Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Aš bjauriuosi mintimi apie karą. Maniau, kad Dievas galėjo mane kviesti ginti namus nuo ispanų arba prancūzų; bet niekada net neįsivaizdavau, kad galėčiau kovoti su anglais. Grasinti draugui kraštiečiui, vedamam vyro, kurį visą gyvenimą laikiau draugu, sudaužytų mano širdį. Gerasis Dieve, Vestmorlandas ir Nortumberlandas visą gyvenimą buvo mano palydovai, patarėjai bei geriausi draugai. Mes — pusbroliai, dėdės ir įsūniai vieni kitiems jau penkias kartas. Jei tiedu ir jų giminės yra ten po penkių Kristaus žaizdų vėliava, man neįtikima, kad aš ne jų pusėje. Aš — jų brolis, aš turėčiau būti šalia jų.

Kai vyks mūšis, turėsiu žiūrėti į juos virš savo žirgo ausų kaip į priešus. Ateis diena, kai kitoje pusėje matysiu sąžiningus anglų veidus ir turėsiu įsakyti savo vyrams pasiruošti gintis nuo žudikiško išpuolio, bet to nebus šiandien. Ačiū Dievui, to nebus šiandien. Ne šiandien vien todėl, kad jie taip nusprendė. Jie renkasi tinkamą akimirką. Mes jau nugalėti.

1569 m. Kūčios Koventris Marija

Mano kapelionas užrakina duris, mano namus, ir aš dalyvauju mišiose šią ypatingą naktį, lyg būtume krikščionys, besislapstantys Romos katakombose, apsupti bedievių. Mes tvirtai žinome, priešas galingas, nors rodosi, kad valdo pasaulį, bet mūsų vizija triumfuos, mūsų tikėjimas augs, kol taps vienintelis.

Jis baigia viltinga malda ir suvynioja šventąsias relikvijas, sudeda į dėžes ir tyliai išeina iš kambario. Vien jo sušnabždėtas „Linksmų Kalėdų“ atitraukia mane nuo maldos.

Pakylu nuo klaupto ir užpučiu žvakes prieš mažą altorių. „Linksmų Kalėdų “linkiu Agnesei ir Merei, pabučiuoju jas į kiekvieną skruostą. Mano šeimynykščiai išeina vienas po kito, sustodami man nusilenkti arba padaryti reveransą, ir šnabžda palaiminimus. Ėdama šypsausi, tada kambarys rodosi tylus, šiltas. Atidaryk langą“, — sakau Agnesei, slenku lauk. Prieš naktinio dangaus tamsą, žvaigždės yra ryškios lyg deimantai. Dairausi Šiaurinės žvaigždės ir mąstau, kad mano armija nakvos po ja pakeliui pas mane. Prisimenu istoriją, kurią kadaise man pasakojo Botvelas, įkvėpiu šalto šalto oro ir pratisai sušvilpiu į naktį, tarsi pelėda.

— Ką darai? — klausia Merė, užmesdama skarą man ant pečių.

— Švilpimu kviečiu audrą, — atsakau šypsodamasi. Prisimenu kaip Botvelas prisikvietė savo audrą, naktį prieš Karberio kalvą — kviečiu audrą, kuri mane nupūs iki pat mano sosto.

1569 m. gruodis Koventris Besė

Šiais metais šaltas sezonas, mažai tikėtina sulaukti daug laimės per Kalėdų šventę namuose. Tai antrosios Kalėdos man ir mano vyrui, kurį sugadino kita karalienė. Dieve, norėčiau, kad niekad nebūčiau apie ją girdėjusi, kad nebūčiau maniusi galėsianti pasipelnyti tarnaudama. Toli nuo namų, atskirti nuo vaikų, be jokių žinių apie savo seseris, motiną ar namus, nekantraudami laukiame šiaurės armijos atvykimo. Hastingsas triskart per dieną siunčia žvalgus, kad pažiūrėtų, ar įmanoma išsiaiškinti, kur jie dabar yra, kada jie čia atvyks, bet pusę laiko jie aklai klajoja rūke bei lietuje, galėdami būti už kelių pėdų nuo šiaurės armijos, bet jos nepastebėti.

Miestas įtvirtintas kiek tai įmanoma, bet niekas net neabejoja, kad mes neatlaikysime beveik šešių tūkstančių vyrų kariaunos apgulties. Mes turime pakankamai vyrų, kurių ištikimybe negalima pasikliauti, o Koventrio gyventojai mūsų negins. Jie taip pat nori matyti išlaisvintą karalienę. Mes čia nepopuliarūs, mes — okupantų armija.

