Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Здесь есть возможность читать онлайн «Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, Издательство: Obuolys - MEDIA INCOGNITO, Жанр: Историческая проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Atstumtoji karaliene: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Atstumtoji karaliene»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Nuo maistininku is savo salies pabegusi Skotijos karaliene Marija priversta prisiglausti pusseseres Elzbietos Anglijoje. Protestantiskai Anglijai, kuriai nuolat kelia gresme Ispanija, Prancuzija ir Roma, visai nereikia charizmatiskos katalikes karalienes, todel Elzbietos patarejas Sesilis sugalvoja plana: Marija gyvens nuosalioje pilyje, priziurima jo patiketines Beses is Hardviko.
Bese - viska gyvenime pasiekusi guviu protu ir tvirta valia, dziaugiasi sekmingiausia ketvirtaja santuoka su kilminguoju Sriusberio grafu ir naujomis galimybemis, kurias atvers kilmingos viesnios priemimas. Tik kokia santuoka gali atsispirti zavingos koketes Marijos kerams? Ir maisto gresmei, kuria ji kelia? Istaigingame kalejime pasmerktoji karaliene laukia, kol gales grizti i Skotija pas suneli. Taciau laukti - nereiskia nieko neveikti...

Atstumtoji karaliene — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Atstumtoji karaliene», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— Tai nerealūs reikalavimai, nedori reikalavimai, — aiškinu jai. — Jūsų motina merdėdama juos dėl jūsų atmetė. Sesilis bandė juos primesti jai, jam turėtų būti gėda primetinėti juos vėl.

— Aš turiu sutikti, — sako ji. — Žinau, kad jie yra sunkūs. Bet aš sutiksiu.

— Neturėtumėte.

— Sutiksiu, kadangi dabar esu čia... — patraukia pečiais, toks prancūziškas gestas, net jei pamatyčiau jį tarp minios moterų, iškart ją pažinčiau. — Kai vėl būsiu savo soste, darysiu kaip panorėjusi.

— Jūs juokaujate. Negalite pasirašyti susitarimo ir tada jo išsižadėti, — aš nuoširdžiai pritrenktas.

— Ne, non, jamais, ne. Žinoma, ne. Bet kas mane kaltintų, jei taip padaryčiau? Jūs pats sakote, kad šitos sąlygos yra nedoros.

— Jei jie manytų, kad jūs galite atsiimti savo žodžius, tada išvis su jumis nesitartų, — atkreipiu dėmesį. — Jei žinotų, kad jumis negalima pasitikėti. Ir jūs padarytumėt savo žodį, karalienės žodį, visiškai beverčiu.

Ji man šypteli tarsi išdykęs vaikas.

— Aš neturiu ką jiems pasiūlyti, — paprastai pasako. — Galiu prekiauti tik savo žodžiu. Privalau jį parduoti jiems.

— Jie privers laikytis savo žodžio, — perspėju.

— Nesąmonė, — nusijuokia ji. — Kaip jie galėtų? Kai vėl būsiu savo soste?

— Dėl šios paskutinės sąlygos, — perspėju, parodydamas jai. Dokumentas parašytas anglų kalba, bijau, ji visko gerai nesuprato.

— Jie sako, kad mano sūnus Džeimsas bus auginamas protestantu? — paklausia. — Tai nesėkmė, bet jis bus su manimi, galėsiu pati jį mokyti. Jis išmoks galvoti vieną dalyką, o sakyti kitą, kaip ir visi gudrūs karaliai ir karalienės. Mes nesame paprasti žmonės, Šousbevi. Mes labai jauni išmokstame atlikti vaidmenį. Netgi mano mažasis berniukas, Džeimsas, turės išmokti apgaudinėti. Po savo karūnomis mes visi melagiai.

— Jis bus auginamas kaip protestantas Anglijoje. Nurodau žodžius „En Angleterre 1’. Paprastai ji pasijuokia iš mano bandymų kalbėti jos kalba, bet šį kartą, kadangi mane supranta, spalva bei šypsena dingsta iš jos veido.

— Jie mano galintys atimti mano sūnų? — sušnabžda. — Mano berniuką? Mano mažąjį berniuką? Jie verstų mane rinktis tarp sosto ir vaiko?

Linkteliu.

— Elžbieta jį iš manęs atimtų?

Nieko neatsakau.

— Kur jis gyventų? — pareikalauja ji. — Kas juo rūpintųsi?

Be abejo, dokumentas, surašytas Sesilio pagal Elžbietos instrukcijas, nesivargina atsakydamas į tokį natūralų jaunai motinai klausimą.

