Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

— O Besė?

— Besė labai stengiasi, — atsakau. — Ji kaip sugebėdama stengiasi iš meilės jums. Bet mes verčiau būtume dvare su jumis, nei gyventume Tatberyje su škotų karaliene. Tai mums abiem kaip tremtis. Mes abu buvome nelaimingi, — pagaliau savo balso skambesyje išgirstu tiesą. — Mes abu labai nelaimingi, — sąžiningai pripažįstu. — Manau, nė vienas iš mūsų nežinojo, kaip tai bus sunku.

— Išlaidos? — pašiepia ji.

— Vienišumas, — tyliai pasakau.

Ji atsidūsta, lyg būtų baigusi sunkų darbą.

— Aš visą laiką buvau tikra, kad tu esi ištikimas, kad ir ką sakytų. Ir mano geroji Besė taip pat.

— Taip, — patvirtinu, — abu. Imu manyti, kad iš šio kambario išeisiu laisvu žmogumi.

— Hastingsas gali ją paimti į savo namą, kol nutarsime, ką su ja daryti, — nusprendžia ji. — Gali grįžti į Čatsvortą su Bese. Gali vėl pradėti iš naujo savo santuokinį gyvenimą. Gali vėl būti laimingas.

— Ačiū, — padėkoju. Žemai nusilenkiu ir atbulas traukiuosi prie durų. Nėra prasmės paminėti didelės skolos, kurią ji mums skolinga už karalienės išlaikymą. Nėra prasmės sakyti, kad Besė man niekada neatleis už tokį turto praradimą. Nėra prasmės skųstis, kad negalime vėl pradėti santuokinio gyvenimo, jis sugadintas, galbūt amžiams. Turėčiau džiaugtis iš čia ištrukdamas be sargybinių palydos į Tauerį, kur mano draugai laukia mirties bausmės.

Prie durų sudvejoju.

— Ar jūsų šviesybė jau nusprendė, kas jai nutiks?

Karalienė meta į mane sunkų įtarų žvilgsnį.

— Kodėl tau turėtų rūpėti?

— Besė manęs klaus, — neryžtingai atsakau.

— Ji bus laikoma kaip kalinė, kol nuspręsime ką daryti, — sako ji. — Ji negali būti teisiama už išdavystę, ji man nepavaldi, taigi negali būti apkaltinta išdavyste. Dabar ji negali būti sugrąžinta į Škotiją, nes ja negalima pasitikėti. Ji sugriovė ir mano, ir savo gyvenimą. Kvailė. Nenoriu jos laikyti amžinai įkalintos, bet nežinau, ką dar galėčiau su ja daryti. Arba tai arba mirtis, tik akivaizdu, kad negaliu nužudyti karalienės ir pusseserės. Ji kvailė, kad verčia mane rinktis. Ji mato tik viena: mirtis arba pergalė. Negaliu jai pasiūlyti nei vieno, nei kito.

— Manau, ji sudarytų taikos susitarimą su jumis, — atsargiai pasiūlau. — Ji laikytųsi taikos sutarties su jumis. Ji visada apie jus kalba su gilia pagarba. Šis sukilimas su ja neturi nieko bendro, ji ruošėsi grįžti į Škotiją kaip jūsų sąjungininkė.

— Sesilis sako, jog ja negalima pasitikėti, — trumpai atkerta. — Pati Marija mane išmokė ja nepasitikėti. Ir įsikalk, Talbotai, svaresne laikyčiau Sesilio nuomonę, nei žmogaus įleidusio ją į dvarą, susižiedavusio, planavusio sukilimą. Mažų mažiausiai, tu ja per daug pasitikėjai, Šrousberi. Meldžiu Dievo, kad tik tiek tebūtų. Ji tave apkvailino, tikiuosi, kad nesuviliojo.

— Prisiekiu, nesuviliojo, — tikinu.

Ji linkteli.

— Gali grįžti pas žmoną.

Nusilenkiu.

— Aš visada ištikimas, — pakartoju iš tarpdurio.

— Aš žinau, ką tu darai, — sako griežtai. — Žinau viską, ką darai, galiu patikėti Sesiliu. Bet daugiau nežinau, ką galvoji. Žinodavau visas tavo mintis, bet dabar tu tapai paslaptingas. Tu netekai pasitikėjimo. Nežinau, ko tu nori. Tu dabar tapai nepermatomas, nors kadaise buvai skaidrus.

Negaliu jai atsakyti. Turėčiau būti gudrus dvariškis ir mokėti keletą patikinimo ar net pamaloninimo žodžių. Bet ji teisi. Aš pats savęs nesuprantu, nei pasaulio, kurį sukūrė Sesilis. Esu pats sau mįslė.

— Gali eiti, — taria ji šaltai. — Dabar viskas kitaip.

