Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Sėdžiu ant kėdės su tiesia atkalte, rankas laikau ant kelių, dėmesinga, kai advokatas atsistoja prieš mane ir paaiškina man, jog grafas yra sunkioje materialinėje padėtyje ne dėl savo kaltės. Jis turėjo išlaidų didesnių negu bet kuris lordas galėtų sau leisti tarnaudamas karalienei. Nuleidžiu galvą kaip nuolanki žmona ir klausausi. Mano vyras žiūri pro langą, tarsi negalėtų klausytis, kaip apibūdinama jo kvailystė.

Advokatas man pasako, jog peržiūrėjo grafo įsipareigojimus santuokos sutartyje ir jo vėlesnius įsipareigojimus, kai skolinosi iš manęs, ir jis pasiruošęs pateikti pasiūlymą. Mano vyriausiasis prievaizdas pažiūri į mane. Jis buvo išgąsdintas mano paskolų; jaučiu jo viltingą žvilgsnį ant veido, bet nepakeliu akių.

Advokatas pasiūlo, kad visos žemės, kurios santuokos metu atiteko mano vyrui būtų grąžintos man. Visos žemės, kurios man buvo padovanotos mano mieliausio vyro Viljamo Sent Lou ir mano atsargaus vyro Viljamo Kavendišo, bus man grąžintos. Už tai turiu atleisti visas savo vyro skolas man ir grynųjų paskolas, kurias jam suteikiau, turiu atleisti jį nuo vaikų paramos, kurią pažadėjo tuokdamasis. Susitarimas, kurį padarėm susituokdami, tiesą sakant, būtų panaikintas. Aš turėsiu viską, kas man priklausė, o jis nebus atsakingas nei už mane, nei už mano vaikus.

Galėčiau verkti iš palengvėjimo, tačiau nieko nesakau ir išlaikau ramų veidą. Tai grąžintų man mano paveldėjimą, grąžintų man turtus kuriuos sukaupiau kartu su vyrais, žinojusiais pinigų ir žemės vertę, laikiusiais juos saugiai. Tai mano savastis. Aš vėl tapsiu savininke, o savininkė yra moteris atsakinga už savo likimą. Aš būsiu nepriklausoma moteris. Pagaliau vėl būsiu saugi. Mano vyras gali būti kvailys, gali būti išlaidūnas, tačiau jo pražūtis nenutemps manęs žemyn.

— Tai labai dosnus pasiūlymas, — aiškina jo advokatas, kai nieko neatsakau.

Tiesą sakant, ne. Tai nėra dosnus pasiūlymas. Jis yra viliojantis. Sukurtas tam, kad mane suviliotų, tačiau jei laikyčiausi pinigų, kuriuos mano vyras yra man skolingas, jis būtų priverstas parduoti daugumą tų žemių, kad padengtų skolas, aš galėčiau jas nupirkti mažiausiomis kainomis ir gauti naudos. Tačiau suvokiu, jog taip neturėtų vykti tarp grafo ir jo grafienės.

— Aš sutinku, — atsakau paprastai.

— Jūs sutinkate?

Jie tikėjosi ilgesnių derybų. Jie tikėjosi didžiulio skundo dėl pinigų praradimo. Jie tikėjosi, jog reikalausiu monetų. Visi nori pinigų, niekas nenori žemės. Visi Anglijoje, išskyrus mane.

— Aš sutinku, — pakartoju. Išspaudžiu blankią šypseną savo sutuoktiniui, kuris sėdi be nuotaikos, pagaliau suvokdamas, kiek daug jam kainavo akla meilė škotų karalienei.

— Norėčiau padėti savo vyrui grafui šiuo sunkiu metu. Esu įsitikinus, jog kai karalienė bus grąžinta į Škotiją, ji atsidėkos jam apmokėdama jo visas skolas.

Pilu druską ant šviežios žaizdos. Karalienė niekada negrįš į Škotiją triumfuodama, ir mes visi tai žinome.

Jis šypteli dėl mano optimizmą.

— Ar jūs turite dokumentą, kurį turėčiau pasirašyti? — paklausiu.

— Turiu paruošęs, — atsako advokatas.

Jis paduoda jį man. Jis pavadintas „Dovanos aktas“ tarsi mano vyras grafas nebuvo priverstas grąžinti visko, kas buvo mano. Aš neprikibsiu prie to, nei prie žemių vertės, kurios yra pervertintos, nei prie miško vertės, kuris nebuvo tinkamai prižiūrimas. Yra daug dalykų, dėl kurių ginčyčiausi, jei nenorėčiau kuo greičiau visko baigti, norėdama vadinti savo žemes vėl savomis.

— Jūs suprantate, jei pasirašysite, turėsite pati rūpintis savo vaikais?

Advokatas paduoda man plunksną, ir aš vos tveriu garsiai nenusijuokus.

Rūpintis savo vaikais! Viskas, ką mano vyras grafas darė, tai rūpinosi Škotijos karaliene. Jo vaikų paveldas buvo išleistas dėl jos prabangos. Ačiū Dievui, daugiau jis nebus atsakingas už mane ir mano vaikus.

