Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Liepiu Agnesei laikyti arti žvakę ir prikišu žinutę prie jos, tikėdamasi išvysti ruduojantį karštyje slaptą alūno arba citrinų sulčių užrašą. Nieko. Apsideginu pirštus ir juos atitraukiu. Jis man atsiuntė tik šią apgailavimo, nostalgijos žinutę. Ne planas, tik raudojimas, o aš negaliu pakęsti sentimentų.

Nežinau, kas vyksta; ši žinutė man nieko neatskleidžia, ji man tik sukelia baimę. Labai bijau.

Savo paguodai parašau vyrui, visiškai neturinčiam sentimentų, net nesitikėdama atsakymo:

Bijau, kad Vestmorlandui nepavyko, ispanai neatplaukė, o vyskupas nepaskelbė bulės, nukarūnuojančios Elžbietą. Žinau, jog tu ne šventasis, net blogiau: žinau, kad tu — žmogžudys. Žinau, jog esi nusikaltėlis, tinkamas kartuvėms ir neabejotinai degsi pragare.

Taigi, atvyk. Nežinau, kas mane išgelbės, jei ne tu. Prašau, atvyk. Tu, kaip ir anksčiau, vienintelė mano viltis.

Marija

1569 m. gruodis Koventris Besė

Hastingsas prie manęs prieina, kai stoviu ant miesto sienų žiūrėdama šiaurėn. Geliantis vėjas pučia į veidą, verčia mano akis ašaroti lyg verkčiau, jaučiuosi paniuręs kaip ir pati pilka diena. Norėčiau, kad čia būtų Džordžas, apkabintų ranka per liemenį ir pasijusčiau vėl saugi. Bet, manau, jis manęs nepalietė nuo to dienos Vingfilde, kai pripažinau, jog esu Sesilio seklė, paskirta į jo namų ūkį.

Norėčiau turėti žinių iš Čatsvorto, iš savo brolio ir sesers. Norėčiau gauti Roberto Dadlio žinutę, sakančią, kad mano berniukai saugūs. Labiau už viską norėčiau turėti bent eilutę nuo Sesilio, vieną padrąsinantį jo žodį.

— Žinios nuo lordo Hunsono, — trumpai pasako Hastingsas, jo rankoje plazda popierius. — Pagaliau. Ačiū Dievui, mes išgelbėti. Brangus Dieve, mes išgelbėti. Garbė Dievui, mes išgelbėti.

— Išgelbėti, — pakartoju. Dar kartą žvilgteliu į šiaurę, tai mes darome visi; vieną popietę pilkame horizonte pamatysiu pilkesnę juostą šešių tūkstančių vyrų, žygiuojančių link mūsų.

Jis mosteli ranka link šiaurės:

— Daugiau nereikia jų dairytis. Jie ne ten! — pareiškia. — Jie neatjoja!

— Neatjoja?

— Jie pasuko atgal sutikti ispanų Hartlepule, o ispanai juos nuvylė.

— Juos nuvylė, — rodos, jog viskas, ką galiu daryti, tai kartoti jo žodžius.

Hastingsas džiaugsmingai nusijuokia ir čiumpa mano rankas lyg ruoštųsi šokti.

— Nuvylė juos. Apgavo juos, ponia Bese! Prakeikti ispanai! Nevykėliai, kaip ir reikėjo tikėtis! Nesugebėjo jų susitikti ir sužeidė jų širdis!

— Sudaužė jų širdis?

— Kai kurie pasidavė ir patraukė namo. Vestmorlandas ir Nortumberlandas joja atskirai. Jų armija skirstosi.

— Mes saugūs?

— Mes saugūs.

— Viskas baigėsi?

— Baigėsi.

Palengvėjimas padaro mus draugais. Jis ištiesia rankas, aš jį apkabinu lyg brolį.

— Ačiū Dievui, — sakau tyliai. — Ir be mūšio, ir be giminaičių kraujo lašo praliejimo.

— Amen, — sako jis tyliai. — Pergalė be mūšio, pergalė be mirties. Dieve, laimink karalienę.

— Aš negaliu tuo patikėti!

— Tai tiesa. Sesilis pats man parašė. Mes išgelbėti. Nepaisant visko, mes išgelbėti. Protestantų karalienė išsaugo sostą, o kita karalienė tikėsis malonės. Jos sąjungininkai pavėlavo, draugai išsiskirstė, armijos neliko. Ačiū Dievui, kuriuo tikėjome.

— Kodėl neatvyko ispanai?

Hastingsas vis dar juokdamasis papurtė galvą:

— Kas žino? Kas žino? Svarbiausia, kad jie praleido savo progą, ji sužlugdyta. Jos armija netekusi drąsos, tūkstančiai vyrų tarsi išnyko. Mes nugalėjome! Ačiū Dievui, kuris mums šypsosi.

Jis mane apsuka ratu, ir aš nusijuokiu.

— Dieve mano, iš šito bus galima padaryti daug pelno, — sako jis, akimirksniu pereidamas nuo pamaldumo prie įžvalgumo.

Žemės?