— Jie nesako, — pasakau jai. — Bet galbūt karalienė padarytų jam darželį Hatfyldo rūmuose. Tai įprastas...

— Ji manęs nekenčia, — kategoriškai pareiškia škotų karalienė. — Ji paėmė mano perlus, o dabar paimtų mano sūnų.

— Jūsų perlus?

Ji numoja ranka.

— Ypač vertingus. Turėjau didelį vėrinį juodųjų perlų, ir mano įbrolis pardavė juos Elžbietai, kai išmetė mane iš sosto.

Ji juos nupirko. Pasiūlė daugiau nei mano anyta. Matai, kokie grifai yra aplink mane? Mano anyta varžėsi dėl atimtų perlų, kol buvau kalėjime, bet ją aplenkė mano pusseserė. Elžbieta parašė man išreikšdama gailestį dėl man padarytos neteisybės, tačiau nusipirko perlus. Dabar ji paimtų mano sūnų? Mano tikrą sūnų?

— Esu tikras, kad galėtum su juo susitikti...

— Ji neturi savo vaiko, matyt, negali turėti vaikų. Greitai jai bus per vėlu pastoti, jei apskritai jos įsčios dar neišdžiūvo. Taigi pavogtų iš lopšio mano sūnų. Ji paimtų mano sūnų ir paveldėtoją, padarytų savu. Ji sudraskytų mano širdį, viską, dėl ko verta gyventi:

— Turite apie tai pagalvoti kaip ji. Karalienė Elžbieta turėtų įkaitą. Laikytų jį tam, kad jūs nelaužytumėt sutarties. Štai kodėl, kai su ja sutiksit, turit suvokti privalėsianti jos laikytis.

Ji nieko negirdi.

— Įkaitas? Laikys jį Taueryje kaip mažą vargšą princą? Jis niekada neišeis? Ar pradings kaip ir jie? Ji nori jį nužudyti?

Jos balsas nutrūksta nuo minties apie tai, ir aš negaliu žiūrėti į jos sielvartą. Pakylu iš savo vietos už stalo ir einu pažiūrėti pro langą. Kitoje kiemo pusėje, mūsų kambariuose, matau Besę, einančią galerija su apskaitos knygomis po pažastimi. Dabar ji atrodo taip toli nuo manęs, jos rūpesčiai dėl nuomos ir kainų atrodo tokie nereikšmingi, palyginus su atsiskleidžiančia škotų karalienės tragedija. Besė visada buvo materialiste, o dabar matau poetišką širdį, audringai plakančią mano namuose.

Atsisuku į karalienę. Ji sėdi pakankamai rami, ranka užsidengusi akis.

— Atleiskit man, — sako ji. — Atleiskit už mano emocijas. Jūs turbūt norėtumėt turėti reikalų su šaltos širdies karaliene kaip jūsiškė. Atleisk už mano kvailumą. Neperskaičiau jo tinkamai. Maniau, kad jie nori stebėti Džeimso lavinimą, padaryti jį geru Anglijos sosto paveldėtoju. Nesupratau, kad apskritai nori jį iš manęs paimti. Maniau, kad kalbame apie sutartį, o ne apie mano sunaikinimą. Ne apie mano vaiko pavogimą. Ne apie jo pagrobimą.

Jaučiuosi per didelis ir nerangus šitam kambariui. Ramiai atsistoju už jos, uždedu ranką jai ant peties, atsidusdama ji atsilenkia atgal, kad jos galva remtųsi į mano kūną. Šis nereikšmingas gestas, jos galvos šiluma ant mano pilvo užpildo mane švelnumu ir neišvengiamai kylančiu geismu. Tenka atsitraukti nuo jos, mano širdis spurda.

— Buvau atskirta nuo motinos, kai buvau maža mergaitė, — liūdnai pasiguodžia ji. — Žinau, kas yra namų ilgesys, ką reiškia ilgėtis motinos. Nepadaryčiau to savo sūnui, nei dėl Prancūzijos sosto, nei dėl Škotijos.

— Juo gerai rūpintųsi.