— Aš suprantu, — atsakau. — Pasirūpinsiu savimi, savo šeima ir daugiau niekada neprašysiu grafo pagalbos.

Jis išgirsta atsisveikinimo gaidelę šiuose žodžiuose ir pakėlęs galvą pažiūri į mane.

— Jūs klystat, jei kaltinat mane, — pasako jis šiek tiek oriai.

„Kvailys“, — pagalvoju, bet nepasakau to. Tai paskutinis kartas, kai vadinu ji kvailiu mintyse. Pažadu sau tai, kai pasirašau. Nuo šios dienos nesvarbu, ar jis išmintingas, ar kvailas, bet tai negali kainuoti man mano žemių. Jis gali būti arba nebūti kvailiu, kaip nori, bet manęs jis niekada neįskaudins. Susigrąžinau savo žemes į savo rankas ir laikysiu jas saugiai. Jis gali daryti ką nori su savomis. Jis gali prarasti jas visas dėl jos meilės, jei to norės, tačiau negalės liesti maniškių.

Tačiau jis tikrai girdi atleidimą mano balse. Jis buvo mano vyras. Daviau jam savo širdį, kaip turėtų daryti gera žmona, patikėjau jam savo vaikų paveldėjimą ir visą savo turtą, kaip turėtų gera žmona. Dabar saugiai susigrąžinau savo širdį ir turtus. Tai atsisveikinimas.

1572 m. birželio 1 d. Londonas Džordžas

Karalienė pagaliau susimovė taip, kad niekas iš mūsų net neįsivaizdavo, jog įmanoma. Ji pasmerkė savo pusbrolį mirčiai, tai įvyks rytoj. Popiet ji pakviečia mane į Vestminsterio pilį, esu tarp kitų vyrų ir moterų jos laukiamajame kambaryje. Niekada neteko išvysti tokios niūrios nuotaikos rūmuose. Tie, kurie turėjo susitarimų su kita karaliene, yra išsigandę, ir ne be reikalo. Netgi tie, kurių sąžinė yra rami, vis tiek nervinasi. Mes tapome įtarumo dvaru, abejonės dvaru. Šešėliai, kurių taip ilgai bijojo Sesilis, dabar temdo pačią Anglijos širdį.

Karalienė Elžbieta sulenkia savo pirštą link manęs, pakyla iš sosto ir veda mane prie lango, žiūrėdama į upę, kur mes galime stovėti vieni.

— Nėra jokios abejonės jos kalte, — staiga sako ji.

— Jos kalte?

— Jo, turiu omenyje, jo. Jo kalte.

Papurtau galvą.

— Bet jis tik išsiuntė pinigus ir žinojo apie planus. Jis pats pasidavė jums. Jis nesiėmė ginklo prieš jus. Jis pakluso.

— Ir tada prieš mane susimokė, — sako ji.

Linkteliu. Žvilgteliu šonan į ją. Po pudra jos oda raukšlėta ir pavargusi. Ji laikosi kaip nepalenkiama karalienė, bet iškart galima pastebėti, kiek jai kainuoja pastangų.

— Ar galėtumėte jam atleisti? — klausiu. Rizikinga šitai iškelti, bet negaliu leisti jam pasitikti mirtį, net nepabandęs.

— Ne, — sako ji. — Tai būtų tas pats, jei į kiekvieno žudiko Anglijoje ranką įdėčiau peilį. Ir kas jį vėl sustabdys nuo sąmokslavimo? Mes juo daugiau negalime pasitikėti. Ir, Dievas žino, ji regs savo sąmokslus iki paskutinės akimirkos, kol nemirs.

Jaučiu, kaip stingstu nuo grėsmės jai.

— Jūs jos neapkaltintumėte? Jūs neleistumėte Sesiliui jos kaltinti?

Karalienė papurto galvą.

— Ji yra karalienė. Ji nepaklūsta mano įstatymams, nebent sužinau, kad susimokė mane nužudyti. Nėra jokių įrodymų, kad ji planavo mano mirtį. Joks kitas kaltinimas jai negali būti pateiktas.

— Jei ji galėtų būti paleista...

— Ji niekada nebus laisva, — sako tiesiai. — Šis sąmokslas su Ridolfiu jai tiek kainavo. Škotai dabar jos nepriimtų, net jei maldaučiau, negaliu jos pas nieką išleisti. Ji atsiskleidė kaip mano priešas. Aš ją laikysiu amžinai įkalintą.

— Taueryje?

Į mane atsuktas jos veidas griežtas kaip bazilisko.

— Paliksiu ją su tavimi, visą likusį jos gyvenimą, — nusprendžia ji. — Tai gali būti tiek jos, tiek tavo bausmė.

Išskubu iš jos laukiamojo, kol ji dar neprakeikia manęs, ir vykstu į savo Londono namą. Negaliu miegoti. Atsikeliu iš lovos ir vaikštau tyliomis gatvėmis. Nėra nieko, išskyrus kekšes ir seklius, bet jie manęs šiąnakt netrukdo.