Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Besė sumirksi nuo mano įsiutusio tono ir žvilgteli link durų. Ji dabar taip pat bijo seklių. Šnipai turi šnipinėti šnipus.

— Jis man daugiau nerašo, — prabyla ji. — Nežinau kodėl. Galbūt manimi taip pat nepasitiki.

— Privalau išvykti, — sakau. — Pasiuntinys atjojo su šešių vyrų sargyba. Jie valgo virtuvėje ir laukia, kol galės mane palydėti į Londoną.

— Ar tu suimtas? — sušnabžda ji.

— Tai visiškai neaišku. Sakoma, kad man iškart reikia joti su eskortu, — atsakau su kreiva šypsena. — Ar palyda skirta garantuoti mano saugumą, ar mano atvykimą, jie nepatikslina. Sukrausi man balnamaišius?

Ji iškart pašoka ir skuba link miegamojo. Uždedu savo ranką ant jos.

— Bese, jei keliausiu į Tauerį, padarysiu viską, kad išgelbėčiau tavo turtą nuo savo nelaimės. Pasiųsiu teisininko, kad sutvarkytų reikalus. Tu nebūsi mirusio išdaviko našlė. Neprarasi savo namo.

Ji papurto galvą ir parausta.

— Dabar aš negalvoju apie savo turtus, — sako ji žemu balsu. — Aš galvoju apie tave. Savo vyrą.

Jos veidas kupinas baimės.

— Tu galvoji apie mane, ne apie savo namą? — bandau pokštauti. — Bese, tai išties meilė.

— Tai yra meilė, — pabrėžia ji, — meilė, Džordžai.

— Žinau, — sakau švelniai, kosteliu, — jie sako, kad negaliu atsisveikinti su škotų karaliene. Ar perduosi jai mano linkėjimus ir pasakysi, jog apgailestauju negalėdamas su ja atsisveikinti?

Iškart pajuntu, kad Besė įsitempė.

— Pasakysiu jai, — pažada šaltai ir pasitraukia.

Neturėčiau dabar eiti, bet einu. Tai gali būti paskutiniai mano žodžiai škotų karalienei.

— Ar liepsi jai rūpintis savimi ir perspėsi, jog Hastingsas bus rūstus sargas? Perspėk ją dėl jo. Ir pasakyk jai, kad atsiprašau, labai atsiprašau.

Besė nusisuka:

— Aš sukrausiu daiktus, — taria lediniu balsu. — Bet negaliu visko prisiminti. Pasakysiu, jog tu išvykai, kad už savo gerumą jai gali būti teisiamas dėl išdavystės, kad ji mums kainavo turtą ir reputaciją ir gali kainuoti tavo gyvybę. Nemanau, kad galėsiu prisiversti jai pasakyti, jog tu labai, labai atsiprašai jos. Manau, tokie žodžiai mane supykintų.

1570 m. sausis Tatberio pilis Besė

Pakuoju, mėtau jo daiktus į balnamaišius su šaltu įtūžiu, pasiunčiu raitą tarną su maistu pirmai dienai, kad nebūtų priklausomas nuo vargano Derbišyro smuklių maisto. Patikrinu, kad turėtų kelnes ir baltinių pamainą krepšyje, šiek tiek gero muilo ir kelioninį veidrodėlį, kad galėtų kelyje nusiskusti. Duodu jam popieriaus lapą su paskutiniais skaičiavimais, jei kas nors rūmuose norėtų pamatyti, kaip mus žlugdo rūpinimasis karaliene. Padarau jam reveransą ir pabučiuoju atsisveikindama, kaip ir turėtų gera žmona, bet visą tą laiką žodžiai, kuriuos jis norėjo, jog perduočiau karalienei, jo balso tonas šnekant apie ją ir šiluma akyse, kai galvojo apie ją, graužė mane kaip kirminai.

Niekada nemaniau esanti aistringa, pavydi moteris. Buvau ištekėjusi keturis kartus, dukart už vyrų, kurie akivaizdžiai manimi žavėjosi: vyresni vyrai padarė mane savo numylėtine, vyrai mane vertino. Niekada nemačiau savo vyro žvilgsnio nukreipto į ką kitą ir negaliu su tuo susitaikyti.

Mes šaltai išsiskiriame ir viešumoje, kai jis išjoja iš kiemo, tartum atsitiktinai pasirodo karalienė, kai sargybiniai sėda ant žirgų. Nors jiems buvo uždrausta susitikti vienumoje, Devero ir Hastingsas ateina išlydėti mažąją draugiją pro vartus. Net jei jis ir būtų vienas, nemanau, kad jausčiausi geriau. Galėčiau raudoti nuo minties, jog tai buvo mano brangusis vyras, kurį prieš dvejus metus mėgau vadinti „mano vyras grafas“, dabar jis galbūt joja pasitikti mirties, o mes išsiskiriame sausu bučiniu ir šaltoku atsisveikinimu.

Aš paprasta moteris, ne mokyta raštininkė ar mokslininkė. Kad ir ką blogo, kitų nuomone, Elžbieta padarė Anglijai, galiu paliudyti, jog jos valdymo metai išplėšė mano širdį.

1570 m. sausis Tatberio pilis Marija

Matau pro langą, kad didelis Šrousberio žirgas pabalnotas kelionei, tada pastebiu ginkluotą jo laukiantį sargybinį. Užsimetu ant galvos šaliką ir lekiu žemyn laiptais, net nepasikeitusi batų.

