, o tu grafienė, tačiau jei karalienė, kuriai tarnaujame, bus nuversta arba nužudyta, tai mes nesam geresni nei tada, kai buvome bežemių tėvų vaikai. Būk budri, Bese, išduok žinią apie viską, ką pamatysi, kaip ir visada. — Berglis.

Nusišypsau pamačiusi jo naują parašą, tačiau šypsena dingsta, kai suplėšau jo laišką į mažyčius gabalėlius ir įmetu į židinį savo dokumentų saugykloje. Negaliu patikėti, jog toks protingas žmogus kaip Norfolkas vėl viskuo rizikuotų — tik ne dar kartą! — dėl Škotijos karalienės. Bet Sesilis — turėčiau sakyti: Berglis , — retai klysta. Jei jis įtaria dar vieną sąmokslą, vadinas, turiu išlikti budri. Privalėsiu įspėti savo vyrą ir stebėti pati. Aš tikėjausi, kad tokiu metu jie bus grąžinę ją į Škotiją. Dievas žino, esu tokioje padėtyje, jog norėčiau, kad Mariją išgabentų, nesvarbu kur.

1571 m. vasaris Šefildo pilis Marija

Esu kupina vilčių, esu sklidina vilčių. Savaitė teliko, manau, mes abu būsime laisvi.

Marija.

Rūpestingai apsirengiu juodus ir baltus drabužius, iškilmingų spalvų, tačiau mūviu tris žiedus su briliantais (vienas yra sužadėtuvių žiedas nuo Norfolko) ir eilę brangių apyrankių tik tam, kad pasakyčiau: Nors iš manęs ir atėmė karūną, o Elžbieta pavogė juodų perlų vėrinį, vis dar esu karalienė, vis dar galiu taip atrodyti.

Mane lanko lordas Mortonas iš Škotijos. Noriu, jog jis grįžtų su naujienomis, kad esu pasirengusi užimti savo sostą. Jis turėjo atvykti vidurdienį, tačiau nesirodo iki vėlyvos popietės, jau temsta bei darosi šalta, kai jis įjoja į kiemą.

Ištikimasis pažas Babingtonas įsiveržia į mano kambarius, jo nosis raudona nuo šalčio, o rankutės sušalusios, kad praneštų, jog baronas iš Škotijos pagaliau atvyko. Šiuo metu jo ristūnus veda į arklides.

Atsisėdu į savo krėslą, stovintį prie sienos, kurią puošia gobelenas su dvaro herbu, ir laukiu. Pasigirsta beldimas į duris ir pranešama, jog Šrousberis atvyko kartu su Mortonu. Nesistoju. Laukiu, kol jį pristatys. Kai jis žemai nusilenkia, linkteliu galva. Jis vėl galės išmokti elgtis su manim kaip su karaliene; nepamiršiu, jog prieš tai jis buvo netikėlis, kaip ir bet kuris iš jų. Tebūnie tai pradžia, juk viskas prieš akis. Dabar jis sveikinasi su manimi kaip kaline, bet kitą kartą regės mane soste Edinburge. Jis supras skirtumą.