Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Žinau, žinau, kad kaltinimai nedori ir neteisingi. Besė neturi moters žavesio, puoselėto dvare ir gimusio didybėje. Turėčiau prisiminti, kad ji yra moteris, kurią vedžiau pats išsirinkęs, ji gerai atrodo, yra sveika ir stiprios dvasios. Nesąžininga skųstis, kad ji nėra tokia graži kaip viena gražiausių pasaulio moterų arba neturi vieno geriausių dvarų pasaulyje karalienės manierų. Bet mes taip gyvename mūsų namuose, taip pavyzdingai man kasryt šypsosi, kaip aš galiu ja nesigėrėti?

— Taigi, kas jus pamalonina? — padrąsinančiai klausia Besė. — Manau, tai geros naujienos. Tikėjausi, jūs būsit laimingas.

— Man malonu, kad išvengsiu jo teismo.

— Jo teismo?

— Aš vis dar perų teismo pirmininkas, — rūgščiai primenu jai. — Kad ir ką jūsų draugas Sesilis mano apie mane, aš vis dar esu perų teismo pirmininkas, jei karalystės lordas būtų teisiamas dėl išdavystės, tada būčiau teisėjas, sprendžiantis jo bylą.

— Aš nepagalvojau, — pripažįsta ji.

— Ne. Jei jūsų draugas Sesilis būtų atvedęs į teismą mano tikrą draugą Norfolką teistis dėl gyvybės, aš būčiau priverstas sėdėti su kirviu prieš jį bei paskelbti verdiktą. Turėčiau pasakyti Norfolkui, vyrui, kurį pažinojau nuo vaikystės, kad skelbiu jį kaltu, nors žinočiau, jog jis nekaltas, o jį pakars ir išmėsinės, kol dar gyvas, sukapos į gabalus. Ar manot aš šito bijojau?

Ji sumirksi.

— Aš nesuvokiau.

— Ne, — atkertu. — Kai Sesilis puola senuosius lordus, tokios pasekmės. Mus visus gniuždo jo ambicijos. Vyrai, kurie mylėjo vienas kitą visą gyvenimą, supriešinami. Tik jūs ir Sesilis to nematote, nes jūs nesuprantate, kad senieji lordai yra tarsi brolių šeima. Naujokai negali to žinoti. Jūs ieškot sąmokslų, jūs nesuprantat broliškumo.

Besė net nesigina.

— Jei Norfolkas nebūtų paslapčiomis susižadėjęs su Škotijos karaliene, tada jis nebūtų pakliuvęs į bėdą, — ryžtingai sako ji. — Tai niekuo nesusiję su Sesilio ambicijomis. Tai Norfolko kaltė. Kaltos jo ambicijos. Galbūt, kai jis dabar atsitraukė, vėl visi galėsime gyventi taikiai.

— Ką turi omenyje, sakydama atsitraukė? — pasiteirauju.

Ji turi slėpti šypseną.

— Atrodo, tavo geras draugas nėra labai galantiškas savo mylimajai. Visai ne riteriškas. Jis ne tik ją metė, nutraukė sužadėtuves, bet ir siūlo ją uždaryti vietoje jo į Tauerį, tikriausiai dėl jos gero elgesio. Atrodo, yra bent vienas vyras, kuris netrokšta mirti dėl jos meilės. Vienintelis, kuris mielai ją pamatytų Taueryje už išdavystę. Vienintelis vyras, kuris pasiryžęs ją palikti ir susikurti geresnį gyvenimą be jos.

1570 m. birželis Č atsvortas Besė

Nėra ramybės moteriai, kuri stengiasi išlaikyti prideramą namų ūkį su išlaidūne viešnia ir kvailiu vyru. Kuo didesnė jos laisvė, tuo didesnės mūsų išlaidos. Dabar man pranešė, jog ji gali linksminti lankytojus: kiekvienas pojūčių ieškantis žioplinėtojas atvyksta pažiūrėti jos pietaujančios, kartu ir patys papietauja. Vien jos vyno sąskaita už mėnesį yra didesnė, nei mano per metus. Negaliu pradėti tvarkyti sąskaitų, jos man per didelės. Pirmą kartą gyvenime žiūriu į savo knygas be malonumo, o su visiška neviltimi. Sąskaitų krūva nuolatos didėja, o ji neatneša jokių pajamų.

Pinigai išleidžiami karalienei: jos brangenybėms, tarnams, žirgams, augintiniams, pasiuntiniams, sargybiniams, šilko siuviniams, damastas jos suknelėms, paklodės lovai, žolelės, aliejai, kvepalai jos naktiniam staleliui. Anglis jos židiniui, geriausio vaško žvakės, kurias ji degina nuo vidurdienio iki dviejų ryto. Jos dega, net kol ji miega, apšviesdamos tuščius kambarius. Ji turi šilkinius užtiesalus stalui — ji netgi tiesia mano geriausius turkiškus kilimus ant grindų. Ji pageidauja specialių gėrybių virtuvei, cukrus ir visi prieskoniai turi būti iš Londono, specialus muilas jos skalbiniams, specialus krakmolas jos paklodėms, specialios pasagos jos žirgams. Vynas stalui, vynas tarnams, ir — neįtikėtina — geriausias baltas vynas praustis veidui. Mano sąskaitos škotų karalienės išlaikymui yra juokingas, jos turi tik vieną pusę: išlaidas. Pajamų puslapio pusėje nėra nieko. Netgi penkiasdešimt dviejų svarų per savaitę, kurie mums buvo už ją pažadėti. Nieko. Nėra jokių puslapių kvitams, nes nėra jokių kvitų. Pradedu galvoti, kad jų niekada ir nebus, šitaip tęsis, kol būsime visiškai sužlugdyti.