Negaliu nustoti nerimavusi dėl savo brolio ir sesers Čatsvorte. Mano mergaitės saugios pietuose, tarnaudamos su draugais, besimokydamos tvarkyti didelius namų ūkius bei užmegzdamos pažintis, kurios vėliau joms pravers, o mano berniukas Čarlzas mokykloje. Šiaurės armija gali žygiuoti per Čatsvortą, nors mano brolis turi ryžto bei drąsos įsakyti jiems pasitraukti, kas bus, jei kareiviai puls? Taip pat jaudinuosi dėl Henrio, savo sūnaus, ir posūnio Gilberto, kurie abu yra rūmuose. Negaliu nustoti galvojusi, jog jie įsikals į galvą pasisiūlyti savanoriais žygiuoti su karalienės armija į šiaurę. Jei Henris kariauja su šiauriečių armija, prisiekiu, jog pati nusuksiu galvą škotų karalienei. Esu tikra, kad Robertas Dadlis jų neišleis, esu tikra, karalienė uždraustų. Bet kasnakt vėl ir vėl kankina mintys, kad mano berniukas nevengia pavojų ir net šiuo metu žygiuoja šiaurėn pasitikti nesustabdomų išdavikų armijos.

Hastingsas gavo laišką iš Londono, žadantį palengvėjimą ir apsimestinai optimistišką, bet pranešusį katastrofiškas naujienas, kad Bernardo pilis neatsilaikė prieš šiaurės armiją. Seras Džordžas Bovas laikėsi vardan karalienės, bet jo vyrai rizikuodami nusisukti sprandus šokinėjo nuo pilies sienų, kad prisijungtų prie maištininkų. Vienas iš jų buvo taip pasiryžęs pakeisti barikadų pusę, jog net susilaužė koją, miesto žmonės patys atvėrė vartus ir pakvietė sukilėlius vidun, giedančius giesmes, kol veržėsi gilyn. Jie klausė mišių parapijos bažnyčiose, ištraukė paslėptus indus švęstam vandeniui, auksą, sidabrą, netgi paveikslus bei vitražinius langus. Turgaus aikštėje jie pareiškė, jog grįžo tikėjimas, visos ūkininkų žmonos atvedė savo vaikus, kad pagaliau būtų tinkamai pakrikštyti.

Bus kaip anksčiau, žinau: Bažnyčia gyvenimo centre, vienuolynai ir abatijos pilnos turtų, tikėjimas grąžintas. Tartum pasaulis vėl susijungtų išvien, tartum įgudęs verpėjas taisytų iširusį audinį. Sunku patikėti, kad pati nesugrįšiuž, atgal pro trečią gerąjį savo vyrą, Viljamą Sent Lou, atgal pro antrą gerąjį vyrą, Viljamą Kavendišą, kuris man davė Čatsvortą bei pavogė auksines žvakides iš vienuolyno, pro savo pirmą dvarą, visą kelią atgal iki savo vaikystės, kai ištekėjau už savo pirmo vyro, kad ištrukčiau iš vargingo mergatės gyvenimo Hardvike, kur mano motina net neturėjo mūsų namo dokumentų.

Kai vakarieniaujame, sakau karalienei, jog kasnakt šiuo siaubingo laukimo metu svajoju apie sugrįžimą į vaikystę, jos veidas nušvinta, lyg tai būtų nuostabi perspektyva.

— Jei galėčiau bet ko panorėti, būčiau Prancūzijoje, — prisipažįsta ji, — vėl būčiau mažoji princesė Prancūzijoje.

Aš silpnai šypteliu, tartum sutikdama. Dievas mato, irgi norėčiau, kad ji ten būtų.

1569 m. gruodis Koventris Džordžas

Karalienė apgyvendinta geriausiame miesto name, bet jai nepakankamai gerai. Su Bese įsikūrėme greta, gėrybės sukrautos kambariuose, tarnai miega ant suolų. Arklininkai miega arklidėse kartu su arkliais, Hastingso vyrai susispaudė vargingų žmonių namuose aplink visą miestą. Turguje baigėsi maistas, gatvių bei griovių smarvė nepakeliama. Nepaisant pavojaus, mes turėsime judėti toliau, arba šiuose užgrūstuose būstuose pasklis ligos. Hastingsas parašė Sesiliui, bet atsakymas atėjo man į mūsų varganus apartamentus, jį atnešė jaunas bevardis vyras. Tai, kad esu jo pasirinktas, o Hastingsas ignoruojamas, iškart viską pasako. Sesilis nusivylęs. Jis atvedė savo karalienę prie pralaimėjimo ribos, dabar jam reikia manęs deryboms su kita karaliene.

Tavo draugystė su škotų karaliene dabar turi mums pasitarnauti. Aš turiu informacijos, jog maištininkai užėmė Hartlepulo uostą kaip vietą ispanų išsilaipinimui. Ispanų laivynas atplauks iš Nyderlandų ir išlaipins savo armiją paremti šiaurės armijai. Mes neturime jiems prilygstančių pajėgų ir negalėtume jų sutelkti.

Tokiu atveju turi ginti škotų karalienę bet kokia kaina ir pradėti su ja derybas. Pasakyk Besei, Deverauksui ir Hastingsui, kad ją gintų. Kad ir kokie buvo planai prieš tai, dabar jie skubiai keičiami — pasirūpink, kad jie tai suprastų. Būdama toli nuo pavojaus, dabar ji — mūsų vienintelė viltis paliauboms. Ji turi būti saugi ir, jei įmanoma, paversta drauge bei sąjungininke ateityje.