Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Mano vyras negali padėti; jis taip pat kris. Draugai manęs negins; mes visi protestantai, mes visi ką tik praturtėję, visi statome vienuolynų žemėse, pietaujame iš bažnyčios sidabro; visi būsime priversti grąžinti gėrybes ir kartu patirsime nuopuolį. Mano vargšai vaikai bus skurdžiai ir nepaveldės nieko, išskyrus skolas. Senoji Bažnyčia ir jų naujoji karalienė atims viską, būsiu vargingesnė už savo motiną; aš prisiekiau niekada nesileisti taip nusmukdoma.

Aš skubu palei vežimus su prekėmis ir atsargomis kiek įmanoma greičiau, ir jaučiuosi lyg varganas valstietis sprunkantis nuo armijos, o ne grafienė, keliaujanti iš vienos gražios pilies į kitą.

Ir visąlaik nervinuosi dėl savo namų ir vaikų. Mano mama ir sesuo yra Čatsvorte, šiaurės armijos žygio linijoje. Jokia armija vedama tokių didikų kaip Vestmorlandas ir Nortumberlandas neskriaustų moterų, bet jie privalės atimti mano galvijus ir avis, jie trauks per mano kviečių laukus ir įsikurs stovyklas mano miškuose. Mano sūnus Henris ir posūnis Gilbertas yra su karaliene rūmuose, jie ištroškę nuotykių. Aš meldžiu, kad Robertas Dadlis uždraustų jiems prisijungti prie kariuomenės. Henris yra valiūkas, pamišęs dėl jaudulio, jis pasisiūlys būti karalienės žvalgu arba prisijungs prie Londono miestiečių ją ginti. Robertas yra tikras mano draugas, jis saugos mano berniukus. Meldžiu Dievo, kad juos saugotų. Jie yra mano paveldas, kaip ir namai, viskas šiąnakt pavojuje.

Norėčiau būti su savo vyru, grafu Džordžu. Kvailys jis ar ne, šioje suirutėje jo ilgiuosi labai stipriai. Jo tvirtas tikėjimas ir ryžtas atlikti pareigą karalienei nuramina mane, kai galėčiau beviltiškai pravirkti staigiai nusisukus sėkmei. Jis neplanuoja ir nespėlioja, ir nesiblaško paklaikęs kaip aš. Jis neturi prikrautų vežimų vogtų gėrybių, kurias reiktų slėpti. Nelaiko melagingų sąžinės pažadų ir paslėpto peilio. Jis nepažadėjo karalienei saugumo, vis tiek buvo įsakyta ją nužudyti. Jis žino savo pareigas ir jas vykdo, net nereikia mąstyti, ką turėtų daryti. Jis ne toks suktas kaip aš ir nelaužo duoto žodžio.

Galbūt yra įsimylėjęs škotų karalienę. Galbūt jam patinka jos išvaizda, kas jį galėtų kaltinti? Pripažįstu, niekada nemačiau tokios gražios moters. Galbūt jis mėgavosi jos draugija. Kodėl gi ne? Ji kerinti kaip bet kuri prancūzė, auginta savimeilėje ir tinginystėje. Gal kaip vyras, kaip kvailas vyras jis troško jos. Ką gi nebus pirmasis, padaręs tokią klaidą.

Bet tai nėra jo yda. Dieve, palaimink jį. Kai Elžbieta atsiuntė įsakymą, jis iškart padarė kaip lieptas. Sakė, kad pririštų aną karalienę prie žirgo, jei tektų. Už tai jį myliu. Jis turi tikėjimą ir ištikimybę. Jis pastovus; o viskas, ką aš turiu, yra turtų troškimas ir baimė vėl būti vargše. Jis yra garbingas didikas, o aš esu godulio sukurta moteris. Žinau tai.

Aišku, jam yra lengviau. Kodėl jis turėtų būti kamuojamas baimių kaip aš? Jis nesigviešia žemių ir nebijo visko netekti. Jo neaugino vargana našlė, jam neteko durti galo su galu ir tarnauti, kad galėtų patekti į gerą vietą. Jam niekada neteko rinktis draugų dėl naudos, niekada neturėjo savęs parduoti daugiausiai pasiūliusiam ir dar pačiam vesti aukciono. Jis net nežino, kad auksinės žvakidės ant stalo ir avių bandos žemėse priklausė Bažnyčiai. Jo tyrumą sukūrė ir gynė mano godulys ir išskaičiavimas. Šioje santuokoje dirbu sunkų ir purviną darbą, o šiąnakt, nors vieną kartą, norėčiau būti nesutepta kaip jis.

