Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

— Juos nuvesti?

Linkteliu.

— Ir jie pateks į spąstus?

— Jei reiks. Galbūt jie nieko neruošia. Galbūt jiems nepavyks.

1570 m. birželis Čatsvortas Marija

Botvelai, aš būsiu saugi. Sesilis pats atvyksta čia, į Čatsvortą, sudaryti su manimi susitarimą. Man bus sugrąžintas Škotijos sostas. Garantuosiu tavo paleidimą, kai tik grįšiu, tada jie pamatys, kokį turi kaimyną. Mes dviese būsime audra, kuri juos užklumpa.

Marija

Leidžiu popietes Čatsvorto soduose, apsuptame grioviu bokšte, kuris stovi vienas, juosiamas auksinių karpių pilno ežero ir nusvirusių gluosnių. Akmeniniai laiptai veda iš bokšto prie mažo akmeninio tiltelio, kuris atsispindi vandenyje. Tamsiai žalia arka kyla viršun į pilko akmens sienas. Virš vandens sklando laumžirgiai kaip mėlyni strėlių antgaliai, pasemia gurkšnelį ir geria.

Šrousberis šią vietą vadina mano pavėsine, sako, kad tai bus mano karalystė, kol gausiu kitą. Jis pažadėjo, jog leisiu čia savo dienas beveik netrukdoma. Jis palieka sargybinį kitoje tilto pusėje, ne tam kad mane laikytų užtvertą, bet kad niekas netrukdytų popietėmis, kai tinginiauju savo dieninėje lovoje, arkos pavėsyje, kur skleidžiasi Tiudorų rožės, lėtai skleisdamos baltus žiedlapius.

Guliu ant šilko pagalvėlių, klausau grojančio liutnia muzikanto, kuris dainuoja man svajingas Langedoko dainas apie meilę ir ilgesį, neįtikėtinai romantiškas istorijas apie žiauriomis princesėmis besižavinčius vargšus vyrus. Paukščiai gieda su juo. Parke yra vieversių, girdžiu juos čiulbančius, kol kyla į dangų. Jei ne Šrousberis, net nežinočiau, kad jie vadinami vieversiais. Jis man parodė juos skrendančius, atkreipė mano dėmesį į mažą paukščiuką ant žemės, tada išmokė klausyti jų įkvepiančios ir aidinčios giesmės. Jis man pasakė, kad vieversiai gieda kildami, kiekvienas mostelėjimas sparnais duoda dar vieną nepakartojamą melodijos protrūkį, tada jie tyloje suglaudžia savo sparnus ir leidžiasi į lizdą.

Šią vasarą neturiu ką veikti Čatsvorte; nieko negaliu daryti. Man nereikia nei stengtis, nei jaudintis. Man tereikia laukti Elžbietos sutikimo, Sesilio leidimo, pagaliau galiu būti tikra, kad jų pritarimas turi ateiti. Jiems gali nepatikti, bet aš laimėjau, vėl paveldėjimo teise. Mano įbrolis miręs, ir Škotijos sostui tinku tik aš. Greitai Elžbieta mirs, ir tik aš būsiu tinkama Anglijos sostui. Teisėtai turėsiu sostą, nes gimiau karaliene, neliečiama būtybe su prigimtinėmis teisėmis. Jie kovojo prieš šią neišvengiamą pažangą, ir aš už ją kovojau; bet galų gale, tai mano likimas. Tai Dievo valia, aš būsiu Anglijos ir Škotijos karalienė, ir voila! Ji bus įvykdyta.

Kartais išjoju į gražius miškus iki pat medžioklės bokšto, kurį gudrioji Besė suprojektavo ir pastatė dėl aplinkinių vaizdų, šiame be galo gražiame kraštovaizdyje, kartais išjoju į durpynus. Esu laisva keliauti kur panorėjusi, mane lydi tik garbės sargybinis bei Šrousberis — mano brangiausias palydovas ir vienintelis draugas. Po pietų guliu saulėje ir snaudžiu.

Sapnuoju. Ne košmarus, kurie mane persekiojo Škotijoje, sapnuoju savo vaikystę Prancūzijoje. Mes šokame Fontenblo soduose, ir muzikantai — o, ten yra penkiasdešimt muzikantų, grojančių mums, keturiems vaikams — muzikantai mums groja, mes nuolat prašome tos pačios melodijos, kad galėtume repetuoti savo šokį.

Repetuojame karaliaus atvykimui, Prancūzijos karaliaus, žavaus Henriko II, mano įtėvio, vienintelio tėvo, kurį pažinojau, vienintelio vyro, kuris mane mylėjo besąlygiškai, vienintelis vyras, kuriuo galiu pasitikėti, kuriuo kada nors pasitikėjau.

Jis prijoja ir nušoka nuo žirgo, su juokinga skrybėle ant tamsios galvos, kaštonine barzda ir glotniais ūsais. Jis sugauna mane — pasirenka mane, ne savo sūnų ir paveldėtoją, ne savo dukteris.