Ir dabar galiu užtikrintai pasakyti, kad mes būsime sužlugdyti. Joks namas negalėtų išlaikyti karalienės su begale tarnų, nesuskaičiuojamais draugais ir pakalikais. Karalienės išlaikymui reikia visos karalystės pajamų ir teisės nustatyti mokesčius, to mes neturime. Kadaise buvome turtinga pora, turtinga žemėmis, rentomis, kasyklomis ir pervežimais. Bet visi šitie verslai neša pinigus iš lėto, o išleidžiami jie greitai. Buvo balansas, kurį tvarkiau nepakartojamai. Škotų karalienė šį balansą sugadino. Greitai, stebėtinai greitai, mes tampame neturtingi.

Man teks parduoti dalį žemės. Ilgiau neužtenka mažų pasiskolinimų ir pardavimų, kuriuos vykdžiau nuo atvykimo. Turėsiu panaudoti nekilnojamo turto įkeitimus. Teks pakelti ir atsiminti vėluojančių nuomininkų rentas, nes visą žiemą vaikėsi šiaurės armiją, kas taip pat buvo jos kaltė. Turėsiu rinkti papildomus mokesčius iš namų, kuriuose trūksta vyrų — pakartų arba pabėgusių su Marija Stiuart. Ji privers mane būti žiauriu žemvaldžiu, aš liksiu kaltas. Teks atimti bendro naudojimo žemę iš gerų kaimų ir skirti juos pasėliams. Turėsiu išvaryti žmones iš laukų ir jų daržus paversti avių aptvarais. Sunksiu pinigus iš žemės lyg ji būtų šlapias skuduras. Ne taip reikia valdyti turtą. Ne taip reikia būti geru žemvaldžiu. Tapsiu godi pinigams, žmonės manęs nekęs ir kaltins už tai, sakys, kad esu žiauri žemvaldė ir gobši moteris.

Ir ji ne tik brangi. Ji kelia pavojų. Vienas mano tarnų, Džonas Holas, ateina pas mane, jo akys nuleistos, bet rankos dreba.

— Pamaniau turėtumėte žinoti, miledi. Manau, turėčiau jums pranešti.

Ar dar kada nors išgirsiu tokią pokalbio pradžią ir pagalvosiu, kad tai tik sudaužyta vaza? Ar sugrįšiu į laikus, kai jusiu tik susierzinimą? Dabar ir visada jausiu savo širdį drebant iš siaubo, laukdama žinių, kad ji pabėgo, išsiuntė laišką, priėmė mus sužlugdysiantį svečią.

— Kas nutiko? — aštriai paklausiu.

— Maniau, džiaugsitės sužinojusi, kad aš lojalus.

Man niežti jam trenkti.

— Ir tau bus atlyginta, — nors kiekvienas kyšis yra papildomos išlaidos. — Kas nutiko?

— Tai karalienė, — praneša jis, lyg pati nebūčiau atspėjusi. — Rengiamas sąmokslas ją paleisti. Džentelmenai man pasiūlė aukso monetą, kad atgabenčiau ją į viržynus, iš kur jie kartu galėtų išjoti.

— Ir ji sutiko? — klausiu.

— Jos dar neklausiau, — meklena jis. — Pamaniau, kad turiu eiti tiesiai pas jus. Esu ištikimas jums, miledi, kad ir kokį kyšį siūlytų.

— Duosiu už tai dvi ginėjas, — pažadu. — Kas tie džentelmenai? Kokie jų vardai?

— Tai seras Tomas Gerardas, — sako jis. — Jo draugas sutiko mane užeigoje, džentelmenas vardu Rolestonas. Ar už jų dar kas nors yra, nežinau. Žinau kitą žmogų, kuris džiaugtųsi šia informacija.

Lažinuosi, žinai, manau, tai apgailėtina; šiais laikais Anglijoje yra daugiau seklių, nei piemenų. Žmonių neištikimybė tapo tokia dažna, kad visi laiko po tarną stebėti kitiems.

— Galbūt galėtum parduoti kitam pirkėjui. Bet tu esi mano žmogus, tarnauji tik man. Grįžk atgal pas tą Rolestoną ir pasakyk, kad tau reikia žinoti, kas dar dalyvauja sąmoksle. Sakyk, kad nėra saugu veikti, nežinant, kas įtrauktas. Sakyk, kad tai padarysi, ir paklausk, ar nenorėtų pasirodyti karalienei. Tada grįžk pas mane.