Pirmai nakčiai mes sustojame Ašbi de la Zušo pilyje, vienoje iš lordo Hastingso valdų, ir nors karalienė Marija čia tik vienai nakčiai, ji turi būti aptarnauta karališkai, mano pareiga šituo pasirūpinti. Daugiau nei bet kada noriu, jog ji matytų, kad mes dėl jos darome geriausia, ką galime. Turiu išsiųsti raitininkus prieš sargybinius, kad užtikrinčiau, jog namas paruoštas jos atvykimui; Hastingsas buvo uždaręs šią pilį, kol buvo dvare, taigi tarnai turi ją atidaryti, išvėdinti bei uždegti židinius. Tada turiu su jais spėti kuo greičiau iškrauti visokias gėrybes ir jos kambarį paruošti vakarienei, turiu išpuošti miegamąjį, kad tiktų karalienei, net prieš pagalvojant apie valgymą. Jos specialus turkiškas kilimas turi būti ant grindų po lova, jos nuosavos lininės paklodės ant lovos, pakvėpintos levandomis, rūbų pamaina kitai dienai, dvi poros užvalkalų, krakmolytų ir išlygintų, ir jos mažas šuniukas, išmaudytas ir pavedžiotas.

Kai keliu triukšmą dėl dingusios belgiškų nėrinių nosinaitės, laukiu žinių, kad armija mus vejasi ir sparčiai artėja. Mano vežimų virtinė lėtai girgžda su baime, amžinai (klimpdamas tirštame purve arba turėdamas lankstu apvažiuoti upes, patvinusias nuo žiemos lietaus, o aš turiu su jais būti, kol keberiojamės link Koventrio. Aš neapsaugota, visi sargybiniai yra prie jos, dvi valandos priešakyje manęs. Jei šiaurės armija rytoj mus pasieks, mane ras pirmąją su beveik neginamais katalikų lobiais. Bet kurią akimirką jie gali atjoti, ir viskas, kuo galiu gintis, yra turkiškas kilimas, tuzinas lininių paklodžių ir kvailas karalienės šunėkas.

1569 m. lapkritis Ašbi de la Zušo pilies Džordžas

Vieną po kito jie užiminėja šiaurinius miestus, rinkdami savo karius ir ruošdami juos apgulčiai. Šiaurinė karalystė jiems išsivynioja tarsi sutiktuvių kilimas, jie atrodo nesustabdomi. Tai ne žygis, tai pergalingas judėjimas pirmyn. Šiaurės armija džiaugsmingai sutinka, kur ir bežygiuotų. Lietingas oras jų nesulaiko, juos sutinka lyg pavasarį. Trumpa žinia nuo Sesilio Hasdngsui (nes atrodo, jog man nepatikimos naujienos) mus perspėja, kad jie užėmė didįjį Daramo miestą, nepaleidę nė vieno šūvio. Jie įsakė katedroje laikyti mišias, išmetė protestantų maldos knygą ir grąžino altorių į jo vietą. Žmonės būriavosi palaiminimo, o kunigai spindėjo savo rūbais. Vėl šventyklose atsiranda skulptūros, uždegamos žvakės, geri laikai vėl sugrįš, šalis bus laisva. Jie atkūrė senąjį tikėjimą vyriausiojo vyskupo žemėse, katedrų arkose nuskambėjo lotyniški tikrieji Dievo žodžiai. Minios ėjo paklausyti mišių, tūkstančiams kitų jas perpasakojo, žmonės kupini džiaugsmo ir plūstantys į savo parapijų bažnyčias, kad atvirkščiai skambintų varpais parodydami, jog naujoji tvarka vėl apversta aukštyn kojomis. Jie bėga pasiimti savo pjautuvų ir šakių, žūtbūtinai nori kariauti angelų pusėje.

Kunigai, kurie buvo skausmingai priversti laikyti bibliją atvirai, lyg tai būtų paprasta knyga, bet slėpti šventą duoną, vėl gali vykdyti Bažnyčios įsakymus, padėti bibliją saugojimui ir demonstruoti šventąją duoną visiems, kas tik ateina jos garbinti. Akmeniniai altoriai sugrąžinti, indai prie bažnyčių įėjimų vėl užpildyti šventintu vandeniu, bažnyčios vėl šiltos, kupinos pamaldaus murmėjimo. Ir vėl gali užsakyti mišias už mylimojo sielą, vėl gali prašyti paguodos. Senoji religija grįžo, ir žmonės vėl gali ja guostis. Elžbietos religija ir taika byra į šipulius. Aplink vien griuvėsiai, kuriuose mudu su Bese nuolat griuvinėjame.

Sesilis su trapia braviūra rašo, kad karalienė Elžbieta siunčia armiją į šiaurę, jie susitelkę ir žygiuoja kuo greičiau. Jau žinau, kad jų bus per mažai ir per vėlu. Vyrai iš Kento, iš Viltšyro, kol atvyks čia, jau bus pavargę, toli nuo namų. Jie nenorės kautis su vyrais iš šiaurės jų pačių žemėse, besididžiuojančiais savo religija. Pietiečiai bus išsigandę. Mes, šiauriečiai, esame užgrūdinti vyrai, kurie neima belaisvių. Kai šiaurė sukyla, niekas negali pasipriešinti. Tie, kurie prisimena karčias Jorko prieš Lankasterį karo istorijas, mieliau liks namuose, ir leis besivaržančioms karalienėms kautis tarpusavyje. Niekas nenori prisijungti prie dar vieno karo tarp šiaurės ir pietų. Vien šiauriečiai trokšta mūšio, nes jie žino, kad Dievas yra jų pusėje, jie neturi ką prarasti ir tiki pergale.