— Mano brangioji mergaite, — sako man į ausį. — Kiekvieną dieną tu vis gražesnė, kiekvieną dieną vis labiau rafinuota. Sakyk, mažoji viliokle prancūzaite, ar tekėsi už manęs.

— O, taip! — sušunku nė akimirkos nedvejojusi. Panardinu veidą į šilkinius jo barzdos plaukus ir įkvepiu švarių marškinių bei odekolono aromato. — Tekėčiau už jūsų rytoj! Ar išsiskirsite su madam Serpent dėl manęs?

Labai negražu iš mano pusės, bet priverčia jį pratrūkti juoku.

— Rytoj, mano brangioji, ma cherie. Pagaliau! Rytoj tai padarysiu. Dabar pašok man.

Nusišypsau per miegus ir pasisuku į saulę. Viena mano tarnaičių, patraukia damasto užuolaidą taip, kad saulė nešviestų į veidą. Mano oda turi likti blyški kaip grietinėlė. Mano grožis dienos šviesos neturi būti paverstas įprastu. Jis sakė, kad visada turiu būti pridengta nuo saulės, visada apsirengusi geriausiais kokius tik galima gauti šilkais, visada segėti gražiausius papuošalus; viskas, tik geriausia iš geriausių mažajai paveldėtojai.

— Kai mirsiu, būsi Prancūzijos karalienė, mano mažoji princese, — sako jis man rimtai. — Paliksiu tau rūpintis karalyste. Tu esi sąmojinga ir valinga, aš tavimi pasitikiu.

— Jūsų šviesybe tėveli, nešnekėkite apie tai, — sušnibždu.

— Tu būsi Škotijos karalienė, — primena man, — kai Marija Tiudor mirs, tu būsi Anglijos karalienė.

Linkteliu. Marija Tiudor yra paskutinė teisėta Henriko VIII paveldėtoja, vienintelė jo žmonos, Katerinos iš Aragono, duktė. Po jos, kadangi ji neturi vaiko, ateinu aš, karaliaus Henriko sesers anūkė.

— Tu privalai užimti savo sostą, — sako jis man. — Jei manęs nebus, nepamiršk šito. Jei būsiu gyvas, pasodinsiu tave į Anglijos sostą, prisiekiu. Jei būsiu miręs, turi pati prisiminti. Tu esi Škotijos, Anglijos ir Prancūzijos karalienė. Privalai pareikalauti savo teisių. Įsakau tau.

— Pareikalausiu, tėti karaliau, — pažadu iškilmingai. — Galite manimi pasikliauti. Nepamiršiu ir nepavesiu.

Jis pakiša pirštą man po smakru ir pakelia veidą į save. Karalius palenkia galvą ir pabučiuoja mane į lūpas.

— Kerinti, — sako jis. Nuo jo prisilietimo jaučiuosi apsvaigusi ir sušilusi.

— Tu būsi geriausia karalienė, kokią tik žinojo pasaulis. Tu laimėsi Angliją ir Škotiją dėl Prancūzijos. Tu sukursi didesnę karalystę, nei Viljamas iš Normandijos. Tu būsi Anglijos, Škotijos ir Prancūzijos karalienė. Turėsi didžiausią kada nors žinotą karalystę, aš tave išauklėjau būti geriausia karaliene. Niekada šito nepamiršk. Toks tavo likimas, Dievo tau skirtas likimas. Būsi puikiausia karalienė krikščioniškajame pasaulyje, galbūt net pasaulyje. Tokia Dievo valia. Paklusk jam.

1570 m. birželis Čatsvortas Džordžas

Esu pasirengęs išvykti su karaliene, kai išgirstu mažo arklių būrio sukeltą triukšmą, kažkoks vyras su nedideliu būreliu prajoja keliu pro medžių arką. Jis nė kiek nedvejodamas priartėja prie įėjimo į arklides, tarsi būtų išstudijavęs mano namų išplanavimą, ir žino, kur kas yra.

Apdairiai paduodu savo žirgo vadeles arklidžių prižiūrėtojui ir einu sutikti to vyro.

— Taip?

Jis nulipa nuo arklio, nusiima kepurę nuo galvos ir žemai man nusilenkia. Ne per žemai, kaip pastebiu.

— Lorde Šrousberi?

Aš linkteliu. Atpažįstu jį kaip vieną iš tų vyrų, kuriuos kartais matau teismo salėje stovinčius už Francio Volsingamo, o šis stovi už Viljamo Sesilio. Vadinasi, jis yra seklys, tik dar vienas seklys. Jis yra Anglijos žmonių laisvės priešas, nesvarbu, kokiu patikimu ir žaviu stengiasi būti.

— Aš esu Herbertas Gracis. Tarnauju ponui Sesiliui.

— Sveiki atvykę, — pasisveikinu mandagiai. Matau iš jo rūbų, jog jis yra džentelmenas, vienas iš Sesilio bendraminčių. Dievas težino, ko jis iš manęs nori. — Ar užeisite į namus?