Pamatau, jog jis išjoja vienas. Besė išbalusi ir atrodo ligotai; Hastingsas ir Devero nepasiruošę kelionei, jie akivaizdžiai lieka. Aš labai bijau, kad jį iškvietė į dvarą, gal net suėmė.

— Ar išvykstate į kelionę, milorde? — klausiu, bandydama kalbėti atsainiai.

Jis pažiūri į mane, tarsi norėtų sugriebti visiems matant. Dėl manęs jis pametė galvą. Sudeda rankas sau už nugaros, tarsi bandydamas susilaikyti, kad manęs nepaliestų.

— Aš iškviestas į dvarą, — sako jis. — Lordas Hastingsas jus saugos, kol manęs nebus. Tikiuosi greitai sugrįžti.

— Aš liksiu čia iki jūsų sugrįžimo?

— Aš taip manau, — atsako jis.

— Ir jūs sugrįšite?

— Tikiuosi.

Jaučiu drebant lūpas. Taip noriu surikti, kad jis nejotų, arba josiu su juo. Negaliu likti čia su jo įsiutusią žmona ir bejausmiu Hastingsu. Tiesą pasakius, bijau jų abiejų.

— Aš jūsų lauksiu, — tai viskas, ką drįstu pasakyti jiems esant. — Ir linkiu jums saugios ir malonios kelionės.

Kreiva šypsena, kuria jis mane apdovanoja nusilenkdamas, man pasako, kad jis to nesitiki. Noriu jam sušnibždėti, jog greitai grįžtų, bet nedrįstu. Jis suspaudžia mano ranką, tai viskas, ką gali padaryti, tada nusisuka ir greitai užsėda ant žirgo — viskas vyksta per greitai — subruzda sargybiniai, jis išjoja pro vartus, o aš kramtau lūpą, kad nesurikčiau.

Pasisuku, jo žmona žiūri į mane akmeniniu veidu.

— Tikiuosi, jis sugrįš namo pas jus saugiai, Bese, — prabylu.

— Tu žinai, kad aš jį praradau, grįš jis namo ar ne, — atrėžia ji, atsuka man nugarą, ko neturėtų daryti, nueina nepadariusi reveranso, kas yra dar blogiau.

1570 m. sausis Vindzoro pilis Džordžas

Tai ilga šalta kelionė žiemą, ir prasta draugija kelyje. Palikau netikrą atsisveikinimą, o priešakyje laukia neabejotinai nesvetingas sutikimas. Atskirtas nuo škotų karalienės, net nežinodamas, ar ji saugi, atvykstu į Anglijos karalienės dvarą ir žinau esąs nemalonėje.

Kiekvieną rytą ir kiekvieną naktį mano pirma ir paskutinė mintis yra apie ją, prarastąją karalienę, kitą karalienę, ir aš kankinuosi tarsi būčiau ją nuvylęs. Nors pakankamai gerai žinau, jog negalėjau pasilikti su ja, ne tada, kai Hastingsas buvo ten su įsakymu ją pagrobti, ne tada, kai Sesilis buvo pasiryžęs ją atskirti nuo manęs. Tačiau...

Kai pasakiau jai, kad vykstu į Londoną, jos akys patamsėjo iš baimės, bet esant Besei, Hastingsui ir Deverui tegalėjo pasakyti, kad linki malonios kelionės ir saugaus sugrįžimo.

Maniau galėsiąs pas ją nueiti pats, kol Besė kraus man daiktus. Maniau galėsiąs pasakyti, kaip jaučiuosi, kai būsime išskirti. Maniau, nors vienąkart galėsiu kalbėti iš širdies; bet negalėjau. Esu vyras, vedęs kitą moterį, ir prisiekęs ištikimybę kitai karalienei. Kaip galėčiau škotų karalienei kalbėti apie meilę? Ką jai galiu pasiūlyti? Nieko. Nieko. Kai buvau kieme, pasiruošęs atsisveikinti, jie visi buvo ten, Besė ir abu lordai, kiekvienas tarnas pasiruošęs sekti, nekantraujantys pamatyti, kaip ją palieku ir kaip ji reaguoja. Negalėjau kitaip nei nusilenkimu bei formaliu „sudie“ atsisveikinti. Ką maniau galėsiąs jai pasakyti prie jos damų, kai stebi mano žmona? Ir besistengiantis paslėpti šypseną Hastingsas, ir nuobodžiaujantis Devero pliaukšintis į batą botagu. Aš suklydau jai linkėdamas sėkmės, ji į mane pažiūrėjo, lyg maldaudama padėti. Ji žiūrėjo į mane tylėdama, ir galėčiau prisiekti, jog akyse kaupėsi ašaros, bet ji neleido joms pabirti. Ji — karalienė, niekada neparodytų savo baimių jiems esant. Elgiausi kaip ji, buvau šaltas bei mandagus. Bet tikiuosi, ji žinojo, jog mano širdis plakė tik dėl jos. Ji pažiūrėjo į mane taip, tartum galėčiau ją išgelbėti, jei tik panorėčiau. Dievas matė, atrodžiau taip, kaip jaučiausi — kaip vyras, nuvylęs moterį, kurią prisiekė ginti.