— Mane mylėjo Prancūzijoje, — pasakoja ji. — Ir mano brangiausias dėdė, karalius Henrikas, mylėjo mane labiau nei savo dukras. Jis negalėjo būti man dar švelnesnis ir geresnis. Bet ilgėjausi motinos, bet niekada negalėjau pas ją nuvykti. Ji mane vieną kartą aplankė, tik vieną, tuomet tarsi vėl tapau visavertė, lyg būtų sugrąžinta kažkas, ko ilgai trūko; galbūt mano širdis. Tada jai teko grįžti į Škotiją ginti mano sosto, o tavo Sesilis, tavo didysis Viljamas Sesilis, pamatė jos silpnumą, vienišumą ir ligotumą, jis mėgino jai primesti sutartį, kurią dabar primetinėja man. Ji mirė bandydama apginti mano sostą nuo Elžbietos ir Sesilio. Dabar turiu kovoti tą pačią kovą. Ir šį kartą jie nori atimti mano vaiką ir sudraskyti mano širdį. Elžbieta ir Sesilis kartu sunaikino mano mamą, dabar nori sunaikinti mane ir mano sūnų.

— Galbūt galime derėtis, — pasiūlau, tada pasitaisau, — galbūt jūs galite derėtis. Galite reikalauti, kad princas pasiliktų Škotijoje, galbūt su anglų sargyba ir mokytoju?

— Noriu būti su juo, — paprastai pasako. — Jis — mano sūnus, mano mažasis berniukas. Jis turi būti su savo motina. Net Elžbieta negali būti tokia kietaširdė, kad pavogtų mano teisę sėdėti soste ir mano sūnų.

1570 m. gegužė Tatberio pilis Marija

Bandau likti drąsi, bet kai kuriomis dienomis esu išsekinta liūdesio. Ilgiuosi savo vaiko ir bijau dėl to, kaip juo rūpinasi, lavina ir prižiūri. Aš pasitikiu grafu Mariu, jo apsauga, vadovavimu ir lavinimu, o jo senelis, Lenokso grafas, turėtų rūpintis berniuku jau vien dėl Darnlio, savo mirusio sūnaus, mano vaiko tėvo. Bet Lenoksas yra nerūpestingas žmogus, purvinas ir šiurkštus, jis nemyli manęs, kaltina dėl sūnaus mirties. Ką jis išmano apie mažo berniuko priežiūrą? Ką jis žino apie mažo vaiko širdies švelnumą?

Ateina šiltesni orai, ir šeštą valandą ryto yra šviesu, kasryt auštant mane pažadina paukščių giedojimas. Tai mano trečias pavasaris Anglijoje, mano trečias pavasaris. Sunku patikėti, kad čia buvau taip ilgai. Elžbieta pažada, kad mane sugrąžins į Škotiją vasarą, ji įsako Šrousberiui leisti man laisvai išjoti ir priimti lankytojus. Su manimi turi elgtis kaip su karaliene, o ne kaip su paprasta nusikaltėle. Mano nuotaika visada pagerėdavo šiuo metų laiku, taip ilgai gyvenau Prancūzijoje, kad įpratau prie ilgų gražių vasarų šilumos. Bet šiemet nesišypsau pamačiusi raktažoles gyvatvorėje, skraidančius paukščius, nešančius šiaudus ir šakeles savo lizdams. Šiais metais praradau optimizmą. Praradau džiaugsmą. Griežtas ir negailestingas pusseserės valdymas tartum išdžiovino mano šilumos ir šviesos pasaulį. Negaliu patikėti, kad moteris man gali būti tokia žiauri, o aš turiu tai ištverti. Negaliu patikėti, kad ji gali būti tokia nemylinti, tokia nesujaudinama mano prašymų. Buvau visų, kas mane pažįsta, numylėtinė, negaliu patikėti, kad ji gali būti tokia abejinga. Negaliu suprasti tokio elgesio. Esu kvailė, žinau. Bet negaliu suprasti jos širdies kietumo.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Atstumtoji karaliene»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Atstumtoji karaliene» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Филиппа Грегори - Еще одна из рода Болейн
Филиппа Грегори
Филиппа Грегори - Меридон
Филиппа Грегори
Филиппа Грегори - Дочь кардинала
Филиппа Грегори
Филиппа Грегори - Широкий Дол
Филиппа Грегори
Филиппа Грегори - Земля надежды
Филиппа Грегори
Филиппа Грегори - Наследство рода Болейн
Филиппа Грегори
Филиппа Грегори - Буревестники
Филиппа Грегори
Филиппа Грегори - Дорогами тьмы [litres]
Филиппа Грегори
Филиппа Грегори - Обманка
Филиппа Грегори
Филиппа Грегори - Белая принцесса
Филиппа Грегори
Отзывы о книге «Atstumtoji karaliene»

Обсуждение, отзывы о книге «Atstumtoji karaliene» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x