1570 m. sausis Tatberio pilis Besė

Mano vyras grafas grįžta iš Londono suspaudęs lūpas ir nekalbus. Jis toks išbalęs, tartum vėl kentėtų nuo podagros priepuolio. Kai klausiu, ar negaluoja, jis tik tylomis purto galvą. Tada suprantu, kad jo savigarba stipriai nukentėjo. Karalienė jį pažemino prieš visą aukštuomenę. Ji negalėjo padaryti nieko blogiau šitam išdidžiam žmogui, nei leisti suprasti, kad juo nepasitiki; būtent tai ji ir padarė.

Taip pat sėkmingai galėjo paguldyti į kankinimų suolą, kaip ir prie kitų pasakyti, kad juo nepasitiki. Jis vienas iškiliausių Britanijos didikų, o ji su juo elgiasi kaip su apsimelavusiu tarnu, kurį galima atleisti už vagiliavimą. Tai išties karalienė, kuri taiko kankinimą.

Nežinau, kodėl Elžbieta tapo tokia žiauri, paversdama priešais senus draugus. Žinau, kad ji nervinga, linkusi bijoti; mačiau ją sergančią iš baimės. Bet visada ji tiksliai žinojo, kas jos draugai, ir jais pasikliovė. Negaliu įsivaizduoti, kas privertė ją pakeisti savo įpročius, laikyti apie save pataikaujantį, apgaudinėjantį, meilikaujantį dvarą ir pagal jos dūdelę šokančius vyrus.

Turbūt Sesilis ją išmušė iš jos seno, saugaus kurso. Jis uždelsė tinkamą Škotijos karalienės sugrąžinimą į sostą, įkalino du lordus, dar vieną paskelbė pabėgusiu išdaviku; o dabar pasakoja karalienei, kad mano vyru negalima pasitikėti. Sesilio priešiškumas kitai karalienei, visiems katalikams, taip stipriai išaugo, kad jis pasiruošęs nukirsdinti pusę Anglijos, kad juos nugalėtų. Jei Sesilis, mano tikras ir ištikimas draugas, yra įsitikinęs, jog mano vyras nusistatęs prieš jį, jei yra pasiruošęs naudoti visą savo galią prieš mus, tada mes išties esame pavojuje. Šis mano vyro sugrįžimas iš Londono tėra laikinas palengvėjimas, viskas, kuo pasitikėjau, yra nepatikima. Visur nesaugu.

Einu per kiemą užsimetusi šalį ant galvos, kad būtų šilčiau. Tatberio drėgmė ir šaltis smelkiasi į mano kaulus per batus. Mane pakvietė į arklides, kur šieno atsargos taip sumažėjo, kad neištempsime per žiemą. Teks atsisiųsti daugiau iš Čatsvorto arba nusipirkti. Negalime sau leisti pirkti pašaro, vos išgaliu atvežti jį per šalį. Bet, tiesą pasakius, tegalvoju apie tai, kaip susidorosiu, jei apkaltins vyrą. Kas, jei Sesilis jį vėl pašauks į Londoną, kaip pasielgė su Tomu Hovardu? Kas, jei Sesilis suims mano vyrą, kaip drįso suimti Tomą Hovardą? Jei jį uždarys į Tauerį kartu su kitais? Kas galėjo pagalvoti, kad Sesilis taps toks galingas, jog galės stoti prieš galingiausius šios žemės lordus? Kas galėjo pagalvoti, kad Sesilis galės pareikšti, kad šalies interesai sutampa su jo?

Sesilis išliks mano draugu, esu tuo tikra. Mes pažinojome vienas kitą per ilgai, kad dabar išduotume; šiame gyvenime mes per ilgai buvome vienas kitam etalonu. Mes taip pat sukirpti, Sesilis ir aš. Jis manęs neįvardys kaip išdavikės ir neišsiųs į Tauerį. Bet kaip bus su mano vyru grafu? Ar jis pasmerktų Džordžą?

Reikia pastebėti, kad jei Sesilis tvirtai žinotų, jog Džordžas prisijungė prie priešų, jis veiktų ryžtingai. Ir turiu pasakyti — nekaltinčiau jo už tai. Mes, reformacijos vaikai, esame greiti ginti ką turime, greiti paimti kas ne mūsų. Sesilis neleis seniesiems Anglijos lordams savęs nuvertinti vien todėl, kad jis buvo ekonomas, o jie — kilmingieji. Aš taip pat neleisčiau. Bent jau tiek vienas apie kitą žinome.

Mano vyras grafas mūsų nesupranta. Jo negalima kaltinti. Jis yra kilmingasis, o ne prasimušėlis kaip Sesilis. Jis mano, jog jam užtenka kažką nuspręsti — ir taip įvyks. Jis įpratęs gauti ką panorėjęs. Jis nežino, kaip Sesilis ir aš iš savo sunkios vaikystės, kad jei kažko nori, turi siekti dieną ir naktį. O kai gauni, turi dirbti dieną ir naktį, kad neprarastum. Šiuo metu Sesilis dirbs dieną ir naktį tam, kad mirtų škotų karalienė, kad nubaustų jos draugus ir palaužtų senųjų ją palaikančių ir jo nekenčiančių lordų galią.