Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Aš? Aš išsigelbėjau nuo audros, kurią vadina Škotų karalienė Marija ir žinau, jog esu lyg smulkus ūkininkas, kuris užtvirtina langines ir užsklendžia duris, ir stebi, kaip audra praeina pro šalį. Mes su Džordžu išsiskyrėm, jis nuėjo į savo namus, aš — į savo. Jis sergėjo karalienę ir bandė palaikyti jos saugumą, bandė slėpti savo meilę jai, bandė apmokėti jos sąskaitas, o aš susikūriau gyvenimą sau ir savo vaikams ir dėkoju Dievui, jog buvau toli nuo tų dviejų ir nuo paskutinės didelės škotų karalienės Marijos meilės aferos.

Metai bėgo, tačiau mano meilė namams ir žemei išliko ta pati. Praradau Čatsvortą savo vyrui grafui, kai ginčijomės ir jis atsisuko prieš mane, tačiau pasistačiau naują namą, pasakišką namą Hardvike, netoli savo vaikystės namų, su geriausiais langais visoje šiaurinėje Anglijoje, su nepaprasčiausiais stiklo išraižymais kokius tik teko kam nors matyti ir dideliais akmeniniais rėmais, kurie matomi visur. Vaikai netgi sukūrė eilėraštuką apie jį: Hardviko rūmai, daugiau stiklo negu sienų, dainuoja jie. Pastačiau legendą.

Įspaudžiau savo inicialus akmenyje kiekvienoje namo pusėje. ES įspausta prie kylančio stogo krašto, įspausta prieš dangų, tad žiūrėdamas nuo žemės į viršų gali matyti mano inicialus įspaustus debesyse. ES diadema skamba kaime, toli kiek akis užmato, nes mano namas pastatytas ant kalvos, ir aukščiausi mano namo stogai šaukia: ES.

Elžbieta Šrousberi — mano namas skelbia Derbišyrui, Anglijai, pasauliui. Elžbieta Šrousberi pastatė šį namą iš savo turtų, savo įgūdžiais ir ryžtu, pastatė šį namą: nuo stiprių pamatų Derbišyro akmenyse iki inicialų ant stogo. Elžbieta Šrousberi pastatė šį namą, kad paskelbtų savo vardą ir titulą, savo turtus ir dominavimą šiose žemėse. Jūs negalite matyti mano namo ir neatpažinti mano pasididžiavimo. Jūs negalite matyti mano namo ir nematyti mano turtų. Jūs negalite matyti mano namo ir nematyti, jog esu savarankiška moteris ir tuo didžiuojuosi.

Padariau savo vaikus turtingus, padariau dėl jų ką norėjau. Įsteigiau dinastijas: mano vaikai turės Šrousberio, Devonšyro ir Lenokso grafų titulus. Mano sūnus Viljamas yra pirmas grafas Devonšyre, mano dukra Merė bus Šrousberio grafienė. O mano anūkė Arbela yra Stiuart, kaip ir planavau su karaliene Marija. Pusiau juokais sukurtas planas, apie kurį svajojom siūdamos, tapo tikru, aš jį įvykdžiau. Nepaisant sunkumų, nepaisant karalienės Elžbietos valios, nepaisant įstatymų, aš ištekinau savo dukrą už Carlio Stiuarto, ir jų dukra, mano anūkė, yra Anglijos sosto paveldėtoja. Jei sėkmė ją lydės — mano sėkmė, turiu omeny visišką užsispyrimą — vieną dieną ji taps karaliene. Ir kokia moteris Anglijoje, išskyrus mane, būtų apie tai svajojusi?

Sakau sau: neblogai — visai neblogai. Visai neblogai, kaip našlės, kuri neturėjo nieko, dukrai. Visai neblogai, kaip mergaitei iš Hardviko, kuri gimė skolose, ir turėjo užsitarnauti viską, ką turi. Pati viską sukūriau, nauja moteris šiame naujame pasaulyje. To anksčiau nebuvo — nepriklausomų lėšų ir nepriklausomų minčių. Kas žino, ką tokios moterys darys ateityje? Kas žino, ko pasieks mano dukros, ką padarys mano anūkės? Elžbietos pasaulis kupinas avantiūristų: tokių, kurie keliauja į tolimas šalis, ir tokių, kurie pasilieka namie. Savaip, aš esu viena iš jų. Esu nauja rūšis, naujas atradimas: moteris, kuri vadovauja pati sau, kurios turtai nepriklauso jokiam vyrui, kuri pasirašo savo dokumentus, tvarko savo nuomas ir žino, ką reiškia būti moterimi su trupučiu išdidumo. Moteris, kurios dorybė nėra kuklumas, moteris, kuri drįsta girtis. Moteris, kuri džiaugiasi, galėdama skaičiuoti savo turtus, ir yra patenkinta darydama tai gerai. Esu savo jėgomis iškilusi moteris ir tuo didžiuojuosi.

Ir niekas šiame pasaulyje manęs niekad nevadins ponia Kvaile.

