Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Jis rašo man, jog Roberto Ridolfio, laimei, pasigailėta, dabar jis vėl yra geriausiuose Londono namuose, pažįsta visus, tvarko paskolas, pašnibždomis šneka apie mano reikalus. Ridolfis turbūt turi devynias gyvybes kaip katė. Jis kerta sienas, gabena auksą, padeda regzti sąmokslus ir visada išsisuka nuo mokesčių. Jis yra laimingas žmogus, o man patinka turėti laimingą tarnaujantį žmogų. Atrodo, jog jis išsprendė savo dabartines bėdas, nors kitiems jos baigdavosi Taueryje arba tremtyje. Jis slapstėsi, kol vyko šiaurės žemių lordų suėmimai, o dabar, apsaugotas kaip bankininkas ir savo draugysčių su dauguma Anglijos didikų dėka, jis vėl laisvėje. Norfolkas rašo man, jog negali mėgti šio žmogaus, nesvarbu, koks jis protingas ir energingas. Jis bijo, jog Ridolfis yra pagyrūnas ir prižada daugiau, nei gali padaryti. Jis yra jos lankytojas, kurį mano sužadėtinis mažiausiai norėtų matyti Hovardų namuose, kuris beveik neabejotinai stebimas Sesilio vyrų dieną ir naktį.

Atrašau, jog turime naudotis tais, kurie pakliūva po ranka. Džonas Leslis ištikimas, bet neveiklus žmogus, o Ridolfis yra tas, kuris apkeliaus Europos dvarus ieškodamas sąjungininkų ir kurs sąmokslus kartu su jais. Jis gal ir nepatrauklus — asmeniškai aš niekada į jį net nepažiūrėjau — tačiau parašė įtikinantį laišką ir dirbo mano labui. Jis susitinka su visais didžiausiais vyrais iš krikščioniškojo pasaulio ir eina nuo vieno prie kito, įtraukdamas juos į žaidimą.

Dabar jis pristatė naują Pilypo iš Ispanijos planą. Jei dabartinės derybos dėl sosto grąžinimo vėl sužlugs, tada įvyks visų Anglijos lordų sukilimas — ne tų, iš šiaurės. Ridolfis apskaičiavo, jog daugiau negu trisdešimt lordų yra slapti katalikai — ir kas žinotų geriau negu tas, kuris turi popiežiaus ausis? Popiežius turbūt pasakė, kiek Elžbietos dvariškių slapta yra ištikimi senam tikėjimui. Jos situacija yra blogesnė nei aš maniau, jei daugiau nei trisdešimt jos dvariškių turi slaptus kunigus, besislapstančius jų namuose ir laikančius mišias! Ridolfis teigia jog jiems tereikia žodžio, kad pakiltų, o karalius Pilypas pažadėjo parūpinti armiją ir pinigų jai užmokėti. Mes galėtume užimti Angliją per kelias dienas. Tai tarsi atnaujintas „Didysis Anglijos žygis“ ir nepaisant to, kad mano sužadėtiniui šis žmogus nepatinka, jis negali nieko padaryti, tik būti įtrauktas į planą.

„Didysis Anglijos žygis“, verčia mane šokti vien tai išgirdus. Kas gali būti geriau už žygį? Kas gali būti labiau tikėtinas taikinys, jei ne Anglija? Su popiežiumi ir Pilypu iš Ispanijos, su lordais, kurie jau mano pusėje, mes negalime pralaimėti. „Didysis žygis“, „Didysis žygis“, jis turi skambesį, kuris nugriaudės per amžius. Šimtmečiams praėjus žmonės žinos, kad būtent tai juos išlaisvino nuo liuteronizmo erezijų ir šunsnukio uzurpatoriaus įstatymų.

Mes turime veikti greitai. Tas pats laiškas nuo Norfolko pranešė žeminančias naujienas apie mano šeimą. Mano šeima iš Prancūzijos pasiūlė Elžbietai sąjungą ir naują gerbėją sieksiantį jos rankos. Jie net nereikalauja mano paleidimo prieš jos vedybas. Viskas tam, kad mane išduotų, esu išduota savo giminės, kuri turėtų mane saugoti. Jie pasiūlė jai Henriką Anžujietį. Tikriausiai tai pokštas, nes jis tėra jaunutis mokinukas, o ji — sena dama, tačiau dėl kažkokių priežasčių niekas nesijuokia ir priima tai labai rimtai.

Jos visi patarėjai taip bijo, kad Elžbieta numirs, o aš viską paveldėsiu, kad verčiau ištekins ją už vaiko ir leis jai numirti gimdymo metu, tokio amžiaus, kokio ji yra, pakankamai sena, jog būtų močiutė — svarbu, kad jiems paliktų protestantą sūnų ir įpėdinį.