— Vestmorlando nekilnojamas turtas ir Nortumberlando žemės bus konfiskuotos bei išskaidytos, — aiškina jis. — Jie bus apkaltinti išdavyste, jų namai atiteks lojaliesiems kaip apdovanojimas. Kas lojalesnis nei tu ir aš, grafiene? Gal gausi dar vieną milžinišką namą, kaip manai? Ar tau tiktų pusė Nortumberlando?

— Tai ne daugiau, nei aš jau sumokėjau, — sakau.

— Gausiai apdovanoti, — pabrėžia jis su dideliu pasimėgavimu. — Mes būsime gausiai apdovanoti. Dieve, mus palaimink, ar ne? Šlovinkim Jį.

1569 m. gruodis Koventris Džordžas

Turėčiau būti laimingas, turėčiau giedoti giesmes, bet negaliu gėrėtis jos pralaimėjimu. Dabar man aišku, kad mano širdis per šias sunkias dienas buvo padalyta, ir, atrodo, kad negaliu jos vėl sujungti. Turėčiau būti laimingas kaip kiti: Besės palengvėjimas akivaizdus, niūri Hastingso išraiška virto šypsena. Tik man tenka apsimetinėti laimingu. Aš to nejaučiu. Dieve, atleisk man, jaučiu jai gailestį. Jaučiu jos pralaimėjimą taip, lyg tai būtų nutikę man.

Einu į jos kambarį ir beldžiu į duris. Jas atveria Merė Seton, jos akys raudonos nuo verksmo. Iškart suprantu, jog karalienė žino apie savo žlugimą; galbūt ji žino daugiau nei aš. Ji gaudavo slaptus laiškus net čia, net Koventryje, negaliu jos už tai kaltinti.

— Vadinasi, tu žinai, — sakau paprastai, — viskas baigta.

Ji linkteli.

— Ji norės jus pamatyti, — sako ji tyliai ir plačiai atveria duris.

Karalienė sėdi savo kėdėje prie židinio. Kai įeinu į kambarį, ji nejudri tarsi paveikslas, jos profilis paryškintas auksu nuo židinio šviesos. Jos galva šiek tiek nulenkta, rankos suspaustos sterblėje. Ji galėtų būti sielvarto statula.

Žengiu prie jos, nežinau, ką galiu jai pasakyti, kokią viltį suteikti. Kai priartėju, ji atsisuka ir pakyla ant kojų vienu grakščiu judesiu. Nieko nesakydama prieina prie manęs, ištiesiu rankas ir ją apkabinu. Tai viskas, ką galiu daryti: be žodžių ją glausti, bučiuoti drebančią galvą.

1569 m. gruodis Koventris Besė

Taigi, viskas baigta. Gerasis Dieve, negaliu patikėti, kad viskas baigėsi, visos mano gėrybės saugios, vagonuose ir vėl galiu grįžti namo. Turiu namus, kur galima sugrįžti. Negaliu tuo patikėti, bet tai tiesa. Baigta. Viskas baigėsi, mes laimėjome.

Turėjau tai numatyti, būčiau numačiusi, jei būčiau nuovokesnė. Bet visais atžvilgiais esu prasčiokė fermerio dukra, ir viskas, apie ką galėjau galvoti, buvo sidabro slapstymas, o ne besivaržančių armijų planai ir siekiai. Pagaliau vangiai žygiuodama į Daramą Elžbietos armija atvyko, ieškojo priešo, bet jo ten jau nebuvo, nupūstas šalin tarsi rytinis rūkas. Didžioji šiauriečių armija žygiavo į Hartlepulą pasitikti ispanų, bet nieko nerado. Jie iškart ėmė abejoti savo planais. Jie prisiekė atstatyti senąją Bažnyčią, taigi surengė mišias ir pamanė tai jau atlikę. Norėjo išlaisvinti škotų karalienę, bet nė vienas tiksliai nežinojo, kur ji, jie pasikliovė ispanų ietininkais ir auksu. Be šių dviejų dalykų nenorėjo kautis su Elžbietos armija, ir, tiesą pasakius, norėjo sprukti namo ir mėgautis taika bei gerove, kuri atėjo kartu su Elžbieta. Jie nenorėjo pradėti dar vieno karo tarp giminių.

Deja. Ispanai jais abejojo ir nenorėjo rizikuoti laivais bei armija, kol nebus užtikrinti pergale. Jie delsė, o kol dvejojo, šiaurės armija laukė Hartlepule, įsitempę dairėsi virš baltų bangų keterų baltų burių, bet matė tik pilką dangų ir sklandančius kirus, o šalti Šiaurės jūros purslai tiško jiems ant nusivylusių veidų. Tada jie išgirdo, kad Norfolko grafas pakluso Elžbietai, parašė Vestmorlandui su Nortumberlandu, maldaudamas nežygiuoti prieš karalienę. Jis nuleidęs galvą jojo į Londoną, nors jo pavaldiniai sušokę ant žirgų maldavo kovoti. Taigi nebuvo jokio ispanų laivyno, nebuvo didelės armijos, vedamos Norfolko grafo, šiauriečiai jau beveik laikė pergalę savo rankose, bet to nežinojo, ir paleido.