Autorės žodis

Škotų karalienė Marija buvo viena įspūdingiausių Anglijos istorinių asmenybių. Medžiagos apie ją rinkimas tapo tikrų tikru iššūkiu. Tikiuosi, kad knyga irgi taps pribloškiančiu atradimu skaitytojams. Šis veikalas apie karalienę siūlo visai kitokį jos paveikslą nei įprasta. Tai jau ne tradicinė romantiška ir kvailoka moteriškė. Manau, jog Marija buvo drąsi ir ryžtinga moteris, kuri galėjo tapti tinkama netgi tokios nesuvaldomos Škotijos valdove. Esminis skirtumas tarp Marijos ir jos klestinčios pusseserės Elžbietos buvo geri patarėjai ir sėkmė, o ne tradicinės istorijos siūlomas postulatas, esą viena moteris valdė protu, o kita pasikliovė širdimi.

Žinoma, tokį personažą, kuris ilgai gyvena dramatiškomis ir prieštaringomis sąlygomis, daugybė autorių aprašo skirtingai. Mano knygoje Marija kalba apie save kaip: „Tragišką karalienę, praleidusią gražią vaikystę Prancūzijoje; karalienę, kuriai vėliau teko vienišos našlės dalia Škotijoje. Bardas apdainuotų mane kaip ištekėjusią už gražuoliuko, bet silpno Darnlio, besiilginčią stipraus vyro, kuris mane išvaduotų. Dainius paverstų pasmerkta nuo pat gimimo, nuostabia princese, gimusia po užtemusią žvaigžde. Man tai nerūpi. Žmonės visą laiką išgalvoja pasakojimų apie princeses. Jie atitenka mums kartu su karūna. Turime nešti tą naštą kuo lengviau. Jei mergina graži ir dar princesė, kokia buvau visą gyvenimą, ji turi garbintojų, kurie dar blogesni už priešus. Didžiąją gyvenimo dalį mane garbindavo kvailiai ir nemėgo protingi žmonės. Apie mane prigalvodavo istorijų, kuriose aš — arba šventoji, arba kekšė.“

Manoji karalienės Marijos istorija labiau sutelkia dėmesį į jos nelaisvės metus, kai ją prižiūrėjo viena įstabiausių Elžbietos laikotarpio moterų — Besė iš Hardviko.

Įdomu, jog Besė yra dar viena moteris, kurią populiarioji istorija apibūdina pagal jos sutuoktinius. Naujoji Mary S. Loveli parašyta Besės biografija piešia ne turtų besivaikančios pliuškės, o verslininkės, geros investuotojos ir vadybininkės paveikslą. Istorijos raštuose mažai užsimenama apie paskutinįjį jos vyrą, Šrousberio hercogą Džordžą Talbotą, tačiau pakanka įrodymų, kurie tvirtina, jog vyriškis buvo įsimylėjęs karalienę Mariją. Ją įkalintą prižiūrėjo šešiolika metų, o nukirsdinus karalienę išties nesuvaldė sielvarto: jo skruostais ašaros upeliais tekėjo.

Šių trijų žmonių tragedija rutuliojasi dramatiško laikmečio įvykių sūkuryje. Jų viltys ir nusivylimai priešinami didžiajam Šiaurės sukilimui, kurio dalyviai ketino išlaisvinti Mariją, sugrąžinti ją į Škotijos sostą, užtikrinti jai Anglijos sosto paveldėjimo teisę ir suteikti Romos katalikams religijos laisvę. Jeigu šiauriečiams būtų pasisekę (atrodė, kad taip ir bus), tuomet Elžbietos Anglija būtų virtusi visiškai kitokia šalimi.

Šiaurės maištas vaizduojamas kaip didžiausias iššūkis Elžbietos valdymui, tačiau istoriniuose šaltiniuose jam skiriama itin nedaug vietos. Tuo metu armados, kuri tikrai nekėlė didelės grėsmės, aprašymas yra labai išsamus ir įdomus. Išties Šiaurės kariuomenė sukaupė tokias pajėgas, kurios lengvai būtų užėmusios karalystę. Jos buvo žymiai gausesnės už Henriko VII kariauną Bosvorte. Mano versija yra tokia: šiauriečių parlaimėjimą lėmė ne kariniai veiksmai, bet motyvacijos ir įsitikinimo stoka.

Šis pralaimėjimas sudavė lemiamą smūgį Šiaurei, kurios taip baiminosi ir nekentė Tiudorai, nuosmukiui. Jo pasekmės juntamos iki šiol.

Kaip visada norėčiau padėkoti daugybei puikių istorikų, kurių darbus paminėjau bibliografijos skyriuje, nes šis romanas itin gausiai paremtas istoriniais šaltiniais. Tačiau kaip įprasta, kai faktų tikrumas yra diskutuotinas, o įrodymus galima interpretuoti, pasitelkiu vaizduotę; kai istoriniuose šaltiniuose pritrūksta duomenų, aš juos sukuriu. Taip elgtųsi bet kuris romanistas, rašantis pagal tikrus faktus.