Turiu manyti jog tai žiaurus mano šeimos pokštas skirtas Elžbietos tuštybei ir aistrai, tačiau jei jie yra nuoširdūs, o ji viską padarys, tada jie turės Prancūzijos karalių Anglijos soste, o jų vaikas iš manęs atims paveldėjimo teisę. Jie paliks mane pūti kalėjime, Anglijos sostą užims mano ir maniškių priešas.

Aš, žinoma, esu pasipiktinusi, tačiau atpažįstu šios strategijos autoriaus braižą. Ji dvokia Viljamu Sesiliu. Turbūt Sesilio planas toks: atskirti mano šeimos interesus nuo manųjų ir padaryti Pilypą iš Ispanijos amžinu Anglijos priešu. Tai nedoras būdas suskaldyti krikščioniškąjį pasauliui. Tik eretikas Sesilis galėjo tokį sumanyti, o netikintys giminaičiai mano vyro šeimoje yra tokie nedori, kad greičiausiai ir susidėjo su juo.

Iš viso to sprendžiu, jog privalau būti išlaisvinta prieš niekingas Elžbietos vestuves. Jei ji manęs nepaleis, tada Pilypo iš Ispanijos armada turi išplaukti prieš sužieduotuves ir iškovoti man teisėtai priklausančią vietą. Taip pat man pažadėtasis vyras Norfolkas privalo mane vesti ir karūnuotis Škotijos karaliumi anksčiau nei pusseserė Elžbieta, trokštanti atlaisvinti kelią Prancūzijos dvariškiams, įmes jį atgal į Tauerį. Staiga visi atsiduriame pavojuje dėl to, ką pradėjo Elžbieta, dėl šio naujos sukto sąmokslininko Sesilio užmačios. Tiesą sakant, ši vasara, kuri atrodė tokia nuobodi ir rami, staiga prisipildė grėsmės ir skubos.

1570 m. rugsėjis Čatsvortas Besė

Trumpas vizitas į Vingfildą — vien užmokestis, jei jį apskritai mokėtų, vežikams būtų didesnis nei jos pajamos. O tada jiems įsakoma grįžti į Čatsvortą susitikimui, kuris atims jos laisvę. Aš leidžiu jiems vykti į Vingfildą be manęs; galbūt turėčiau ja pasidomėti; galbūt turėčiau sekioti paskui jį kaip susijaudinęs šuo, bijantis likti nuošaly, tačiau man iki sielos gelmių įgriso matyti savo vyrą su kita moterimi ir nerimauti dėl to, kas teisėtai man priklauso.

Čatsvorte aš bent jau galiu būti savimi su savo seserim ir dviem dukrom, kurios atvyko aplankyti namų. Su jomis esu tarp žmonių, kurie mane myli, kurie juokiasi iš kvailų gerai žinomų pokštų, kuriems patinka mano paveikslai galerijoje, kurie grožisi mano vienuolyno sidabru. Mano dukros myli mane ir tikisi tapti tokiomis moterimis kaip aš, jos neniekina manęs už tai, jog nelaikau šakutės prancūzišku stiliumi. Čatsvorte galiu vaikščioti po savo sodą ir jausti, jog žemė po kojomis priklauso man, ir niekas negali jos iš manęs atimti. Galiu žiūrėti pro miegamojo langą į žalią horizontą ir jaustis įaugusia į šį kraštą kaip paprastoji saulutė į pievą.

Mūsų santarvė trumpalaikė. Karalienė grįžta, ir mano šeima turės išsikelti tam, kad apgyvendintų jos dvariškius ir svečius iš Londono. Kaip visada jos patogumai ir prabanga turi būti pirmoje vietoje, o aš turiu išsiųsti savo dukteris. Pats Viljamas Sesilis atvyksta kartu su seru Valteriu Mildmėjumi, taip pat Škotijos karalienės atstovas ir Roso vyskupas.

Jei turėčiau gerą vardą tarp pirklių arba pinigų lobių kambaryje, būčiau kupina pasididžiavimo turėdama progą užimti didžiuosius dvariškius ir ypač parodydama Seiliui, ką padariau su namu. Bet neturiu nė vieno iš tų dalykų, kad galėčiau parūpinti maisto banketams, gero vyno, muzikantų ir pramogų, turiu užstatyti du šimtus akrų žemės ir parduoti dalį miškų. Mano prievaizdas ateina į mano verslo kambarį, ir mes peržiūrime kiekvieną žemės sklypą, apsvarstome jo vertę, ar galime jį išsaugoti. Jaučiuosi lyg apiplėšinėčiau save. Dar niekad neteko skirtis su žeme tam, kad gaučiau iš to pelno. Jaučiu, kaip kiekvieną dieną turtas, kurį mano brangusis vyras Kavendišas ir aš taip kruopščiai ir ryžtingai kaupėme, yra švaistomas dėl vienos karalienės tuštybės, kuri nenustos išlaidauti ir niekuo neatsilygins, ir kitos žiaurumo, kuri dabar mėgaujasi bausdama mano vyrą už jo neištikimybę, leisdama jo skoloms kilti kaip kalnams.